Su didžiulę patirtį turinčiu veterinarijos gydytoju Vladu Pupieniu susipažinau 1990 m., kai prof. Kazimiero Trainio (Kazys Vytautas Trainys, 1939-2016) iniciatyva buvo atkurta Lietuvos gyvūnų globos draugija (LGGD). Tais pačiais metais įsikūrė šios draugijos Vilniaus skyrius, o jo pirmininku buvo išrinktas Vladas Pupienis. Mes, to meto Lietuvos moksleivių rūmų (dabar Lietuvos vaikų ir jaunimo centras) gamtininkai, su šiuo skyriumi bendradarbiavome ir aktyviai dalyvavome jo veikloje. Dabar gyvūnų globa įvairiai skatinama, baudžiama už gyvūnų kankinimą ir nepriežiūrą. Deja, atkurtos LGGD pirmieji žingsniai nebuvo lengvi.
Apie tai ir veterinarijos gydytojo pašaukimą kalbėjomės su tikru gyvūnų draugu, garsiu visoje šalyje specialistu, Vilniaus veterinarijos klinikinės ligoninės, esančios Naujojoje Vilnioje, vadovu Vladu Pupieniu.
Tarp gyvūnų nuo vaikystės
Vladas Pupienis gimė 1947 m. Rokiškio rajone, labai gražioje vietoje prie Latvijos sienos ties Subate.
„1920 m. iš Amerikos, kartu su 1918 m. ten gimusiu mano tėvu, grįžo senelis. Nusipirkęs žemių įsigijo gyvulių ir tvarkingai ūkininkavo, augino trakėnų veislės žirgus. Užėjus rusams jis liko ištikimas arkliukams ir prižiūrėjo kolūkio žirgus“, – pasakojo nuo mažumės žirgus pažinęs veterinarijos specialistas.
Kažkodėl „daktarystė“ Vladuką traukė nuo mažumės.
„Kai ateidavo mūsų kaimynai ir mane, penkiametį solidų vyrą, klausdavo, kuo būsiu, sakydavau, jog daktaru chirurgu“, – prisiminė, nesupratęs savo vaikiško noro, bet gerai pažinęs arkliukus V. Pupienis ir pasakojo, kad pagal pasagų paliktas žymes gebėjo spėti, koks arkliukas smėlyje paliko pėdsaką. Be arkliukų Vladukas draugavo su avytėmis, karvytėmis, katinais ir šuniuku.
„Mes, vaikai, žaisdami su šuneliu jį išdresavome eiti pėdsakais, surasti žmogų ir daiktus“, – prisiminė nuo mažens judrus keturkojų bičiulis Vladas.
Jo tėveliui dirbant grūdų sandėlio vedėju, atsitiko nelaimė. Prižiūrėdamas avižų kūlimo darbus ir talkindamas tėtis neteko rankos. Vladui, jau lankančiam mokyklą, ūkio darbai nebuvo svetimi. Žinojo, kaip arklį kinkyti, mokėjo akėti, drapakuoti, išmanė kitus ūkio darbus ir po nelaimės dar dažniau užvaduodavo tėtį.
„Mokydamasis septintoje klasėje pradėjau arti. Tam pasikinkiau dvi kumelaites. Viena jų bėga, kita atsilieka, vaga eina negražiai ir aš niekaip negaliu jų suvaldyt. Įsikarščiavęs užskubančiai kumelaitei sudaviau delnu per dantis ir truputį praskėliau lūpą. Pasirodė šiek tiek kraujo, o man tragedija, aš tokį baisų nusikaltimą padariau. Nusivedžiau nuskriaustą kumelaitę prie tvenkinio, plaunu snukutį, kompresu kraujuką stabdau, o čia ateina senelis ir sako: „Vaike, tu taip myli gyvūnus, jais rūpiniesi, tau reikia stoti į veterinariją“. Tai buvo jo žodžiai Dievui į ausį.
Baigęs aštuonmetę mokyklą susiradau tuometį Buivydiškių veterinarijos technikumą (BVT) ir 1962 m. pradėjau jame mokslus“, – prisiminė savo pažintį su veterinarija garbusis gydytojas.
