2022-04-03 po sunkios ligos, eidamas 76-uosius metus, mirė Povilas Vitkauskas – miškų inžinierius, ekologas, aktyvus „Žaliojo pasaulio“ bendradarbis.
Povilas Vitkauskas gimė Pasvalio rajone, Daujėnų seniūnijoje Pulciniškio kaime. Baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. Dirbo Pasvalio rajono Kriklinių girininkijoje girininko pavaduotoju. Kaip jaunas ir gabus specialistas buvo pakviestas dirbti Lietuvos miškų ūkio instituto moksliniu darbuotoju. Šį institutą reorganizavus, dirbo Kauno apželdinimo treste.
Pastaruosius 5 metus, iki pensijos, buvo Kauno marių regioninio parko ekologas. Parko lankytojai įsiminė jo vaizdingus pasakojimus apie augmeniją ir gyvūniją.
Povilas Vitkauskas buvo vedęs. Žmona Marija – pedagogė. Užaugino 3 vaikus – Donatą, Jolitą ir Kristiną.
Skaitytojų dėmesiui siūlome linksmą ir vaizdingą Povilo Vitkausko pasakojimą apie gimtąjį kraštą.
„Žaliojo pasaulio“ redakcija
***
Daujėnai: gamta ir žmonės
Povilas VITKAUSKAS
Daujėnų apylinkės nuo seno garsėjo savo gamta. Pats miestelis įsikūrę ant kalno, pakalnėj, vakarinėj pusėj tyvuliavo ežeras. Seni žmonės pasakojo, kad Sekminių švęsti iš toliau atvykę žmonės stengdavosi aplankyti ir ežerą. Jie tikėjo, kad sausas ežeras būtinai prišauks šlapią vasarą, o patvinęs vanduo garantuos sausrą. Deja, ežeras jau numelioruotas, jo nebėra…
Atsimenu vaikystę, kai iš Pulciniškių vienkiemio takeliais eidavome į Daujėnus. Vietomis takelis būdavo kaip įmūrytas tarp akmenų, kuriuos ant žemių rubežių suversdavo kaimynai. Niekada neužmiršiu dabar jau retai kur Lietuvoje sutinkamų takelio puošmenų – raktažolių pelenėlių. Jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, lotyniškai vadinasi miltuotosiomis. Šis pavadinimas daug tikslesnis, kadangi šiuos augaliukus lengva pažinti ne tik iš gražių žiedų, o ir iš sniego baltumo stiebelių. Takeliai išnyko, bet šių augalų turėjo išlikti kur nors Orijos pakraščiuose.
Pavasario vakarais po mūsų langais kartu su gegutėmis savo trelėmis lenktyniaudavo raudonpilvės kūmutės – daugiau į rupūžę negu į varlę panašūs varliagyviai. Kūmutės irgi kukuoja, tik ne taip ryškiai kaip gegutės. Jos nykstančios, įrašytos ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į Europos bendrijai svarbių rūšių sąrašą. Labai nustebau, kai Utenos gamtininkai prieš kokius 6 metus išvykoje kartu su profesore Elena Šapokiene prie Petraičių akmens pastebėjo raudonpilves kūmutes, apie tai parašė savo leidinyje „Viola“.
Galėčiau ilgai vardinti tuos augalus, kuriuos mačiau vaikystėje ir kurių nebėra. Man kiekvieną kartą aplankius Daujėnų kapines, žvilgsnis nukrypsta į tvoros mūrą įsikibusį ypatingai retą augalą, kuris Lietuvoje aptinkamas tik keliose vietose. Tai – uolų gyventoja šerinė kalnarūtė. Ją 1998 metais aprašė botanikas Sigutis Obelevičius. Jis ant šios tvoros aptiko ir kitą reta paparčių rūšį – trapiąją sprakšę. Įdomu, kuo susijęs šis pavadinimas su senų daujėniečių sprakšėmis, vadintomis braškėmis?
