Eugenija STRAZDIENĖ
Valkininkų miškų urėdijos inžinierė
Nuostabios gamtos gyvenime: paukščiai
Kregždžių lizdelis ant interneto paskirstymo dėžutės
Seną urėdijos pastatą ypač mėgsta paukščiai. Čia lizdus lipdo kregždės, ne lizdeliams skirtose vietose susisuka musinukės, varnėnai… Kur tik randa skylutę, ten krauna lizdelį – lietvamzdžiuose, kraigo plyšiuose, pastogėse, medžių drevėse. Kregždės ypač išmoningos, lipdo ant elektros kabelių, ant elektros ar interneto paskirstymo dėžučių, ant kitų išsikišusių statinio detalių. Malkų krūvoje lizdelį susinešė kielė. Laukiame, kol išsives vaikelius, negalime nešti malkų po pastogę. Štai dvi poros kregždžių nusilipdė lizdelius ant elektros kabelio – gavosi dviejų butų lizdelis. Vienoje pusėje – viena šeimynėlė, iš kitos pusės – kita. Sudėjo kiaušinėlius, išperėjo vaikelius, tik prieš pat liepos šventes įvyko nelaimė.
Įsivyravusi sausra perdžiovino iš smėlio sulipdytą lizdelį, ir jis subyrėjo, iškrito paukšteliai ant žemės. Tai įvyko liepos 4-os pavakarę. Gera moterėlė pridengė paukštelius lenta, kad katinas nenuneštų ir kaitri saulė nekaitintų. Grįžome į darbą po švenčių tik liepos 7-ąją ir nusprendėme padėti paukšteliams, nes jie buvo gyvi – tiek dienų būtų neišgyvenę, jei tėvai nebūtų jų maitinę (manome, kad kregždutės nešė maistą ir jiems būnant ant žemės).
Padarėme iš popieriaus dėžutę, prikalėme toje vietoje, kur buvo lizdelis, sudėjome paukštelius ir stebėjome. Neilgai trukus pamatėme, kad priskrenda dvi ar tris kregždutės ir pamaitina mažylius. Iš viso kregždžiukų buvo keturi, gal iš vieno, gal iš abiejų lizdelių, to nebepatikrinsi, bet sudėjome visus į vieną dėžutę, Kregždės neišmetė, visus maitino vienodai, stebėjome, kad sotus visi keturi snapelius kartais iškišdavo pro dėžutės kraštą.
Prisimenu, kai mano vaikai buvo mokinukai, su paukšteliais visokių nutikimų buvo. Iš subyrėjusio lizdelio du kregždžių jauniklius sūnus įdėjo į svetimą lizdelį. Augino įtėviai, nors ir amžius skyrėsi paukštelių per kokią savaitę ar daugiau. Pastebėjome: kai didesni paliko lizdelį, mažesnius įtėviai maitino tol, kol tie irgi išskrido. Kartą iškritusį iš lizdelio žvirbliuką sūnus įkišo varnėnui į namelį – stebėjome paukštelio reakciją. Parskridę tėvai prie inkilėlio skylės ilgėliau stebėjo jauniklius, įkišdavo galvą ir vėl ištraukdavo, atrodė, kad „skaičiuoja“ ir jiems skaičius netinka. Taip buvo tik pirmą kartą, vėliau matėme, kad žvirbliukas visai gerai jautėsi tarp varnėnų ir užaugo kartu su jais, varnėnai jo neišmetė, o išmaitino kaip savo. Sūnus ir pats išaugino tris kregždžiukus iš subyrėjusio lizdelio. Padarė jiems lizdelį ir šėrė visokiais gyvais vabalėliais, musėmis, sliekais. Stebėjomės kokie ėdrūs tie paukšteliai, lesdavo viską, ką įkišdavai į snapelius. Kai užsimanydavo valgyti, pradėdavo čirkšti. Net ir naktį. Išspjaudavo, jei kokį kietasparnį vabalą įkišdavo. Taip sūnus vargo savaitę ar dvi, po to paleido į lauką, paukšteliai jau skraidė. Paleistus į lauką meiliai priėmė visos kieme gyvenusios kregždutės, maloniai apspito, kai šie sutūpė ant elektros laidų.
Ko tik nepasitaiko nuostabios gamtos gyvenime.
Autorės nuotraukos