Vytautas LEŠČINSKAS

Nuo Klaipėdos iki Kapčiamiesčio

Tarmių ir šnektų atlaidai rašytojo ir gamtininko Romo Sadausko sodyboje

Linksma buvo visiems – ir šeimininkams, ir svečiams

Kaip buvo iš anksto skelbta, septintieji iš eilės, taigi, galima sakyti, jau tradiciniai, tarmių ir šnektų atlaidai, rašytojo Romo Sadausko sodyboje, Seirijų parapijoje, Demeniškių kaime, šiemet buvo numatyti ir įvyko birželio 27 d. – paskutinį šio mėnesio šeštadienį. Juos sodybos šeimininkams Sadauskams – Irutei beigi Romui – padėjo surengti Lietuvai pagražinti draugija, Vilniaus dzūkų draugė, aišku, kaip visada, taip pat prisidėjo aktyviausi Demeniškių kaimo gyventojai.

 

Daug skaitymo, šnekėjimo giedojimo…

 

Kaip ir tikėtasi, viešnagėn atvyko, atkako, atsibaladojo svečių iš arti ir toli, iš didelių bei mažesnių Lietuvos miestų, miestelių ir iš kitų pasviečių. Tarp jų, dzūkiškai sakant, maišėsi, painiojosi, nemaža meno žmonių – rašytojų, artistų, dainininkų. Tad šventė vyko itin smagiai, visiems susirinkusiesiems į labai erdvų kiemą čia atrodė įdomu ir linksma pasibūti, drauge su saviveiklininkų grupėmis padainuoti, išgirsti pačių autorių skaitomų naujausių kūrinių ar jų fragmentų. Beje, visada ką nors labai „šviežia“, dar negirdėta iš savo kūrybos paskaito pats sodybos šeimininkas. Ne kitaip nutiko ir šį kartą: gyvu žodžiu švystelėjo viešumon rašytojas Romas vieną kitą savo kūrybinės virtuvės produktą – ir ausiai malonų, ir širdžiai mielą.

Šventę labai pagyvino joje dalyvavęs aktorius Tomas Vaisieta, kuriam iš atminties gerą „gabalą“ Donelaičio „Metų“ ar didelę dalį kokios Justino Marcinkevičiaus poemos išsakyti yra visai įprastas dalykas. Tai kaip neplos publika tokiam žodžio virtuozui? O su gitara priešais visus prisėdęs dainininkas – ne tik dainuojantis, bet ir dainas kuriantis – Albertas Antanavičius, dažnai vadinamas Šekspyru, – taip pat visus sužavėjo nauja daina.

Daugelis net stebėjosi, kad iš gana tolimos pasvietės, iš Pagėgių savivaldybės, atvažiavo būrys puošniais tradiciniais lietuvninkų drabužiais apsirėdžiusių saviveiklininkų. Jie labai savotiška, tame krašte ankstesniais laikais plačiai skambėjusia tarme, sekė pasakas, porino poringes ir tarmiškai sudainavo ne vieną dainą,  dar labiau pakeldami bendrą ūpą. Aišku, jiems stengėsi nenusileisti dzūkiškai, aukštaitiškai, žemaitiškai bei kitaip prakalbę pasakoriai, pragydę giedoriai, į bendrą ratelį visus besistengiantys įvilioti spalvų spalvomis mirguliuojančiais tautiniais drabužiais vilkintys šokėjai… Et, pavydėkit visi, kurie ten nebuvot!

 

Ypatingi šventės akcentai

 

Beje, šįkart daug kalbėta apie rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybą. R. Sadauskas priminė, kad dabar, kai sukanka šimtas metų nuo V. Krėvės reikšmingiausios knygos „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ pirmojo leidimo, – būtų puiki proga įsteigti jo vardu pavadintą literatūros premiją. Iš tiesų net stebėtina, kad iki šiol nė viena Dzūkijos savivaldybė, kurių yra net keletas, kažkodėl tuo nepasirūpino. Tačiau, deja, tai yra ir keistas, ir liūdnas faktas…

O juk V. Krėvės vardu pavadinta premija būtų itin didelis bet kurio naujojo kūrinio, vienaip ar kitaip sietino su šia iškilia  asmenybe ar jos nepakartojamai šlovinta Dainavos šalimi, autoriaus pastangų įvertinimas. Tuo labiau, kad ir V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ skamba kaip odė šio krašto žmogui bei gamtai. Tie padavimai, legendos sudaro tarsi vientisą margaraštį meninį audinį, kuriame iškyla mūsų šalies žilos senovės atšvaitai, didžių istorinių asmenybių, karžygių paveikslai. Ir jie atrodo ne prasčiau, negu kokie „Kalevalos“, „Lačplėsio“, kitų tautų epais laikomų kūrinių herojai. Be to,  „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ literatūrinė vertė taip pat yra itin didelė. Tad ar nederėtų, užuot jau daugybę metų svarsčius, kodėl gi nėra lietuvių epo, tiesiog kitomis akimis pažvelgti į šį lietuviškąjį kūrybos unikumą. Nereikia net ypač kruopščių tyrinėjimų, kad pastebėtum, jog jam būdingi tie patys literatūrinės konstrukcijos principai, kaip ir kitiems, epais laikomiems, užsieniniams opusams. Taigi savaime peršasi išvada: jei jau „Dainavos senų žmonių padavimai“ turi svarbiausius epiniams kūriniams būdingus bruožus, ar toks kūrinys negali būti laikomas jei ne visos mūsų tautos, bent jau plataus Dainavos-Dzūkijos krašto epu? Ko gera, belieka išdrįsti paskelbti apie tai urbi et orbi, t.y. visam pasauliui. Tačiau vis niekaip nedrįstama, tikriausiai net nuo tos pernelyg „įžūlios“ minties kai kam kinkos sutirta. O, kaip žinoma, nedrįstantieji visur ir visada pralaimi (liaudiškai sakant, durną ir bažnyčioje muša)…

Tačiau taip pat iškilus mūsų dienų dzūkas – R. Sadauskas – šios minties apie „Dainavos senų žmonių padavimų“ literatūrinį (ir apskritai kultūrinį) statusą viešai reikšti nevengia, ne kartą ir ne du yra išsakęs spaudoje. Manyčiau, kad šį požiūrį turėtų pirmiausia palaikyti savi – dzūkai, aišku, neišskiriant Dainavos šalies savivaldybių. Tada gal atsivertų akys ir kitiems, Lietuvoje gyvenantiems.

Kitas šio turiningo renginio akcentas buvo rašytojos Bitės Vilimaitės, taip pat kilusios iš Dzūkijos (gimė Lazdijuose), atminimo pagerbimas. Jis vyko, nors ir gana kukliai, bet pakankamai iškilmingai: gretimame Avižienių kaime atidengta prie namo, kuriame rašytoja gyveno, sienos pritvirtinta memorialinė lenta.

Šioje jaukioje kaimo aplinkoje B. Vilimaitė praleido paskutinius kelerius gyvenimo metus. Kaip vietos žmonės pasakoja, labai mėgusi gamtą (tai, beje, galima pastebėti ir iš jos kūrinių – novelių, apsakymų, apysakų), dažnai eidavo pasivaikščioti po aplinkines įdomiausias vietas. Taip  vaikščiojusi po šį Dzūkijos žemės kampelį iki lemtingosios praėjusių metų spalio 11-osios…

Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos