Dirbant su jaunaisiais akvariumininkais ir žvejais man talkino ir visaip rėmė šio darbo reikšmę suprantančių žmonių ratas. Pagalbos prašyti ištiesus ranką nereikėjo. Kažkaip viskas klojosi natūraliai ir savaime. Užtekdavo suburti vaikus ir „vežimas“ pajudėdavo. Taip buvo mokytojaujant Šilalėje, taip tęsėsi pradėjus darbus Vilniuje.
Teko meistrauti
Pirmas akvariumas mūsų šeimoje atsirado 1970 m. Tuo metu įsigyti akvariumą net Vilniuje buvo sunkiai įmanoma, o ką jau kalbėti apie Šilalę. Pirmą standartinį 40 l talpos akvariumą ekskursijos su vaikais metu pavyko nusipirkti Minske. Atsiradus akvariumine žuvininkyste besidominčių vaikų ir kuriant Šilalės pionierių namuose akvariumininkų būrelį, kelių mokyklinių, biologijos kabinetams skirtų mažų akvariumėlių neužteko. Teko didesnės talpos akvariumus su vaikais gamintis patiems. Netrukus tarp draugų, pažįstamų ir vaikų tėvų atsirado bendraminčių. Jie parūpino kampuoto metalo, stiklo, glaistui išvirti reikalingų medžiagų ir meistrystė prasidėjo. Džiaugdavomės viskuo gautu, kas tiko mūsų meistrystei. Greitai karkasinių akvariumų turėjom užtektinai, tik jie visi buvo skirtingų gabaritų, todėl mūsų akvariuminei trūko estetinio vaizdo. Kaip tik apie tai užsiminė į Šilalės kultūros namus viešos paskaitos skaityti atvykęs visai Lietuvai žinomas gamtininkas Ričardas Kazlauskas. Garbusis svečias pagyrė mūsų žuvis ir augalus ir pasakė, jog Vilniuje, labai norint, jau galima įsigyti kokybiškai padarytus apie 100 l talpos karkasinius akvariumus. Rajono švietimo skyrius garbaus gamtininko atsiliepimui neliko abejingas ir po įvairių vargų bei rūpesčių, padedant tarpkolūkinei statybos organizacijai, parvežiau 10 minėtų akvariumų. Ta pati organizacija pagamino akvariumams stovus, tačiau atnaujinamos akvariuminės įrengimo darbai užtruko. Pastačius 9 akvariumų dekoratyvinę sienelę ir užpildžius juos vandeniu, neatlaikiusios svorio įlūžo medinio pastato „pagyvenusios“ grindys. Teko laukti kapitalinio remonto pabaigos. Naujos kokybiškos grindys akvariumų svorį atlaikė ir mes sėkmingai iki mano išvykimo auginome ir veisėme žuvis.
Sutelkus jėgas…
Nelengva buvo pradėjus darbą Vilniuje. Respublikiniuose pionierių rūmuose (RPR) jaunieji žvejai niekam nerūpėjo, nebuvo ir akvariuminės. Gerai, kad radau antraeilėse pareigose su vaikais dirbantį knygos „Akvariumo ABC“ autorių Algį Bubiną, tačiau neturint akvariuminės tik teoriškai buvo įmanoma tenkinti vaikų smalsumą. Būtinybei įsirengti akvariumus A. Bubinas pritarė ir padėjo sklisti žiniai tarp Vilniaus akvariumininkų. Taip pat man pravertė Šilalėje įgyta darbo patirtis. Tuo metu lėšų problemos nebuvo, bet organizacinių sunkumų užteko. Pritariant RPR administracijai, talkinant savo priebėgos neturintiems sostinės akvariumininkams ir vaikų tėvams, darbai pajudėjo… Gana greitai turėjome visiškai neblogai įrengtą akvariuminę. Akvariumine žuvininkyste besidominčių vaikų skaičius nuolat augo. A. Bubino ir mano grupės buvo perpildytos, todėl teko dairytis naujų vadovų. A. Bubinas ir su ornitologų būreliu sėkmingai dirbantis Pranas Mierauskas imtis darbo su vaikais prikalbino savo kolegą iš Zoologijos ir parazitologijos instituto (ZPI) Rimantą Repečką. Šiam išvykus mokslo aukštumų siekti Maskvoje, mums talkino dar vienas ZPI darbuotojas Audrius Želvys.
Pribaigė mokesčiai
Mūsų „katino dienos“ baigėsi, kai teko palikti Gedimino kalno papėdės prieglobstį ir ruoštis kraustymuisi į naujai statomus Lietuvos moksleivių rūmus (dabartinį Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą – LVJC). Tuo metu jau turėjome ne tik gerai įrengtą akvariuminę, bet ir vaikų iniciatyva atsiradusį, rėmėjams padedant išpuoselėtą gyvūnų kampelį. Naujųjų rūmų projekte Gamtininkų skyriui numatytų patalpų nebuvo, todėl teko ieškoti, kur galėsime su vaikais ir visu mūsų gyvu turtu prisiglausti. Vargelio buvo daug, nes teko viską kurti iš naujo tam nepritaikytose patalpose. Gerai, kad mūsų vargus suprato tuo metu pradėjęs dirbti naujasis direktorius Eugenijus Ignatavičius. Jo dėka, Gamtininkų skyrius nuo keturių etatinių darbuotojų ir kelių antraeilininkų išaugo iki aštuoniolikos. Daug vargome gamindami iš organinio stiklo bekarkasinius akvariumus, bet pamažu viskas stojo į savo vėžes. Įsirengėme akvariuminę ir gyvūnų kampelį. Mūsų skyriaus būrelius lankė apie 400 vaikų. Tuo metu būreliai dar buvo nemokami, tad mes sėkmingai dirbome.
Juodos dienos parsidėjo „nuvertus“ E. Ignatavičių ir LVJC administracijai pradėjus rinkti iš vaikų mokesčius už būrelius. Mūsų vaikai nebuvo turtingi, o administracijos godumas nuolat augo. Greitai iš „ubagų“ (taip gan viešai buvo vadinami gamtininkai ir visas mūsų gyvas turtas) pasipinigauti siekiančioje institucijoje vietos mums neliko ir padėti jau niekas, net pasipiktinusi visuomenė, negalėjo. Plačiau apie tai – mano straipsnių cikle: „Lietuos vaikų ir jaunimo centro (LVJC) gyvūnų kampelis: gimimas, agonija ir žūtis“ („Žaliasis pasaulis“ 2001 m. Nr. 4-17).
Akvariumai vaikams
Žlugus daug jėgų pareikalavusiam darbui maniau, jog prie akvariumų ir vaikų niekada neteks grįžti. Pradėjęs dirbti Nevalstybiniuose vaikų globos namuose „Vilniaus SOS vaikų kaime“, daugiau dėmesio skyriau vaikų užimtumui meškeriojant, tačiau keliose SOS šeimose buvo akvariumai. Tad mano sukauptos žinios galėjo pagelbėti juos prižiūrint. Daugiau kaip pusė šeimų panoro turėti skoningai įrengtus akvariumus. Ir vėl man padėjo ištikimų rėmėjų bei talkininkų būrys. Rolando Morkūno vadovaujami Vilniaus akvariumininkai kaimelyje organizavo miniakvariumų parodas, bendraudami su vaikais praturtino jų laisvalaikį. Pagalbą pasiūlė UAB „Akvafanas“, vėliau šią tradiciją pratęsė jo vietoje susikūręs UAB „Akva art“. Vienai SOS šeimai dovanojo akvariumą A. Bubinas.
