„Nuo mažens mylėjau gyvūnus…“, –
sako Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) Vilniaus skyriaus pirmininkė Danutė NAVICKIENĖ. Pasaulinės gyvūnijos dienos proga su ja kalbėjosi žurnalistė Marijona VARNECKIENĖ
Gyvūnų prieglaudoje...
Pasaulis kasmet spalio mėnesio 4-ąją pažymi Pasaulinę gyvūnų dieną. Pasaulinės gyvūnų dienos misija – pagerbti visas gyvūnų gyvybės formas bei žmonijos ir gyvūnijos tamprų ryšį, padėkoti gyvūnams už jų didžiulę svarbą žmonių gyvenime, suteikiant gyvenimui daugiau džiaugsmo ir prasmės.
1931 metais Italijoje, Florencijoje, Tarptautinės ekologų konferencijos dalyviai pasiūlė spalio 4-ąją, šventojo Pranciškaus legendinio visų gyvų Žemės padarų globėjo atlaidų dieną, švęsti kaip Pasaulinę gyvūnų dieną.
Pasaulinę gyvūnų dieną švenčia visų nacijų, religijų, politinių pažiūrų ir ideologijos žmonės, kuriems rūpi gyvūnai. Lietuvoje Pasaulinė gyvūnų diena pradėta minėti nuo 2000 metų. Gyvūnų pažinimo ir globos papročiai visada buvo lietuvių gyvenime ir kultūroje. Gyvūnai yra mūsų draugai, pagalbininkai ir šeimos nariai. Jie, būdami panašūs į mus, turi teisę niekada nejaustų alkio ir troškulio, nepatogumo, baimės, skausmo ir kančios bei elgtis pagal prigimtinius poreikius. Pagarba gyvūnams turi būti kiekvieno mūsų moralės norma.
Trumpai papasakokite apie LGGD ir šios draugijos Vilniaus skyriaus veiklą. Kokie yra veiklos mąstai?
Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrių įkūriau su bendraminčiais, kurie matė tuo metu itin tragišką beglobių gyvūnų padėtį Vilniaus mieste. Įsikūrėme 2009 m. Tuo metu egzistavo tik pora savanoriškų globos organizacijų, todėl tragiškiausia padėtis buvo Vilniaus miesto benamių gyvūnų sanitarinėje tarnyboje (tuo metu savivaldybės įmonei „Grinda: priklausanti sanitarinė tarnyba buvo vadinama Gyvūnų globos namais). Patekę į šią tarnybą 97 proc. gyvūnų būdavo sunaikinami. Šie gyvūnai buvo pasmerkti. Skaudžiausia dar buvo tai, kad ten savo augintinius atiduodavo ir žmonės. Su Vilniaus miesto savivaldybės, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pritarimu ir leidimais įsikūrėme sanitarinės tarnybos teritorijoje ir pasistatėme kelis vagonėlius, kad galėtumėme perimti pasmerktus mirčiai gyvūnus. Pradžia buvo itin sunki. Visus gyvūnus, kuriuos perimdavome iš „Grindos“, turėjome gydyti, visi sirgdavo, daugeliui padėti nebegalėdavome. Turėjome ne tik gelbėti sergančius gyvūnus, bet ir keisti žmonių bei darbuotojų požiūrį į tai, jog gyvūnas – ne šiukšlė, kad jis viską jaučia ir supranta. Matėme, kaip jaučiasi išduoti, iš namų į „Grindą“ atiduoti gyvūnai, jų begalinę baimę akyse, susigūžusius ir drebančius kūnelius. Juk jie viską jaučia ir supranta. Iš begalinio streso ir baimės jie susirgdavo, tyliai mirdavo arba būdavo sunaikinami. Stengėmės juos perimti į globą, stengėmės juos išgelbėti. Išgelbėjome daugybę pasmerktų gyvūnų. Nuo 2009 m., kai įsikūrėme, gyvūnų žudymų skaičius „Grindoje“ ženkliai sumažėjo. Siekėme, kad gyvūnai čia nebebūtų žudomi. Visada daug kalbėjome apie sterilizaciją – humanišką būdą sumažinti benamių gyvūnų skaičių. Dėl paramos sterilizacijoms kreipėmės į Brigit Bordot fondą, kuris skyrė mūsų organizacijai lėšų benamių kačių sterilizacijoms. Šias lėšas skyrėme Vilniaus miesto benamių gyvūnų sanitarinei tarnybai. Pradėjusi sterilizuoti benames kates pasitelkus B. Bordot fondą, dabar sanitarinė tarnyba tai atlieka jau savo lėšomis.
Taigi, savo tikslą pasiekėme. Šiuo metu ten patekę gyvūnai jau nebenaikinami. Jie sterilizuojami, perduodami kitoms globos organizacijoms.
Kokius keliate sau tikslus, uždavinius?
Tikslų ir uždavinių dar yra labai daug. Žmonės dar nesuvokia, kad reikia sterilizuoti savo augintinius, o ne mėtyti ir nenešti į prieglaudas priveistus, niekam nereikalingus mažylius. Todėl švietimas, aiškinimas apie tai – labai svarbu. Labai netobula ir neveikianti gyvūnų apsaugos sistema. Tiksliau – įstatymai yra, bet priemonių nėra, todėl būtina įkurti gyvūnų gelbėjimo tarnybą arba gyvūnų policiją, kuri būtent reaguotų į žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, nes savanoriškos organizacijos neturi tiek pajėgumų bei įgaliojimų kad galėtų tai užtikrinti. Mūsų organizacija nuolat pasisako prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, nuolat kreipiasi į teisėsaugą dėl žiauraus elgesio, nuolat skatina tai daryti kitus, viešina žiauraus elgesio atvejus.
Kokia Jūsų pagrindinė veikla, profesija? Kas paskatino imtis gyvūnų globos? Žinome, kad globojate kates.
Esu valstybės tarnautoja, o gyvūnų globa ir gelbėjimas – mano veikla po darbo, savaitgaliais ir šventėmis. Nuo mažens mylėjau gyvūnus, verkdavau ir pergyvendavau dėl jų. Vėliau supratau: jei tik verksiu, bet nieko nedarysiu, niekaip jiems ir nepadėsiu. Todėl savo lėšomis sterilizuodavau benames kates, kad tik nebūtų kiemuose niekam nereikalingų kačiukų, nešdavau namo sergančius, juos gydydavau, surasdavau namus. O LGGD įkurti paskatino vienas atsitikimas. Mano kiemo sterilizuotą katę sugavo „Grindos“ darbuotojas ir ją nužudė. Katė buvo be galo draugiška, visada pasitikdavo. Kai tai sužinojau, prisiekiau sau, kad padarysiu viską, kad gyvūnai „Grindoje“ nebūtų žudomi. Džiaugiuosi, kad tai pavyko padaryti, kad požiūris į gyvūnus nors ir iš lėto, tačiau keičiasi.
Namuose nuolat globoju kates (šunų, deja, negaliu, nes beveik nebūnu namuose). Jos pas mane atsiranda dažniausiai dėl to, kad serga. Pasveikusioms ieškau namų.
Kaip keičiasi požiūris į gyvūnus?
Požiūris į gyvūnus Lietuvoje keičiasi, tačiau labai pamažu, todėl benamių gyvūnų yra dar labai daug, ypač kačių. Daugeliui atrodo, kad prieglaudos gali sutalpinti visas žmonių išmestas ir tapusias benamėmis kates. Deja, realybė yra kita. Vietų skaičius prieglaudoje yra labai ribotas. Žmonėms sakau, kad katės – ne malkos, jų negalima sukrauti vieną ant kitos. Katės iš viso yra teritoriniai gyvūnai, joms labai svarbi jų teritorija ir kitų į savo teritoriją jos nenori įsileisti. Todėl geriausia katei, jei ją priglaudžia radęs žmogus savo namuose. Visada sakau: nebijokite to padaryti, nebijokite būti geri. Taigi, pagrindinė pagalba – nepalikti gatvėje. Jei tai išmesta iš namų katė, tik laiko klausimas kada ji nukentės nuo blogų žmonių, kitų gyvūnų ar mašinų. Visada galima skambinti ir konsultuotis, visada patarsime ką daryti, bendromis jėgomis ieškosime katei namų.
Ar dažnai matote žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus?
Labai skaudu pripažinti, tačiau žiauraus elgesio atvejus su gyvūnais matome beveik kasdien. Vasarą – įvairiais būdais itin žiauriai žmonių atsikratomi mažyliai. Jie GYVI kišami į plastikinius maišus, metami į konteinerius, skandinami, užkasami, IŠMETAMI Į GATVĘ, KAD SUTRAIŠKYTŲ MAŠINOS, IŠVEŽAMI Į MIŠKĄ, KAD ŽŪTŲ nuo laukinių žvėrių ir bado. Matome kaip žiauriomis, antisanitarinėmis sąlygomis savo pačių išmatose laikomi trumpa grandine pririšti šunys, kurie gyvenime nėra vedžiojami. Taip gyvena daugybė šunų Lietuvos kaimuose. Tai vyksta ir miestuose. Prie nuosavų namų palikti kaip gyva signalizacija šunys niekada nevedžiojami, jiems neteikiama medicininė pagalba. Daugybė atvejų, kai šunys perimami į globą su į kaklą įaugusiomis grandinėmis, išpuvusiais kaklais, peraugusiais augliais, sužaloti. Šeimininkai jų negydo, nes gyvūno gydymui niekada neranda pinigų. Tokių atvejų dar labai, labai daug.
Tokia kilni veikla reikalauja daug pastangų…
Asmeniškai man pastangų reikia labai daug, nes turiu daug pareigų ir atsakomybės tiems, kuriuos globoju. Kaip ir minėjau, gyvūnų globa yra mano savanorystė, todėl visas laikas po darbo yra tam ir skiriamas. O pastangų rezultatas labai įvairus. Būna, kad beviltiškai atrodantis gyvūnas, visiškai išsekęs ir sužalotas, rūpestingai globojamas atsigauna, suranda namus ir nuostabiai gyvena. Tokių pavyzdžių turime begales. Esame išgelbėję gyvūnus po sunkių lūžių, traumų, ligų. Tuos gyvūnus ir jų gydymą viešiname savo svetainėje, rodome žmonėms kaip atrodė gyvūnas prieš gydymą ir po jo. Skatiname nelikti abejingais, nepraeiti pro sužalotą gyvūną. O būna, atrodo, darai viską, tačiau gyvūnas iškeliauja… Situacijų būna įvairių. Per visus gyvūnų globos metus supratau vieną: niekada nereikia skubėti migdyti gyvūno. Dažnai tai pati lengviausia išeitis, nes tuomet nelieka rūpesčio, nereikia leisti lėšų gyvūno gydymui, tačiau juk nepuolame migdyti senų žmonių, patyrusių kojų ar rankų lūžius žmonių. Kodėl tuomet galvojame, kad gyvūnui tai – geriausia išeitis. Ne, ne gyvūnui tai geriausia, o mums, žmonėms, – atsikratau rūpesčio. Žmonės linkę užmigdyti ir sveikus, jaunus gyvūnus, kurie jiems pradeda trukdyti, kurių jie nebenori auginti. Tokiems visada sakau: jūs norite ne užmigdyti, jūs norite jį nužudyti.
Kaip ieškote savo globotinėms namų, patikimų šeimininkų?
