Kažkada kažkoks genetikos profesorius, rodos, amerikietis, parašė tokią frazę: „Visada skubėk, atradimas tavęs negali laukti“. Paleido tą nelemtą kovos šūkį lyg piktą šunį. Bet praėjo jau nemaža laiko ir galime prisiminti, kad visi didieji šio pasaulio atradimai buvo padaryti neskubant. Akademikas Piotras Kapica (1894-1984) netgi šitaip yra pasakęs: tikras eksperimentatorius turi būti truputį tingus, kad nedarytų to, ko nereikia. Apie šį mokslininką Michailas Prišvinas rašo „Dienoraščiuose“ (šie dienoraščiai be kupiūrų išspausdinti tiktai 1990 metais). Michailas Prišvinas žavisi šiuo iškiliu mokslininku dar ir todėl, kad jis kartu su šeima pasidarė valtį. Dirbo neskubėdamas.
Nuolatinių neskubių fenologinių stebėjimų knyga galėtų būti labai stora. Bet ar visiems ji būtų įdomi? Rankraščio autoriui, be abejo, svarbus kiekvienas, net pats mažiausias atradimas. O jeigu autorių daug, jeigu jie slepiasi visose mūsų krašto agroklimatinėse zonose (nuo pajūrio iki Medininkų aukštumų), tai tokių mažų ir didelių atradimų bus labai daug. Reikia tiktai vieno pasiryžėlio savanorio, jis surinks visus deimančiukus, tvarkingai sudėlios – ir turėsime tikrą Lietuvos fenologinį metraštį. Kiekvienais metais galėtų pasirodyti graži, iliustruota didžiausių anomalijų ir atradimų knyga. Tai būtų sustabdytos stebuklingos akimirkos, ir gal neprarastų jos reikšmingumo metams bėgant… Čia, žinoma, tiktai graži vizija. Kokioje mūsų institucijoje galėtų atsirasti toks altruistas, sugebantis paskatinti visus stebėtojus, visus tuos savamokslius Šmukštarus, apie kuriuos seniai seniai rašė Antanas Vienuolis. Ir tada tie stebėtojai buvo pasislėpę, ir dabar neina į viešumą. Atrodo, kad būtent tas uždarumas jiems yra savaiminis. Tai jų būdo bruožas. Uždarumas ir lėtumas. Nepaskubinsi gamtos judėjimo ratu, todėl ir metraštininkas neskuba, pavasarį ilgai žiūri, kaip pamažu sprogsta pumpuras, o rudenį stebisi, kaip ilgai žydi didieji šilokai. Ir atlekia prie jų didelės, pūkuotos kamanės. Bitėms jau šalta, o kamanės dar dirba. Bežvelgdamas į neskubrų jų darbą ir gali prisiminti šią tiesą: neskubėk, atradimas tavęs palauks.
Pavasaris. Sveikas, kurmi, ar nejuokauji?
Balandžio pirmoji. Šiltas rytas. Švilpia juodieji strazdai Bitinų miške, o čia pat, kaštono viršūnėje, tupi keturi varnėnai. Dar vis žydi snieguolės, o takeliu pro gėlyną neskubėdamas eina juodasis mėšlavabalis. Prie pat laiptų kyla juodos žemės kauburys, smarkiai kyla, gal tas darbštuolis kurmis jau čia pat, gal išversčiau aš jį su kastuvu ant žolės ir paklausčiau, ar jis žino, kad šiandien – juokų ir melagių diena. Bet nesupras mano juokų požeminių galerijų gyventojas. Jis nejuokauja, jis dirba. Reikia ir man grįžti prie savo stalo, užrašyti, kas vakar pražydo, ir kas pirmą kartą pasveikino pavasarį, parlėkęs iš šiltesnių kraštų. O paskui sėti pastarnokus ir baltąsias garstyčias, o gal ir kaliaropes, jos irgi nebijo pavasarinių šalnų… Pirkioje Gediminas žvelgia į savo telefono ekraną, ir prašo pažiūrėti, kokia graži lapė bėga. Ne, sakau, nežiūrėsiu, ten netikra lapė, geriau tu išeik į kiemą, ir pamatysi, kaip kurmis verčia namo laiptus. Ne, sako Gediminas, tu manęs neapgausi, šiandien Juokų diena… Šitaip be didelių juokų ir be apgaulės prasideda antrasis pavasario mėnuo.