Amžino nieko nėra. Lietuvą ištikusi krizė privertė taupyti kiekvieną centą ir todėl mano užimamą pusę etato SOS vaikų kaimas panaikino. Nepaisant to, prasidėjo draugystė su nauju mano veiklos rėmėju UAB „Stalma“ ir jos vadovu Petru Paleika. Už tai vėl esu dėkingas šviesios atminties prof. Ričardui Kazlauskui. Jo autoriteto dėka atsirado nauji akvariumai Šilalėje, jis daug padėjo kuriant RPR gyvūnų kampelį ir lėmė pažintį su „Stalma“ bei jos vadovu.
2010 m. prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ UAB „Stalma“ organizavo akvariumų parodą. Jai talkinti renginio organizatoriai pakvietė garbųjį gamtininką. Deja, sunkiai sergantis Profesorius padėti negalėjo ir į savo vietą rekomendavo mane. Taip šioje parodoje man tapus „Neptūnu“ užsimezgė draugystė su šauniu „Stalmos“ kolektyvu („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 6).
Pirmas klausimas susipažinus su P. Paleika buvo: ar yra vaikų, kuriems gali „Stalma“ padėti?.. Nors tuo metu Vilniaus SOS vaikų kaime nebedirbau, tačiau su SOS šeimomis ryšiai dar nebuvo nutrūkę, taigi pora šeimų gavo dovanotus „Stalmos“ akvariumus. Tokia pat dovana pradžiugino ir Vilniaus Ozo vidurinę mokyklą (dabar gimnaziją), kurioje ne vienus metus dirbau su jaunaisiais žvejais. Mano ir vienos SOS mamos, persikėlusios gyventi į Panevėžį, prašymu vieną akvariumą su vėžliu „Stalma“ įrengė Panevėžio senelių namuose.
Prasidėjus dukros Editos ir mano draugystei su Vilniaus labdaros ir paramos fondu „Levictus“ („Žaliasis pasaulis“ 2009 m. Nr. 44; 2011 m. Nr. 3; 2016 m. Nr. 16) matėme, jog čia globojamiems vaikams labai trūksta akvariumo. Užteko apie tai užsiminti „Salmos“ vadovui ir bendrovė pati į „Levictus“ atgabeno akvariumą su spintele ir visa reikiama įranga. Man teko akvariumą tik įrengti ir užsiimti jo priežiūra.
Vėl vaikų labui
Ilgai „Stalmos“ dovanotas akvariumas džiugino „Levictus“ vaikus. Patiko jis į labdaros ir paramos fondo dvidešimtmetį iš užsienio atvykusiems rėmėjams ir gausiam svečių būriui („Žaliasis pasaulis“ 2017 m. Nr. 38).
Būtų viskas gerai, bet, kaip įprasta Lietuvoj, papūtę nepalankūs vėjai atnešė blogą žinią. Atsirado problemos su „Levictus“ užimama patalpa, o tuo pačiu ir tolesne labdaros ir paramos fondo veikla. Siekiant, jog akvariumas ir toliau tarnautų vaikų labui, su „Levictus“ prezidente Leokadija Švenčioniene pradėjome dairytis naujo akvariumo šeimininko. Naudoti akvariumą vaikų labui pažadėjo UAB „Arvydai“ vadovas Adomas Banikonis.
Šiame ekologiškos žuvininkystės ūkyje svetingai sutinkamos vaikų ekskursijos ir sudaromos geros sąlygos pameškerioti. Tuo įsitikinau akcijos „ŽvejOK 2016“ metu ir kituose vaikams skirtuose renginiuose („Žaliasis pasaulis“ 2016 m. Nr. 33).
Meškeriojimas padeda vaikams susipažinti su įvairiomis Lietuvoje aptinkamomis žuvų rūšimis. Tinkamai įrengtas akvariumas leidžia iš arčiau apžiūrėti žuvų mailių, jauniklius ir paaugintas mūsų vandenų žuvis. Tam dabar tarnaus į geras rankas perleistas „Stalmos“ dovanotas akvariumas. Tuo nesunku bus įsitikinti akcijos „ŽvejOK 2018“ metu, nes Vilniaus regiono vaikus šį rudenį vėl svetingai priims Arvydų tvenkiniai.
Vacio Paulausko nuotraukos