Į veterinarijos aukštumas
Mokslus Buvydiškėse buvęs šio technikumo auklėtinis vertina labai teigiamai ir mano, jog tai buvo aukšto akademinio lygio mokymo institucija. Viskas buvo puiku ir įdomu, išskyrus gyvūnų lavonų skrodimą. Ir šiandien, prabėgus daug metų, veterinarijos gydytojas gaili mokslo labui užmigdyto ir paaukoto paliegusio arkliuko.
„Namuose aš buvau auklėjamas, kad sutverto šiam pasaulyje padaro negalima liesti ir atimti jam gyvybę. Netgi vapsvą ar kokią musę užmušti buvo nevalia, ką jau kalbėti apie paukščiuką ar kitokį gyvūną, o čia buvo arkliukas, nesvarbu, kad brokuotas, darbui netinkamas. Aš vis tiek jo labai gailėjau“, – įsitikinęs, jog su gyvūnais būtina rasti kontaktą ir sugyventi, teigė niekada savo nuostatos nepakeitęs veterinarijos specialistas.
1966 metų rudenį BVT absolventas paskiriamas dirbti į Zarasų rajono Antalieptės miestelį, o po poros mėnesių pašaukiamas atlikti tarnybą armijoje.
„Man pavyko, tarnavau Tauragėje ir galėjau pasirinkti tarnybą pagalbinio ūkio nedidelėje fermoje arba lazarete. Pasirinkau mediciną ir pustrečių metų vakarais bei naktimis budėdamas lazarete gydžiau kareiviukus. O dieną dirbau vadovu medikamentų neliečiamųjų atsargų sandėlyje“, – prisiminė sovietų armijos laikus pašnekovas. Baigiant tarnybą jam siūlė mokytis Medicinos mokslų akademijoje Maskvoje, bet, pasitaręs su namiškiais, buvęs kareivėlis išgirdo: „Na ką tu, vaike, veiksi baigęs tą akademiją. Nusiųs tave kur nors į taigą, gausi medicinos punktą, kareivėliams pirštus raišiosi ir kas iš to bus?“.
Paklausė vaikinas tėvų ir po armijos įstojo į tuometį Leningrado veterinarijos institutą. Po studijų įsidarbino Vilniaus rajono veterinarijos tarnyboje. Po pusmečio pradėjo darbą Vilniaus miesto veterinarijos gydykloje.
Kadangi Naujojoje Vilnioje buvo daug gyventojų ir gyvūnų, todėl joje nuo 1985 m. atidaryta antra Vilniaus mieste veterinarijos gydykla, o V. Pupienis paskirtas jos direktoriumi. Pasikeitė gydyklos statusas, o savo meile gyvūnams žinomas septyniasdešimtmetį perkopęs specialistas sėkmingai dirba ir vadovauja.
Rūpestis gyvūnų globa
Atkūrus Lietuvos gyvūnų globos draugiją (LGGD) prof. K. Trainys paprašė tuo metu buvusį Veterinarijos tarnybos viršininką Kęstutį Zaicą paieškoti LGGD veiklai tinkamo žmogaus Vilniuje. Žinant veterinarijos gydytojo V. Pupienio humaniškas nuostatas buvo pasiūlyta jo kandidatūra. Įvykusiame LGGD susirinkime įkūrus Vilniaus skyrių jis išrinktas pirmininku. Prasidėjo gana įvairus šio skyriaus darbas. Jame aktyviai dalyvavo tapytoja, buvusi Valstybinio dailės instituto dėstytoja, Aldona Molnikaitė (iki 1982 m. Griciūnaitė), tapytojai Galina Petrova-Džiaukštienė su vyru Silvestru ir kiti gyvūnų gerbėjai. Siekiant vaisingesnio darbo buvo užmegzti glaudūs ryšiai su Karališkąja gyvūnų globos draugija Anglijoje.
Kadangi LGGD Vilniaus skyrius neturėjo patalpų, tai susirinkimus organizuodavo Lietuvos moksleivių rūmų Gamtininkų skyriuje. Tuomet gamtininkų būrelius lankė apie 400 vaikų. Jų pagalba mes ieškojome šeimininkų globos reikalingiems keturkojams. Tam leidome specialų stendą. Todėl daug kačiukų ir šunelių pateko į gerų šeimininkų rankas. Vilniečiai į LGGD skyriaus atsiradimą reagavo įvairiai.
„Sulaukėme daug palankių skambučių, tačiau buvo ir tokių, kurie gyvūnų globai nepritarė ir neigiamai atsiliepė apie ketinimą kurti prieglaudą katėms ir šunims. Dalis žmonių, kuriems naminiai gyvūnai nuo senų laikų buvo antrarūšiai, teigė, kad pirmiausia parama reikalinga ištiestomis rankomis pagalbos prašantiems benamiams žmonėms, o ne gerinti sąlygas likusiems be priežiūros gyvūnams“, – prisiminė pasiryžęs padėti mažesniems už mus V. Pupienis.
Nesutarimų būta ir tarp pačių gyvūnų draugų. Auginantys katinukus prašė LGGD Vilniaus skyriaus pirmininką kažką daryti su šunimis, nes šie pjauna jų augintinius. Gyvenantieji prie Nemenčinės plento miškelių priekaištavo, kad jam nerūpi benamių katinų naikinamos voverės. Kaip ir dabar nestigo konfliktų tarp bešeimininkių kačių globėjų ir tam nepritariančių žmonių.
„Viena draugijos narė pamaitindavo benames kates, bet kartą katinas užlipo ant vieno visureigio kapoto ir neva jį apibraižė. Automobilio šeimininkas moterį padavė į teismą ir ši turėjo atlyginti beglobio katino padarytus nuostolius“, – prisiminė nemalonų konfliktą gyvūnus mylintis gydytojas.
„Įvertinę bešeimininkių gyvūnų situaciją kreipėmės į Vilniaus miesto savivaldybę ir paprašėme patalpų šunų ir kačių prieglaudai steigti. Pasiūlė mums Šiaurės miestelyje buvusias tankų garažo patalpas. Joms įrengti architektai padarė planą, kurį ir po šiai dienai aš turiu. Jį įgyvendinus būtų buvusi atskira prieglauda šunims, atskira katėms, tvenkinys nuo Žirmūnų pusės paliegusioms gulbėms. Planas buvo „palaimintas“. Tačiau 1993 m. nutarus, jog buvusio Šiaurės karinio miestelio teritorijoje tikslinga steigti laisvą ekonominę zoną, gyvūnų prieglaudos atsisakyta. Manyta, kad gyvūnai trikdys žmonių ramybę. Tais laikas dar niekas nesuprato žmogaus ir gyvūnų santykių darnos“, – įsitikinęs buvęs pirmasis LGGD Vilniaus skyriaus pirmininkas.
Pasak V. Pupienio, įdomu ir tai, kad pradžioje buvusi labai geranoriška Šiaurės miestelio vadovybė vėliau LGGD Vilniaus skyriui pateikė 12 000 litų sąskaitą, o jos neapmokėjus padavė į teismą. Viskas baigėsi tuo, kad išėjus Ne pelno organizacijų įstatymui, skola buvo anuliuota (kartu su idėja steigti bešeimininkių gyvūnų prieglaudą).
Daug sunkumų V. Pupieniui, K. Trainiui, Vilniaus universiteto prof. dr. Albinui Bagdonui ir kitiems bendraminčiams teko patirti, vargo kelius numinti į Lietuvos Respublikos Seimą, kol buvo įrodytas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo reikalingumas. Nors šis įstatymas buvo priimtas, bet poįstatyminiai aktai nebuvo parengti, todėl jis buvo mažai veiksmingas.
Meilė ir pagalba kartu
Didžiulę patirtį turintis specialistas įsitikinęs, jog gyvūnai tikrai viską labai jaučia. Netgi žvilgsnis gyvūnui turi labai didelės reikšmės. Pasak jo, pažvelk į gyvūną gerom akim ir jis iš karto apsiramina ir žiūri į tave visai kitaip.