Pavasarį dabar paskelbia gervės, jau kovo pradžioje visur girdisi jų trimitai. Dieną girdžiu gervių balsus Cecervinėje ir prie Liškiavio ežero, o naktį, kai visur tylu, aš pats pradedu triukšmauti – dzykus striošinu. Ateina jie ir čiaumoja mano topinambus, išverčia mulčą aplink vaiskrūmius ir suėda ten tūnančius vikšrus. Todėl susiradau seną plūgo noragą, pakoriau jį, kad niekur nesiliestų ir duodu su plieniniu laužtuvėliu. Gerai skamba. Pajutę pavojų, tuoj pat atsiliepia Bitinų šunys, o paskui ir Viliaus Balčiaus kiemsargiai. Nueina triukšmas iki Liškiavos, net man pačiam darosi baisu. O ką daryti, juk miško kiaulės suės visus mano topinambus… Kovo dešimtąją jau gyvos skruzdėlės, jau žydi žibuoklės, gražiai želia šventagaršvės. Kovo dvidešimtąją gražiai gieda geltonoji starta. Pavasaris eina pamažu. Kovui baigiantis dar nematau gandrų. Kovo 29-ąją pasirodo naktiniai sliekai. Jų pačių nepamatysi, bet ant takų lieka mažos skylutės. Tai galėtų būti įdomus fenologinis ženklas, kurį nesunku pastebėti, juk tie sliekai jaučia dirvožemio būklę, jeigu vieną naktį staiga išlenda į žemės paviršių. Vasarą tuos naktinius sliekus žvejai gaudo naktį, pasišviesdami žibintais, o pavasarį jie pasirodo staiga – tik pamatai, kad visi takeliai „subadyti“.
Taip galvodamas įjungiu radiją ir išgirstu nepaprastą žinią: Vokietijoje mūsų istorikas Liudas Mažylis surado Vasario šešioliktosios Nepriklausomybės akto originalą.
Balandžio 4-ąją sulos inde randu nuskendusį didįjį šliužą. Ištraukiu jį, pažiūriu po valandos, negyvas. Dabar žinosiu: nuskendęs – nebeatsigauna. (Yra bestuburių, kurie ilgai išbuvę vandeny, gyvena toliau, jei juos ištrauki, toks gyvybingas yra grambuolio vikšras.) O Bitinų Balose plūkauja dvi gulbės. Dažniausiai slapstosi pernykštėse plačialapių švendrų džiunglėse, bet atplaukia ir prie naujos bebrų trobelės. Žmogaus nebijo. Balandžio 18-ąją – stipri šalna, pajuoduoja riešutmedžių jauni lapai. Klimatologai sako, kad ši balandžio savaitė yra daug šaltesnė už vidutines šio laikotarpio temperatūras. Taip ir yra. Ir per Jurgines – šalna. Ir ledų kruša. Vis dėlto balandžio 25-ąją, švento Morkaus dieną, Sode prie Krūčiaus pietiniame pušyno šlaite jau žydi net keturios rūšys, kurios geriausiai jaučiasi šiltame smėlyne: smiltyninė sidabražolė, smiltyninė našlaitė, smiltyninis vaistutis, smiltyninė viksva. Pražydo ir smiltyninis laibenis, kuklus efemeroidinis augalėlis, bet įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jis auga tiktai Pietų Lietuvoj ir Kuršių nerijoje.
Gegužės pradžioje pradeda upsėti kukučiai. Ir labai pakvipo žydinčios stumbražolės. O Žaliamiškyje ūbauja kūmutės, tokios keistos varlės iš Lietuvos raudonosios knygos. Vaikštome po Žaliamiškio skroblyną trise: šio miško kvartalo šeimininkas Valdas Kancevičius iš Vilkiautinio botanikui Mindaugui Lapelei ir man rodo medžius, augalus ir miško baldus – čia bus Gamtos mokyklos klasė. Skroblynas iš tikrųjų labai įspūdingas. Kol aukšti skroblai dar be lapų, šviesos čia daug, bet kai visi lapuočiai medžiai sulapos – bus prietema. Todėl taip maža varpinių žolių. O keisti, retai matomi pavasariniai augalai – gegužinės žvynšaknės matosi iš tolo. Pelkutėse, kur ūbauja kūmutės, geltonuoja dideli purienų žiedai, želia griovenės ir vilkadalgiai. Prie keliukų rusvuoja labai dideli, jau kiek senstelėję bobausiai, jie taip ir vadinasi – didieji bobausiai (Gyromitra gigas). Valdui Kancevičiui rūpi pažinti visus čia augančius augalus, kai kuriuos reikės apibūdinti tako aikštelėse, kad visi galėtų iš karto pamatyti ir gyvą augalą, ir nuotrauką bei aprašą. Ne viskas čia dar padaryta, dar turi atsirasti mediniai pasakų personažai, miško galiūnai, Silvanai ir kitokie gamtmeldiški dievai. Bet svarbiausias Gamtos sukurtas eksponatas čia yra skroblai. Lietuvoje nedaug tokių skroblynų.
Netikėtų naujienų šį pavasarį atsiranda ne tik Žaliamiškyje, bet ir prie Krūčiaus. Einu savo sutapentais takais, sustoju prie raukšlėtalapio erškėčio, ir matau, kad šalia to dygaus krūmo, ant velėnų krūvos, želia dvi citrininės katžolės. Nuskinu vieną lapą, sutrinu ir pauostau – taip, čia katžolė. Kaip ji čia atsirado? Auginau katžoles prieš porą metų Retųjų augalų sklype, ir jos ten skurdo, skurdo, kol visai prapuolė. Nepanoro augti lysvėje šalia kurpelių ir pentinių, o čia gražiai želia ant velėnų, kurias suvertė savanoriai, kai reikėjo išnaikinti be saiko plintančias mažąsias žiemes. Šitokių keistenybių pasitaiko beveik kiekvienais metais. Netikėtai užaugę augalai primena mums apie žmones, gyvenusius prieš mus. Tas sėklų bankas, slypintis dirvožemyje ir giliau, neatsiranda savaime. Ypač Liškiavoje, kur prieš šimtą metų gyveno aštuoni šimtai žmonių.
Gegužės vienuoliktosios rytas – nepaprastas. Anomalija didžiulė, jos aprašyti neįmanoma, gal galima tik nufilmuoti. Pridribo per naktį penkiolika centimetrų šlapio sniego. (Radijas sakė, kad Druskininkų apylinkėse – 20 centimetrų.) Ir labai ryški saulė iš pat ryto. Elektros nėra. Mano naujuose būkluose Aušrinės kaime įspausti labai aiškūs barsuko pėdsakai ant šlapio sniego. Išrausė tas taikaus būdo naktinėtojas skruzdėlyną, iškniso mulčo šiaudus prie švelniųjų gudobelių, ir nuėjo Bitinų miškan. Keistai atrodo giliai sniege įspaustos labai naguotos barsuko letenos. (O zoologai rašo, kad staigi oro permaina visus žvėris išgąsdina, ir jie nelenda lauk iš savo slėptuvių.) Bet dar keisčiau žiūrėti į virš sniego žydinčias kiaulpienes. Ievos baltos baltos, ir iš tolo neatskirsi, kur žiedai, o kur sniego lopai. Visur vaizdas impresionistinis. Bet nėra laiko ilgai žiūrėti į keistenybes, reikia išlaisvinti nuo sniego naštos prie pat žemės prilenktus berželius, putinus ir gudobeles.
Gegužės 15-ąją Sode prie Krūčiaus pražydo meškiniai česnakai. O prie dvikamienės liepos gražiai mėlynuoja šliaužiančiosios vaisginos. Tarp mėlynų vaisginų žiedų – vienas nedidelis baltas žiedelis, panašus į žemuogės žiedą. Bet ne, lapeliai visai ne tokie. Kas gi čia? Nauja, dar neregėta rūšis? Ir prisimenu, kad pernai netoli nuo tos dvikamienės liepos baltai žydėjo miškinės neužmirštuolės. Tai ne kokia anomalija, o rūšies forma. Tik neaišku kodėl dabar tas baltas neužmirštuolės žiedas vienui vienas. Iš toliau tikrai panašus į žydinčią žemuogę.