Čia tikrai sunki užduotis, nes jau kartą išgelbėtą, išgydytą ar patyrusį žmonių žiaurumą ar išdavystę gyvūną norime atiduoti tik rūpestingiems, atsakingiems žmonėms. Aš labai daug klausinėju žmonių, išsiaiškinu jų požiūrį į gyvūną, jų supratimą, net pateikiu situacijas ir klausiu kaip jie reaguotų. Kai kurie žmonės sako, kad paimti iš mūsų prieglaudos gyvūną taip pat sunku kaip įsivaikinti vaiką. Tačiau mes atiduodame visas savo jėgas, kad padėtumėme gyvūnui, kad jį, kaip mes sakome, „pastatytumėme ant kojyčių“, todėl ir klausinėjame daugybės dalykų, žiūrime ar tikrai tam žmogui reikia augintinio, ar jis galės juo tinkamai pasirūpinti, nes nenorime, kad patyręs kas yra rūpestis ir meilė, gyvūnas vėl atsidurtų gatvėje ar būtų skriaudžiamas. Pakalbėję su žmogumi, gyvūną dovanojame tik su sutartimi, sterilizuotą, tačiau jei gyvūnas yra per jaunas atlikti sterilizaciją, žmogus turi pasirašyti pasižadėjimą jį sterilizuoti. Jei žmogus atsisako tą padaryti, gyvūno nedovanojame. Kodėl? Nes esame už sterilizaciją, kadangi beglobių ir išmestų gyvūnų pilnos gatvės. Nedovanojame šunų, jeigu juos nori pririšti prie būdos.
Ką daryti, jei matai, kad daugiaaukščio namo rūsyje „apsigyveno“ benamės katės, jei išėjęs pasivaikščioti į parką ar tiesiog gatvėje pamatei sužalotą gyvūnėlį? Kur ir kam galima pranešti? Kaip elgtis su tokiais gyvūnėliais?
Daugiabučio namo rūsyje katės pačios neapsigyvena. Visi gyvūnai gatvėse – tai pačių žmonių išmesti gyvūnai. Juk nei vienas iš dangaus dar nenukrito. Svarbiausia suvokti, kad dėl susidariusių situacijų gyvūnas yra nekaltas, viską padaro žmonės. Dabar, kai atliekamos sterilizacijos, benamių gyvūnų labai sumažėjo. Jei į rūsį įbėga kokia katė, nereikia kelti isterijos ir šaukti, apie antisanitariją. Rūsiuose pačių žmonių šiukšlių yra žymiai daugiau nei ten užklydusių kačių. Be to, žiemos metu įleisti katę į rūsį skatiname, nes nežmoniška leisti gyvūnui sušalti. Pati savo kiemo katinuką žiemą kiekvieną naktį įleidžiu į rūsį, o ryte eidama į darbą išleidžiu. Supraskime, kad jie taip pat jaučia, jiems taip pat šalta, per didelius šalčius sušąla mirtinai.
Radus sužalotą gyvūną reikia skambinti gyvūnų globos organizacijoms. Sulaukiame tokių skambučių nemažai. Vieniems gyvūnams padeda mūsų organizacija, kitiems – kitos. Svarbiausia – nelikti abejingiems ir skambinti kelioms gyvūnų globos organizacijoms. Labai gaila, bet valstybė nepadeda sužalotiems gyvūnams. Viskas daroma savanoriškais pagrindais. Todėl žmonių supratimas ir pagalba labai reikalingi. Būna, paprašome nuvežti į veterinarijos kliniką, nes fiziškai negalime nuvykti į vietą, kur tuo metu yra sužalotas gyvūnas.
Jūsų edukacinė veikla, ateities planai.
Nuolat raginame nelikti abejingais, nuolat skatiname padėti gyvūnui, nebijoti globoti, nepraeiti pro šalį, kai gyvūnui reikia pagalbos. Pas mus nuolat lankosi vaikai, prieglaudoje savanoriauja jauni žmonės, studentai, bendradarbiaujame su keliomis Naujosios Vilnios mokyklomis. Taigi, edukacija, mokymu užsiimame nuolat. Manau, kad ir ateityje laukia tas pats, tik labai tikiuosi, kad pamažu požiūris į gyvūną pasikeis ir nieko nebestebins, kad augintinis privalo būti sterilizuotas, kad šunys nebebus rišami prie būdos ir nevaikščios su į kaklą įaugusiomis grandinėmis. Tačiau iki to dar reikia užaugti. Galbūt kada nors… labai to linkiu ir laukiu.
Dėkoju už pokalbį.
Danutės Navickienės archyvo nuotraukos