Liepos 8-14 dienomis Varnių regioniniame parke vyko viena iš keturių šios vasaros stovyklų „Mūsų žalioji vasara“, skirtų šalies jauniesiems miško bičiuliams. Stovyklas organizuoja jaunuosius miško bičiulius kuruojanti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Konkurso „Miško draugas“ dalyviams, aktyviausiems jauniesiems miško bičiuliams (iš dešimties būrelių – po 7 narius) organizuojamos keturios vasaros stovyklos „Mūsų žalioji vasara“ šalies saugomų teritorijų gamtos mokyklose. Pirmoji stovykla buvo surengta Sirvėtos regioniniame parke (birželio 21-27 dienomis). Antroji – Varnių regioniniame parke (liepos 8-14 dienomis), trečioji vyks Dzūkijos nacionaliniame parke (liepos 30 d. – rugpjūčio 5 d.), ketvirtoji – Žagarės regioniniame parke (rugpjūčio 14 – 20 dienomis).
… Liepos 10-ąją, atvykus prie Varnių regioninio parko Gamtos mokyklos pastato, viduje girdėjosi ūžesys – tarsi bitės būtų įsikūrusios. Tačiau tos bitės – jaunieji miško bičiuliai, atvykę iš skirtingų Lietuvos vietų. Jiems stovyklavimui skirtoji savaitė nuvinguriavo kaip viena diena.
… Savaitės pradžioje Linas Šedvilas, Varnių regioninio parko direkcijos kultūrologas, tarsi nuklausęs, jog niekas iš atvykėlių nekalba žemaitiškai, tuoj ėmėsi kaimo daraktoriaus pareigų. Žinoma, puolė su atvykėliais „rokoutės žemaitėška“. Ne tik kalbėtis, o ir parašyti į namus kokį atviruką atvirai žemaitišku palinkėjimu. Na, jei tądien stovyklausti atvykusiems ir ne visai gerai buvo pratintis prie žemaičių ruodos, tai vakarop – talentų vakaras. Visi galėjo kuo puikiausiai pasirodyti!
Pralinksmėti buvo pats metas, nes kitądien laukė biologės Giedrės Bajorūnienės organizuojamas žygis į pačią Debesnų pelkę. Ne uodus pažįstant, o augalus. (Nors galėjo nutikti ir atvirkščiai…) Jei kas kiek nuliūdo pelkėje, po pietų laukė pasimatymas su gražuoliu Lūksto ežeru, gintarą dovanojančiu. Ir niekur tokio ežero Lietuvoje nėra. Tuo patikino ta pati Giedrė Bajorūnienė.
Jei kam pavyko (ar nepavyko) gintarą prie Lūksto ežero sužiūrėti, Linas Šedvilas tądien dar pralinksmino etniniais šokiais ir žaidimais.
… Tądien, kai atvykome į svečius pas jaunuosius miško bičiulius (įsikūrusius Ožtakiuose, visai greta Varnių, tačiau ne ant bruko, o žaliajame kaime), Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausioji specialistė ryšiams su visuomene Diana Rakauskaitė tarsi pakvietė visus į visos saugomas teritorijas. Pakvietė išmoningai, viktoriną stovyklos dalyviai surengdama.
Žinoma, viktorina buvo apie saugomas teritorijas Lietuvoje. Šventinė ir atostogaujantiems skirtoji viktorina – vaikams juk atostogos! Na, teiravosi Diana Rakauskaitė apie tai, kuris nacionalinis parkas yra įsteigtas anksčiausiai; kuris ežeras Lietuvoje yra ilgiausias; kaip vadinama varlytė, kuri laipioja medžiais; kur suka lizdus juodieji gandrai; kuris medis Lietuvoje yra aukščiausias; kas pavaizduota Dzūkijos nacionalinio parko herbo apačioje; kaip ilgai miega didžioji miegapelė ir t.t. Galop buvo išsiaiškinta ir kur Lietuvoje tau netikėtai gali prasmegti žemė po kojomis, t.y. patsai, žiū, prasmengi…
… Tądien jau minėtas Linas Šedvilas jau taikėsi visus prasmegdinti ar skandinti kūlgrindoje (ar greta jos – kam kas pasiseks…), tačiau visas kortas sumaišė Lino kolega iš Varnių regioninio parko direkcijos Andrius Bajorūnas. Jis pasiūlė labai intriguojantį užsiėmimą – pasimatymą su bebrais. Sako, jog bebrai tądien jaunuosius miško bičiulius bus matę, tačiau ar girios draugai bebrus matė?.. Na, jei ir nematė, tai daug sužinojo – vyriausiasis specialistas Andrius Bajorūnas net šūsnį popierių visiems išdalijo, kad apie bebrų klestėjimą vidaus vandenyse visi kuo daugiau sužinotų.
… Gaila, tačiau jau reikėjo išvykti, tik pamosavome tiems, kurie eina į pasimatymą su darbščiaisiais bebrais, juk šiems visai ne politika parūpsta, nors ir stato vandenims užtvankas.
Kitądien tas pats visažinis Andrius Bajorūnas, tarsi bebrų visai nepamiršdamas, klojo visą tiesą apie maistą gamtoje ir iš gamtos, o jau vėliau pasakojo apie ekstremalią gamtoseką, apie geometriją gamtoje, apie…
Žinoma, vėliau laukė ir ėjimas garsiuoju Jomantų miško taku, ir ne mažiau garsus Žvėrinčius, su jo egzotiškais gyventojais, ir toji kūlgrinda, kuri tokia žavinti net ir lyjant ir termometro noselei kyšant kažkur ties 15 laipsnių šilumos…
Būta dar ir kitokių įdomių dalykų, tačiau atvykėliui ne stovyklauti, o apie stovyklautojų gyvenimą aprašyti, laikas buvo matuojamas ne savaite, o pusdieniu.
„Man dar ne atostogų metas“, – tariau sau prieš išvykdamas iš Ožtakių, iš Varnių, atsisveikindamas ir su puikia senovės išmintis ir gyvenseną bei tikėjimą įprasminančia Varnių katedra (joje taipogi lankėsi stovyklautojai).
Augusto Uktverio nuotraukos