Gegužės 22-ąją, biologinės įvairovės dieną, man labiausiai gaila nuolat skutamų kiemų. Atrodo, kad gyvenvietėse ir gatviniuose kaimuose visi paskelbė nuožmų karą žiedams, vabzdžiams, ropliams, kurmiams ir varliagyviams. Kvailystė yra užkrečiama liga ir gyja sunkiai – taip rašė nelabai seniai Filomena Taunytė, ir tai yra tiesa.
Gegužės pabaigoje žydi pušys ir ąžuolai. Medžių lapus graužia grambuoliai. Mačiau, kaip prie Nemuno nuo uosialapio klevo stvėrė grambuolį juodasis strazdas. Ir nusinešė tokį keistą, kietais chitininiais antsparniais apsišarvavusį grobį… Atšilo, bet labai reikia lietaus. Prie Vaikšnoro Ravo pražydo mėlynieji palemonai ir gyvatžolinės rūgtys. Dar žydi paprastieji burbuliai ir daugiametės blizgės. Viskas lyg ir gerai, nors pavasaris buvo šaltas. Peržvelgus visus šio pavasario užrašus, iškyla dar viena keista anomalija: nei balandį, nei gegužę negirdėjome griaustinio. Užtat teko išgirsti tokį pasisveikinimą: „Sveikas, kaip peržiemojai gegužę?“. Šitaip juokaudamas dzūkelis galvoja, aišku, apie baisią gegužės vienuoliktosios šlapdribą.
Vasara. Nesibaigianti kova su miško kiaulėmis
Birželio pirmąją pražydo radasta (tankiadyglis erškėtis). Ir rugiai jau žydi, ir jauni varnėniukai triukšmauja pievose. Visa tai rodo, kad pirmieji vasariški fenologiniai reiškiniai nė kiek nevėluoja. Birželio trečiąją – silpna šalna, nušala aguročių lapai, apšala sudygusios bulvės. Bet Marcinkonyse, Kabeliuose ir Dubičių apylinkėse atšalo labiau, kai kur daug daržovių žuvo. Sode prie Krūčiaus kol kas didžiausias kenkėjas yra šernas. Daigyne iškniso gražiai augančias didžiažiedes tūbes. Ieškojo miško kiaulės vikšrų, nes anksčiau čia buvo komposto vieta. Šernai užuodžia viską, kas jiems rūpi. Kartais galima pastebėti šviežiai išartą šalikelę, nors atrodo, kad čia nieko ėdamo negali būti. Jie užuodžia geriau, ir dirba naktį, kad niekas netrukdytų.
Vasaros žiedų banga birželio pradžioje senajame retųjų augalų sklype dabar labai ryški: žydi pieviniai šalavijai, smaliukės, sinavadai, vaistinės taukės. O daržuose ir darželiuose jau pražydo vaistinės ramunėlės. Dažniausiai jos pasisėja pačios, sėklos gerai žiemoja dirvoje, bet jeigu sudygsta rugpjūty, tai peržiemoja šiek tiek žaliuodamos ir sužydi daug anksčiau už tas, kurios išdygsta pavasarį. Tad keičiasi augalo biologija. Juk nė viename anksčiau išleistame floros atlase nerasime parašyta, kad ramunėlė yra pusantrametė… Žalčiai Sode prie Krūčiaus peržiemojo gerai. Pietiniame šlaite, tarp dygių gudobelių, rudenį iškasiau jiems duobę, pridėjau šakų, šaknų, velėnų, viską uždengiau sausa žole, tikriausia tie gražūs ropliai ten ir žiemojo. Iš jų elgesio nesuprasi, ar jiems reikalinga bent minimali globa, ar ne. Visi žalčiai čia yra baikštūs, bėga greitai mane pamatę ir slepiasi. O vienas labai didelis vieną dieną pasirodė itin piktas – susisuko ir vis šnypščia ir kaišioja liežuvį, kol aš jį fotografavau. Tik po kelių minučių supratau, kodėl jis taip ginasi: nulipęs nuo dviračio pamiršau nusivilkti ryškiai raudoną liemenę. Savo buveinėje tokios spalvos žaltys nemato. Tą pačią dieną, birželio aštuntąją, Teplioriaus kieme iškirtau du Sosnovskio barščius, jau gerokai ūgtelėjusius. Atėjau į svetimą kiemą su aštriu kastuvu