Mano dėdė pasakojo: dar būdamas piemeniu, išgirdo apie Berklainių pusėje atsivėrusią smegduobę. Jis, surišęs dvejas vadžias, ėjo išmatuoti gylio, duobė buvusi per visą virvių ilgį. Atsimenu vaizdingą tėvelio pasakojimą apie anapus Pyvesos Ąžuolynės kaime gyvenusį kriaučių Raudavę. Vėlai rudenį, pasibaigus žemės darbams, Rauduvė išvažiuodavo per ulyčią matuoti kaimynams kailinių. Jis buvo beraštis, užtai po kiekvieno matavimo užmegzdavo mazgelį ant siūlo. Šeimos buvo gausios, visi vaišindavo alumi. Po kelių valandų kriaučius būdavo gerokai įšilęs, privyniojęs kamuolį sumazgyto siūlo, prisikrovęs kalną avikailių. Po vaišių kriaučius, žmonių manymu, pamesdavo galus siūdavo iš atminties. Prisiuvęs kailinių iki lubų, kriaučius kviesdavo kaimynus, sakydamas, kad siuvo pagal išmatavimus, tik reikia išsirinkti sau tinkamą. Perkiloję visą krūvą, žmonės išsirinkdavo, nepatenkintų nelikdavo, juolab, kad susigraudinęs kriaučius kiekvieną išbučiuodavo. Todėl iš šios istorijos ir kilo daug kur girdėtos dainuškos žodžiai: „Gers kriaučiuks Rauduvėla siuv Kaziuk talubėlą, ir pasiuvis pamierava, apkabinis pabučiava“.
Nors pokario laikai buvo sunkūs, daug šviesių atsiminimų išlieka apie sutiktus žmones – reikėdavo tik jų klausyti ir gyvenimas būtų geresnis. Visi buvo išsigandę, kiti iš baimės ir bėdos prisidarydavo. Atsimenu, antroje klasėje vakare išėjau į Maliupių kaimą pas kriaučių Miliauską pasimatuoti siuvamų rūbelių. Kriaučiaus neradau namie, jis tvarkė cukrinių normą. Sutemus grįžo, pamatavo. Išėjau jau naktį, ėjau pamiške. Mama buvo įspėjusi, kad prie pat miško krašto nereikia eiti, nes ten buvęs namelis, kur plėšikų buvo sudeginta moteriškė – ten gali pasivaidenti. Pasukau pro krūvomis nukrautą runkelių lauką. Staiga išgirdau šūvį ir kulkas, prašvilpusias virš galvos, po to – dar antrą šūvį. Supanikavau, parkritęs pradėjau raudoti. Po kiek laiko prie manęs pribėgo vyras, mane pakėlė, šiaip taip papasakojau jam kur gyvenu.
Parvežė namo. Pasirodo jis sąžiningai saugojo socialistinę nuosavybę nuo vagių. Labai patiko bendrauti su kriaučium Miliausku. Vieną kartą aš jam sakau: „Dėde, man reikia pasiūti rugsėjo pirmai, jei nespėjat, siūkit kad ir kreivai, mokinukui tiks“. Jis man atsakė: „Tau gal ir tiks, bet tavęs paklaus – kas siuvo, kas tada?“.
Labai gerai atsimenu kaimynę Veroniką Stumbrienę. Ji dažnai mums padėdavo. Vieną kartą, kai mes jau buvome pakankamai suaugę, mama mūsų buvo mirusi, žiūrim, ateina ant dviejų lazdų kaimynė vos traukdama kojas. Vaikeliai, jūs našlaičiai, aš jums padėsiu. Mums šiek tiek buvo juokinga, tačiau kaimynė buvo atkakli – sako, aš turiu dvi rankas, 10 pirštų, reikia tik rasti man darbo. Mes atsiminėme, kad turim krūvą negliaudytų pupelių. Grįžę iš laukų radome visas pupeles išlukštentas.
Būdamas Vabalninke užsukau pas mūsų tolimą giminaitį Navadzelskį. Žinojau, kad jis su žmona yra akli, sulaukę apie 90 metų. Radau šeimininką kieme klūpantį, skaldantį malkas. Sakau: „Gal padėti?“. Atsako: „Ne man čia tik užsiėmimas, negaliu gi nieko neveikdamas būti – apčiupinėju kiekvieną pagalį, pasidedu patogiai ir kertu“.
Dažnai galvoju ir klausiu: iš kur tas anų žmonių darbštumas, pareigingumas?..
Augusto Uktverio nuotraukos
