Šį rugsėjį Žagarės regioninio parko direkcijoje jau antrą kartą apsilankė mūsų „Kunstmano bravoro anūku“ pramintas buvęs žagarietis Valdemaras Šurkus, vaikystėje su seneliais Kazimieru Varmausku ir Zuzana Varmauskiene bei mama Aleksandra Varmauskaite-Šurkiene gyvenęs viename iš molinių Švedpolio ūkio pastatų. Abu seneliai tuomet dirbę „pas ponus“ – močiutė šeimininke, senelis bravore darbininku. Praėjusiais metais Valdemaras Šurkus Žagarės regioninio parko direkcijai padovanojo 3 istorinius bravoro daiktus, išsaugotus jo namuose iki šių dienų – Švedpolio R. Kunstmano bravoro stiklinį alaus butelį (ant butelio rašoma Švetpolio), bravoro fiminį blanką bei Švedpolio (rašoma Švetpolio) palivarko paveikslą, kuriame vaizduojami ūkio ir bravoro pastatai bei keletas medalių, kuriais buvęs apdovanotas bravoro gamintas alus. Šiemet V. Šurkus atvežė ne tik 4 stiklinaites, taip pat išsaugotas iš bravoro, bet ir šūsnį senųjų nuotraukų, tarp kurių ir viena ypač ypatinga – joje užfiksuoti Kunstmano bravoro pastatai.
Žagarės regioninio parko direkcijos specialistų ir buvusio žagariečio Valdemaro Šurkaus keliai pirmą kartą susidūrė 2018 m. rugsėjo 21 d., kai jis nedrąsiai paskambino į direkcijos duris ir prisistatė atvykęs iš Šiaulių bei norintis padovanoti keletą daiktų J. Kazlausko senovinių daiktų ekspozicijai. Tada žodis po žodžio sužinojome jo šeimos istoriją, prisiminimus apie gyvenimą Švedpolio R. Kunstmano bravore, kur dirbo seneliai. Apie Švedpolio (kitur nurodoma: Šventpolio, Švedpolės, Švetpolio) palivarką ir jame veikusį Kunstmanų bravorą ilgą laiką, deja, buvo žinoma visai nedaug, tad kiekvienas Valdemaro papasakotas žodis buvo įdomus ir be galo svarbus. Jo atvežta reklaminio plakato dalis, kurioje vaizduojami ūkio ir bravoro pastatai bei keletas medalių, kuriais buvęs apdovanotas bravoro gamintas alus, buvo pirmasis matytas Kunstmano bravoro paveikslas, įkvėpęs istoriką dr. Ernestą Vasiliauską šią temą patyrinėti išsamiau. Pasak jo, Švetpolės palivarke buvo XIX a. įvairiu laikotarpiu statyti moliniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Pavadinimas sudurtinis iš 2 žodžių – Švėtė (upė) ir pole (laukas), kuris ilgainiui transformavosi į Švedpolė, o dabar naudojama Švedlaukio (kaimas) versija. Švetpolės atvejis vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kai dvaro alaus darykla (bravoras) XIX a. transformavosi į garsią alaus daryklą, kurios apyvarta lyginant 1880 ir 1910 m. padidėjo net 72 kartus. Vėliau, Naujosios Žagarės dvarą po grafo Aleksandro 1894 m. mirties, paveldėjus 1895 m. broliui Georgijui Naryškinui, Švetpolė išgarsėjo kaip alaus darykla, kurios produkcijos realizacija siekė Kauno ir Kuršo gubernijas, Rygą, Sankt Peterburgą, Kaukazą, buvo apdovanota medaliais įvairiose parodose. 1897 ar 1899 m. Georgijus Naryškinas Švetpolės alaus daryklą išnuomojo Robertui Kunstmanui. 1910 m. nurodoma, kad pagaminta 60 tonų „Pilzeno“ alaus, pajamos siekė 39.000 rublių, dirbo 14 darbininkų, 6 arkliai. 1910 m. tuometinėje Šiaulių apskrityje veikė 2 alaus daryklos – Gubernijos ir Švetpolės. 1926 – 1930 m. Švetpolės alaus darykla, pasak vienų šaltinių, neatlaikiusi konkurencijos su Šiaulių „Gubernijos“ alaus darykla, buvo uždaryta. Tačiau pasak istoriko dr. E. Vasiliausko, labiau tikėtina kita bravoro uždarymo priežastis – savininkai Naryškinai pasitraukė į Angliją, jų didžiuliai Žagarės – Gruzdžių valdos dvarai buvo nusavinti, todėl buvo užleista ir alaus darykla. 1987 m. dar fiksuojami 4 Švetpolės dvaro pastatai, tačiau iki mūsų dienų neišlikę. Šiandien šalia buvusio palivarko srovena gamtos paveldo objektu paskelbtas Švedpolio šaltinis, kurio vandenį, sakoma, kadaise naudodavę alaus gamybai. 2019 m. Žagarės regioninio parko direkcija šaltinius pritaikė lankymui: sutvarkyta aplinka, įrengti laiptai, priėjimo takas, automobilių stovėjimo aikštelė. O Švedpolio alaus gamybą 2019 m. atnaujino „Dundulio“ aludariai.
Valdemaras Šurkus šiais metais Žagarės regioninio parko direkcijai ir lankytojų centre esančiai J. Kazlausko senovinių daiktų ekspozicijai padovanojo 4 stiklinaites, išsaugotas iš bravoro, bei daug senųjų savo šeimos nuotraukų. Jose – jis pats dar moksleivis, kurį kaip drovų ir ramų berniuką prisiminė mokytoja Romualda Vaitkienė, mama Aleksandra Varmauskaitė-Šurkienė, seneliai Kazimieras ir Zuzana Varmauskai, kiti šeimos ir giminės nariai. Tačiau viena nuotrauka ypač svarbi mūsų krašto istorijai – joje užfiksuoti Kunstmano alaus bravoro pastatai. Kaip nurodo Mokytoja Romualda Vaitkienė, ji galėtų būti daryta apie 1930 m.
Nuoširdžiai dėkojame Valdemarui Šurkui už istorines dovanas ir tikime, jog mūsų bendravimas nenutrūks – Jūs visad laukiamas Žagarėje!
Žagarės regioninio parko direkcijos archyvo nuotraukos
