Sveikiname tapus ypatingo mums visiems gamtos kampelio – Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore. Nerija – Jūsų žemė. Kas Jus sieja su ja? Papasakokite apie save.
Esu gimusi ir užaugusi Nidoje, skirtingai nuo tėvų, kurie čia gyventi atvyko tik po studijų. Tad galiu save vadinti tikra vietine Kuršių nerijos gyventoja. Mano tėvas, pagal išsilavinimą miškininkas, laisvalaikiu vasaromis užsiiminėjo buriavimu, todėl neatsitiktinai nuo pat vaikystės daug laiko praleisdavau miške arba uoste ant jachtos. Nepaisant to, niekuomet savo profesijos ir tolimesnio gyvenimo nesiejau su gamtos mokslais. Įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti turizmo ir rekreacijos vadybos, nes Nidos gyventojui turizmo sritis jau savaime „įaugusi į kraują“. Tuo metu ši specialybė buvo nauja, mes buvome viena iš pirmųjų laidų. Studijų metu turėjome daug paskaitų, susijusių su gamtiniu turizmu, o man šie dalykai buvo tikrai įdomūs ir lengvai suprantami. Bakalauro studijų pabaigoje jau pradėjau dirbti Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijoje ir iš karto pagal specialybę: buvau mokslinė bendradarbė – ekskursijų vadovė. Darbas labai patiko, todėl savo magistro darbui tikslingai pasirinkau temą „Lietuvos nacionalinių parkų turizmo informacijos sistemos kūrimas ir vystymas“. Pabaigusi mokslus likau dirbti nacionalinio parko direkcijoje. Labai džiaugiuosi, kad teko dirbti su daug profesionalių specialistų ir vadovų. Turėjome didelę privilegiją ir džiaugsmą kurti pirmuosius pažintinius takus, atidaryti pirmąjį lankytojų centrą Smiltynėje, sukurti interneto svetainę, leisti leidinius, dalyvauti pirmuose tarptautiniuose projektuose. Nauji iššūkiai išugdė nuolatinį norą tobulėti, ieškoti geriausių, novatoriškų sprendimų, bendradarbiauti ir megzti partnerystes. Visa tai praverčia ir dabar kasdieninėje veikloje.
Kuršių nerijos nacionaliniame parke Jūs ne naujokė. Kuo rūpinotės būdama parko direktoriaus pavaduotoja, specialiste? Kas Jums arčiau širdies?
Direktoriau pavaduoja tapau 2006 m. Tuo metu nacionalinio parko direkcijoje buvo du pavaduotojai, vienas miškams, kitas – gamtos ir kultūros paveldui. Būtent pastaroji sritis ir buvo mano kuruojama.
Prieš tai dirbdama Lankytojų centro vedėja puikiai žinojau daugelį sričių, tačiau teko praplėsti savo kompetencijas strateginio bei teritorinio planavimo, inspekcinės veiklos srityse. Nauju iššūkiu tapo su UNESCO pasaulio paveldo objektu Kuršių nerija susijusios atsakomybės. Teko bendrauti su užsienio
ekspertais, ruošti ataskaitas, pristatyti Kuršių neriją ir jos vertybes Lietuvoje ir užsienyje. Kuomet valstybinių miškų priežiūra buvo perduota Kretingos miškų urėdijai, direkcijoje sumažėjo sričių ir aš likau vienintele pavaduotoja. Tad teko dirbti įvairų, tame tarpe ir administracinį darbą. Per savo darbinę karjerą teko išbandyti įvairių veiklų. Labiausiai džiaugiuosi, kai veikloje pavyksta
suderinti gamtos ir kultūros paveldo apsaugą su darniu turizmu ar kita žmogaus veikla. Turbūt todėl Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio sąvoką man yra labai artima, nes žmogaus ir gamtos santykis čia egzistuoja nuo seno ir jo dermė pastaruoju metu ypač aktuali.
