Jau aštuoneri metai, kai ilgai ir sėkmingai vadovavusį Veisiejų miškų urėdijos Kapčiamiesčio girininkijai Vytautą Stacevičių pakeitė dabartinis girininkas Rimantas Pileckas. Per tą laiką girininkijoje ir apskritai urėdijoje įvyko nemaža pokyčių, skinasi kelią miškininkystės naujovės. O šie abu miškininkai ir dabar bendrauja kaip patys artimiausi draugai. Vienas – vyresnis, turintis didžiulę patirtį, kitas – gerokai jaunesnis, tą patirtį sėkmingai perėmęs iš vyresniojo ir savos jau nemažai įgijęs, visada randa apie ką pasišnekėti, pasitarti įvairiais miško priežiūros klausimais, nes abiems rūpi, kad girininkijos medynai kuo geriau vešėtų – ir dabar, ir ateityje.
„Buvo reikalingas miške“
Taip V. Stacevičius atsiliepė apie R. Pilecką, prisiminęs, kai jam vadovaujant Kapčiamiesčio girininkijai, taip pat šioje girininkijoje tuo metu dirbęs dabartinis girininkas susilaukė siūlymų įsidarbinti kitur. Ir įtikinti jį likti toliau darbuotis girininkijoje buvo nesunku, tuo labiau, kad darbas puikiai sekėsi.
„Kai dirbau girininku, Rimantas buvo mano pavaduotojas medelynui. Išeidamas atostogų, jam patikėdavau vadovauti visai girininkijai, – kalbėjo V. Stacevičius. – O medelyną tvarkyti jis puikiausiai gebėjo savarankiškai, man nereikėjo kištis… Kai važiuoju per miškus, tai matau, kad jiems skiriama daug dėmesio, gerai tvarkomasi, jaunuolynų ugdymas vyksta gerai. Žinau, kad ir mūsų urėdas Zenius Želionis dabartinio girininko darbą gerai įvertina, tai ko daugiau reikia? Miela pasidžiaugti ir pasakyti, kad nesuklydau rinkdamasis, kam patikėti vadovauti girininkijai po manęs. Tokie mišką puoselėjantys žmonės girininkijose ypač svarbūs, dėl jų nuoširdaus triūso geriau gyvuoja mūsų valstybiniai miškai…“
Šie Kapčiamiesčio girininkijos ankstesniojo girininko žodžiai visiškai pasitvirtino, kai drauge su juo ir dabartiniu girininku apvažiavome dalį miškų. Iš tiesų, juose švaru, niekur nematyti jokių šiukšlių, išmestų atliekų, gerai prižiūrėti keliai, jais be vargo galima važiuoti bet kokiu automobiliu. Ir jauno miško plotai deramai išvalyti, sutvarkytos kirtavietės, atnaujintos, kaip miškininkai sako, mineralizuotos, kvartalinės linijos.
Neišgąsdino ir gamtos iššūkiai
Kapčiamiesčio girininkijos teritorijoje yra keturi tūkst. hektarų valstybinių miškų, kurie išsidėstę tarp privačių miškų plotų. Didesni vientisi masyvai – tai Kapčiamiesčio–Pertako miškas ir Gailiagirio–Norkūnų miškas, kiti plotai mažesni. Iš viso miškų yra daugiau, bet apie pusė jų – privačios nuosavybės plotai. Beje, ir apskritai Lietuvoje susidariusi maždaug tokia pati valstybinių ir privačių miškų ploto proporcija.