nė kiek nesislėpdamas. Jausmas gana keistas: gal jis žiūri pro langą, o aš einu drąsiai ir kertu tas storas liemenines šaknis. Kai šioje sodyboje pjaunu uosialapius klevus, kad jie nežydėtų ir neatneštų sėklų į mano Sodą, tai vis slepiuosi, nes ne visiems gali paaiškinti, kas yra agresyvus invazinis augalas, o dabar nesislepiu – Sosnovskio barštis yra daug baisesnis visų mūsų priešas. Vieną iškastą šį invazinį augalą palieku kieme, o kitą nusinešu į savo teritoriją ir palieku prie įrankių namelio, kad išdžiūtų. Gal po dviejų dienų užkasiu šaknį, ir bus aiškus to augalo gyvybingumas. Priešus reikia pažinti iš arti… O birželio 12-ąją Sode prie Krūčiaus vyksta Vivasol asociacijos narių susirinkimas. Labai marga, labai įdomi ir draugiška ši publika. Sūrininkas Valdas Kavaliauskas vadina save šio sambūrio vadovu tik todėl, kad yra vyriausias, visi kiti jaunesni, lyg ir mažiau patyrę. Visą dieną smulkiai lyja, bet mus šildo arbata ir kaitrus laužas. O kalbame apie tai, kaip galima būtų visiems parodyti, kad sūrininkai, kaimiškų pyragų kepėjai, visokiausi kuklūs amatininkai parduoda ne tiktai savo darbo produktus, bet ir pasitikėjimą, plečia draugišką kaimynystę… Kitą dieną – susitikimas su Aplinkos ministerijos Augalų genų banko specialistais. Lankome atokiausius viensėdžius, senovinius gėlių darželius, kur dar išliko senoviniai gėlynai ir senosios kultūrinių augalų veislės.
Rasų šventės dieną prapuola kraujasiurbės muselės. Nelabai daug jų šiemet ir buvo. O šernai suėdė geltekles, augusias prie naujosios laukinių česnakų ekspozicijos. Nei laukinių, nei naminių česnakų miško kiaulės neėda, bet išknisa juos netyčia, o geltekles suėdė visas. Jų šaknys tikrai skanios, šernas yra didelis gurmanas…
Didelė vėtra birželio 29-ąją. Liūtis ir ledų kruša. O paskutiniąją birželio dieną šviečia saulė. Ir kaip nesunku dabar pastebėti, kad pievose ir retųjų augalų buveinėse vyrauja geltona spalva. Geltonai žydi aitrieji ir smulkialapiai šilokai, vanagės, kudlės, kreisvės, debesylai, rusmenės, tūbės, šlamučiai, sauleniai. Netikėtai atsirado daug plačialapių skiautalūpių. Už Vaikšnoro Ravo, sename juodalksnyne, vėl čypsi uokse genio vaikai. Ar tai gali būti antroji vada? Liepos 21-ąją sužydi mėlynasis gencijonas. Ryškiai raudonai žydi goštautinės gaisrenos, vis dar raudonuoja lietuvinės naktižiedės. Suradau mažą, labai retai matomą augalėlį – dirvinę lelionę, kurios statusas mūsų floroje kol kas yra visiškai neaiškus… Per šventą Oną, kuri yra duonos ponia, dar negirdžiu nė vieno dūzgiančio kombaino. Bet vasariniai obuoliai jau valgomi. Ir aronijos jau prinoko. Šias truputį aitrias uogas labai mėgsta juodieji strazdai. Kai aš, eidamas savo takais, išbaidau juos iš aronijos krūmų, smarkiai čirkšdami lekia šie juodi paukščiai į Vaikšnoro Ravo juodalksnyną. Geras gyvenimas: rudenį ir žiemą šiame šaltiniuotame juodalksnyne jie renka vabalus, lėliukes ir šliužus, kapstydami pūvančius lapus (kartais dirba kartu su jerubėmis), o visą vasarą maitinasi visokiomis uogomis mano Sode. Negaila, galiu dabar pasigirti, kad priauginau strazdų. Panašiai yra sakęs musteikiškis jėgeris Antanas Averka: „… buvau miški priauginis žvėrių, ale pradėjo ciej ponai iš Vilniaus šaudyt be saiko“.