„Šiandien amerikiečių Stafordšyro terjerui turėjau kartotinai atlikti tarpupirščių blokadą, nes tarp letenos pirštukų yra piktšašiai, erozijos žaizdos. Nors procedūra atliekama su nuskausminančia medžiaga, vis tiek ji skausminga. Nepaisant to, vos pasirodęs šunelis atsistojo ant užpakalinių letenų, priekines padėjo ant procedūrinio stalo, lyg ragindamas atlikti jam padedančią geriau jaustis procedūrą. Esu turėjęs ir kitą pagalbos prašančią pacientę. Dobermanų veislės kalytė sirgo limfos sistemos vėžiu, kurį lydėjo skausmai. Kartą jos šeimininkas pastebėjo, kad ji kažko prašosi ir kviečia link durų. Išėjus į lauką kalytė pradėjo letenytėmis belsti į mašinos dureles. Tai buvo jos prašymas važiuoti į kliniką. Vos atvežta ji kojytėmis barbeno į duris, o įleista iš karto atsigulė ant procedūrinio stalo. Aš suleidau jai vaistus nuo skausmo ir kitus reikalingus gydymui. Ir taip kartodavosi nuolat. Ji pati, suprasdama, kad reikalinga pagalba, jos prašydavo. Gaila, ji neišgyveno, nes buvo ligos pasmerkta“, – prisiminė savo buvusią pacientę gyvūnus mylintis ir jiems padedantis specialistas ir parodė vieną nuotrauką. Joje gydytojas kartu su labai draugišku pacientu Mao, kuriam operavo ir išgydė labai sužalotą koją.
Naujojoje Vilnioje gydomi ne tik šuniukai ir katytės.
„Gydome visus namuose laikomus augintinius. Mums atneša sergančias jūrų kiaulytes, šinšilas, žiurkėniukus ir dekoratyvines žiurkes. Gydome ir dekoratyvinius paukščius, vištas bei kalakutus. Vakar turėjome puloroze sergančią vištą“, – pasakojo visiems negaluojantiems gyvūnams pasiruošusios padėti plačios specializacijos veterinarijos gydyklos vadovas. Jo nuomone, „ligonių“ būtų mažiau, jei būtų labiau paisoma teisingų gyvūno laikymo ir maitinimo reikalavimų.
„Dabar labai populiarus sausas granuliuotas kačių ir šunų ėdalas. Tam, kad sausose granulėse nesivystytų pelėsių grybelis, dedami konservantai. Jie tiesiogiai nepalankiai veikia kasos liauką ir inkstus. Atsiradus kasos liaukos sutrikimui, uždegimas gali pereiti netgi į gelminius dalykus. Kasa nebeišskiria fermentų. Šie neskaido suvirškintų maisto medžiagų. Suvartotas maistas nepilnai įsisavinamas. Atsiradę organizme toksinai gali iššaukti alerginę reakciją“, – aiškina, ragindamas visada gerai išnagrinėti reklamuojamo sauso granuliuoto maisto sudėtį, veterinarijos specialistas. Pasak jo, ne visada reklama galima pasikliauti. Sunku tikėti, nesvarbu kiek brangus būtų gyvūnų maistas, kad jame yra stirnienos ar kitokios žvėrienos. Primindamas mėsėdžių žinduolių prigimtį gydytojas pabrėžia, jog jiems privalomi mėsos produktai arba subproduktai. Racione turi būti apie 60 proc. mėsos, 50 proc. kruopų, 10 proc. daržovių. Katinams galima duoti žalią mėsą, žalią žuvį, pataria V. Pupienis ir juokauja, jog katinas, eidamas medžioti pelyčių ar paukščiukų, šašlykinės paskui save nesiveža.
Taip pat gydytojas kritikuoja dabar plintančias nuostatas, jog mažiems kačiukams ir šuniukams negalima duoti pieno.
„Pieno baltymas yra statybinė medžiaga raumenynui. Jeigu mažas padaras, atjunkintas nuo katytės ar kalytės, pieno negauna, jis negauna pagrindinio baltymo, kuris organizmui labai reikalingas. Todėl reikia iki tam tikro amžiaus šuneliui ir kačiukui duoti pieno produktų. Vyresnio amžiaus šunims ir katėms – raugintų pieno produktų: rūgpienio arba kefyro. Jie padės subalansuoti natūralią žarnyno mikroflorą, aprūpins laktobakterijomis“, – moko gyvūnus ne vien mylėti, o ir tinkamai jais rūpintis patyręs veterinarijos specialistas Vladas Pupienis.
Vacio Paulausko nuotraukos