„Pagal savo būdą, esu labiau linkęs mišką auginti, negu kirsti, tad apie kirtimus esu ir mažiau linkęs kalbėti, – juokavo R. Pileckas, – bet iš tikrųjų ugdomųjų kirtimų kasmet atliekame maždaug 120 hektarų plote, vyksta jaunuolynų ugdymai, retinimai, einamieji kirtimai. Dalį miško vis tiek tenka kirsti, o kai medynai subręsta, atlikti ir plynus kirtimus. Bandome naujos rūšies, vadinamuosius atvejinius, kirtimus. Tai yra toks kirtimo būdas, kai numatytas medynas iškertamas ne iškart visas, o atliekamas tą darbą dalijant į dvi dalis. Vieną darbo dalį atlikus, kitaip sakant, „išrankiojus“ pirmiausia reikalingus nukirsti medžius, kitų imtis gali tekti ir negreitai. Turime, pavyzdžiui, vieną tokį plotą, kuriame antrasis kirtimo atvejis buvo tik po šešerių metų. Ir to medyno atkurti nereikia, jis savaime atsikuria. Be to, pavyko labai tvarkingai nukirsti, išsaugoti pušies pomiškį. Taigi yra svarbu ir tai, kad medynas per tuos šešerius metus atsikūrė pats. Žinoma, dar reikia palaukti, pažiūrėti, ar po antrojo kirtimo atvejo, – kai buvo nukirsti išdygusių sėjinukų priedangos medžiai, – pakankamai sustiprėjo tie augaliukai, kad būtų galima įvertinti, pasakyti, jog medynas iš tiesų yra visai atkurtas… Net dabar, žiemą, girininkijoje ir be kirtimų esama pakankamai kitų darbų. Vien želdinių priežiūrą reikia vykdyti bendrame apie aštuoniasdešimt hektarų plote. Kadangi girininkija turi vienuolika rekreacinių objektų, iš jų ir keturias poilsiavietes, vieną pažintinį (gamtos pažinimo) taką, tai ir šiais objektais turime deramai pasirūpinti. Kiek galime, rekreacinius objektus atnaujiname savo jėgomis, yra numatoma rekonstruoti Ilgio poilsiavietę. Mūsų urėdija jau yra parengusi projektą ir tikriausiai 2016 metais Ilgio poilsiavietė bus visiškai rekonstruota, taigi geriau įrengta, su naujais lauko baldais, laužavietėmis, lieptais. Girininkijai šie metai buvo savotiški, gamta kėlė nemažus iššūkius, bet dėl to atsiradusios problemas visomis jėgomis mėginome šalinti. Blogai buvo, kad Lietuvoje, o ypač mūsų krašte, labai mažai lijo ir trūko drėgmės. Bet didelių gaisrų pavyko išvengti, nors mažų židinių vienas kitas pasitaikė – tikriausiai dėl besilankančių miškuose žmonių neatsargumo. Tiesa, didesnis gaisrų pavojus yra privačiuose miškuose. Mūsų miškuose, Kapčiamiesčio girininkijoje, nekilo nė vieno gaisro, želdiniai taip pat kažkaip išgyveno, neblogai atlaikė tą drėgmės stoką“.
Gaminamas ir biokuras
Kertant mišką visada susidaro nemaža medžio atliekų, kurios yra žaliava biokurui gaminti. Taigi, kaip kitose Veisiejų miškų urėdijos girininkijose, ši veikla yra svarbi ir Kapčiamiesčio girininkijoje. Iš kirtaviečių surinktos medžio atliekos – šakos, kamienų atraižos – surenkamos ir kraunamos į sandėlius. Paskui skelbiami aukcionai joms parduoti. Pirkėjams atvykus tos kirtimo atliekos smulkinamos ir tada tinka kūrenti visokioms – didesnėms ir mažoms – biokuro katilinėms. Pavyzdžiui, per laiko tarpą nuo 2015 metų gruodžio 1 iki 19 d. pavyko parduoti 150 kubinių metrų biokuro. Tai gana nemažai, nes per visą praėjusių metų lapkričio mėnesį parduota beveik dvigubai mažiau – aštuoniasdešimt du kubiniai metrai.
„Apskritai praėjusieji metai, nepaisant mums, miškininkams, gamtos mestų iššūkių, buvo geri, – tikino R. Pileckas, – skųstis nereikėtų…“
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