Rytais Cecervinės pelkėje jau šaukia gervės. Jau laikas pjauti žydinčius pelynus vaistams. Šis labai kartus, bet gražus augalas visada sužydi tada, kai didžiosios vasaros žiedų bangos praeina. Iš tolo žvelgiant pelyno žydėjimas neryškus, bet nupjovus šį didelį gelsvai pilką žolyną, žiedeliai pasirodo ir spalvingi, ir estetiški. Ir tada nesunku patikėti, kad pelynas yra graižažiedis. O teko kažkada girdėti tokį paprastą apibūdinimą: visos gėlės, kurios turi graižą, yra labai gražios. Svarbiausia, kad pelynas labai kvepia. Toli tas aitrus aromatas sklinda.
O Panaros Pilnų namų bendruomenės sodyboje, prie bažnyčios, labai didelius rausvus žiedus išskleidė brugmansija (Brugmansia suaveolens), dažniausiai ji vadinama Angelo trimitu. Žiedai tikrai primena trimitą. Šis keistas, egzotiškas augalas yra mūsų durnaropės giminaitis, įdomu, kad jis į artėjančias oro permainas irgi reaguoja taip pat. Bet brugmansija yra daugiametė, žiemą ją reikia saugoti rūsyje. Toks pat lepus, bet gražus yra oleandras (Nerium oleander) – jis buvo auginamas mūsų dvaruose. Dabar du oleandrus Panaros kaime augina Ona Aurylienė. Ji sako, kad nesunkiai padaugina šią aukštą, dideliais rausvais žiedais žydinčią gėlę žaliais auginiais ir kam nors duoda. Vasarą oleandras su vazonu išnešamas į kiemą.
Žolinės dieną, kai „žėdna bobukė aina baznycion su kvietku“, sužydi didieji šilokai. Ražienose vaikšto gandrai. Pamiškėse karksi riešutinės. Rodos, dėl to karksėjimo galėtum apkaltinti kėkštus, nes jie viską pamėgdžioja, bet kai įsiklausai, atskirti galima. Nepakartojamas yra riešutinės karksėjimas. Tik nelabai gali žinoti, ar čia ji mūsiškė, ar iš Sibiro migruojanti… Ir šilokai, ir gandrai, ir riešutinės rodo, kad vasara baigiasi. Rugpjūčio 19-ąją užklumpa mus didelė vėtra. Ir liūtis su griaustiniu. Išverčia Vaikšnoro Ravo aukštupy šimtametį dvikamienį beržą.
Prinokusias vynuoges vagia strazdai. Ir juodieji, ir giesmininkai strazdai. Ir pastebėjau štai tokį įdomų dalyką: kelios vynuogės apklėtė miškinės gudobelės krūmą, kurį buvau gerokai pagenėjęs, kad sutankėtų, ir dabar tarp gudobelės dygliuotų šakelių nusvirusių prinokusių vynuogių paukščiai nebepasiekia.. Skinti tas uogų kekes, žinoma, reikia atsargiai. Tai tokia ir būtų ekstensyvios vynuogininkystės patirtis: ant dygių gudobelių turi užkopti vynuogės, o ne ant kokių stulpų ar obelų. Ir dar vienas atradimas paskutinėmis vasaros dienomis: jauna, jau keletą metų šiek tiek kultūrinama (saikingai genėjama ir mulčiuojama) obelis augina didelius baltus, kūgiškus ir neryškiai briaunuotus obuolius. Dar jie nelabai prinokę, dar reikia palaukti, bet visi požymiai rodo, kad čia gali būti Panemunės baltasis. Net tokia menka detalė – vaiskočio galo sustorėjimas – aiškiai pastebima. Tai būtų vietinė liaudies selekcijos veislė, surasta netoli Kauno prieš Antrąjį pasaulinį karą. O Beržininkų ananasiniai jau valgomi, yra net susicukravusių. Noksta ir Erli Viktorija, iš tolo rausvuoja Baltarusijos avietiniai obuoliai. Tai vis neskiepytos obelys, kurias auklėju jau beveik dvidešimt metų, ir pamažu sugrįžta veislėms būdingos savybės, prapuola vaisių kartumas, kuris atsiranda tada, kai vaismedis nebemato saulės, kai engia jį agresyvūs krūmai bei invaziniai augalai. Aš suprantu, kad šitokiai veiklai nepritaria Gamtinio sodo entuziastai, pirmiausia, žinoma, Saulius Jasionis. Jie įrodinėja, kad ir nė kiek negenėta, neauklėta obelis (naminė, ne miškinė obelis) gali duoti gerus vaisius. Mano patirtis kol kas yra kitokia. Paupiniuose miškuose, ir prie Nemuno, ir prie Kreisos, ir prie Krūčiaus, surandu daug neskiepytų, išaugusių iš sėklos naminių obelų, kurios jau prarado veislei būdingas savybes – jų vaisiai jau nevalgomi.
Saulius Jasionis teisus tada, kai aiškina, kad dabar nebeįmanoma surasti miške miškinės obels – ir šakelių dygliukai, ir vaiskočio ilgumas jau nebėra tie požymiai, kurie išskiria miškinę obelį iš naminių obelų. Miškuose labai daug hibridinių obelų. Su tuo reikia sutikti, ir bandyti išgelbėti miškinę obelį – tai yra mūsų autochtoninė rūšis. O Sauliaus Jasionio knygoje „Gamtinis sodas“ propaguojamas požiūris į sulaukėjusias pamiškės namines obelis žiūrėti kaip į natūralios sistemos komponentą ir tikėtis, kad būtent tokios obelys duos gerą derlių be žmogaus veiklos, yra labai abejotinas. Tarsi mes nematytume, kad dabar bet kurioje natūralioje ar pusiau natūralioje gamtinėje sistemoje puikiausiai veši agresyvios invazinės rūšys, kurios visus procesus labai iškreipia. Kaip gali obelis atsiminti savo veislę, jei šalia jos įsikūrė augalai, kurių anksčiau čia nebuvo? Nereikia net invazinių rūšių, net ir kai kurie autochtoniniai augalai šalia tų sulaukėjusių obelų suželia kaip monokultūra. Paprastoji ieva jau seniai mūsų miškuose ir paupiuose plinta kaip agresyvi rūšis. O plačialapiai šakiai? Jie irgi nėra invaziniai, bet jų biologija smarkiai pasikeitė, ir žalos šis augalas jau daro daug. Dar visai neseniai šie į paparčius panašūs augalai laikėsi tik pamiškėse, dabar gi, nutoldami nuo miško šimtą metrų, kopia į kalvas, kur auga senos kriaušės, liucernos, dobilai, naktižiedės ir esparcetai. Šie žolynai beregint prapuola, ir aplink kriaušę ima žaliuoti tik plačialapiai šakiai. Nebelieka žiedų nei vabzdžių, prapuola svarbūs eutrofiniai ryšiai, nuo kurių ir priklauso gamtinio sodo derliaus kokybė… Ir mano godojamame Sode prie Krūčiaus yra tokia pamiškė, kur auga dešimt neskiepytų obelų, ir vyrauja čia plačialapiai šakiai. Šienauju juos tikėdamasis bent minimalios įvairovės, bet šakys yra nepaprastai gyvybingas. (Eksperimentavau net šitaip: mažame plotelyje per vasarą šienavau devynis kartus, o šakiai gyvi, taigi reikia išrinkti giliai esančius juodus, labai kietus šakniastiebius.)
Vis tai lyg ir rudeniški rūpesčiai. Taip ir atsisveikinsime su vasara. Ir tikėsimės, kad sulauksim dar saulėtų rudens dienų. Bet paskutinę vasaros dieną mane vėl papiktina miško kiaulės: du gražūs paupiniai jonpaparčiai išversti su šaknimis. (Jonpapartis yra retas, labai estetiškas ir taikaus būdo augalas, prisirišęs prie savo buveinės – šaltiniuotos upelio pakrantės.) Šalia jonpaparčių – duobės. Aišku, kad šernai ėdė kvepiančiųjų gurgždžių šaknis, gal ir vikšrų rado, bet nukentėjo jonpaparčiai. Sodinu aš juos vėl, laistau, galvodamas, kaip reikia įtikinti medžioklėlius, kad jie panaikintų tą bokštelį ir šėryklą Vaikšnoro Ravo aukštupy, juk šita „infrastruktūra“ ir kalta, kad šernų takas eina per mano retųjų augalų kolekcijas. Ką besakyčiau, jie tik pasišaipys, ir vėl patars įverti toms miško kiaulėms dratus į šnipus, kad neknistų.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