Dabar – kiti reikalai, kaip ir priklauso direktorei – visi iki vieno. Kurie darbai Jūsų prioritete? Be ko neįsivaizduojate Kuršių nerijos nacionalinio parko?
Visose saugomose teritorijose prioritetas teikiamas palankios NATURA 2000 buveinių ir rūšių apsaugos būklės užtikrinimui ir buveinių tvarkymui, invazinių rūšių gausos reguliavimui. Ne išimtis ir Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Čia turime unikalias smėlynų buveines, kurios veikiamos tiek natūralių veiksnių, tiek žmogaus veiklos. Vykdysime gamtotvarkines veiklas – šalinsime sumedėjusią augaliją, invazinius augalus, taip pat prižiūrėsime lankytojų pamėgtus objektus ir juose įrengsime informacines ir apsaugos priemones.
Toliau tęsime jau dešimtmečiu vykdomą apsauginio kopagūbrio priežiūrą, kuris ne tik saugo mūsų krantus, bet yra ir vienas raiškiausių Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio elementų. Šiais metais direkcijos laukia nemaži iššūkiai, susiję su lankytojams skirtų naujų objektų atsiradimu. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis nacionaliniame parke Nidoje ir Smiltynėje įrengta Gamtos mokykla, baigiamas Lankytojų centro įrengimas Juodkrantėje. Šių objektų įveiklinimas pareikalaus ne mažai darnaus nacionalinio parko direkcijos kolektyvo darbo.
Dar vienas svarbus darbas – tai UNESCO pasaulio paveldo vietovės Kuršių nerijos valdymo plano parengimas. Kartu su Aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių atstovais, vietos bendruomene šį dokumentą turime parengti iki metų pabaigos.
Taigi, laukia pilni iššūkių ir naujų patirčių metai.
Kuršių nerija – jauniausias Lietuvos gamtos kampelis. Jis per daugiau kaip 5 000 metų tapo tuo, ką šiandien turime. Ne paskutinėje vietoje jo raidą lėmė ir žmogus. Kaip atskirti, kas sukurta gamtos ir kas – žmogaus? Nes žmogus ne viską darė draugiškai gamtai…
Žmogaus veiklai įvertinti dažnai reikia nemažai laiko, ypač jeigu tai susiję su gamtine aplinka. Perteklinis miško kirtimas kažkada atrodė nieko blogo nenešantis veiksmas, kaip ir svetimžemių augalų sodinimas tvirtinant apsauginį kopagūbrį ar vykdant smėlynų stabilizavimo darbus. Dabar, praėjus keliems šimtams ar dešimtmečiams mes šią veiklą vertiname jau visai kitaip, dažnai kritiškai.
Galime drąsiai sakyti, kad tokia Kuršių nerija, kokią mes matome dabar, yra žmogaus veiklos rezultatas. Daugiau kaip 70 proc. miškų čia yra kultūrinės kilmės, 100 km ilgio apsauginis kopagūbris tikslingai suformuotas žmogaus.
Net didžiosios kopos – tai dalinai žmogaus veiklos pasekmė. Jos formuotis pradėjo sunykus miškams, prie ko nemažai prisidėjo neatsakinga veikla.
Kiekvienas Kuršių nerijos kraštovaizdžio elementas pasakoja istoriją.
Apie gamtą ir jos kompleksus neįmanoma žinoti visko. Nors Kuršių nerijai mokslininkai visada skyrė daug dėmesio, bet tyrinėti, fiksuoti yra ką ir šiandien. Ar sulauksime naujų leidinių, studijų apie nerijos kopas, miškus, augalus, gyvūnus?
Kuršių nerija jau nuo XIX a. mėgiama archeologų, geografų, botanikų, istorikų ir kitų sričių mokslininkų ir iki šiol ji yra tyrinėjimų objektas. Nacionalinio parko direkcija turi ilgamečius ryšius su Gamtos tyrimų centro, Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų ir kitų mokslo ir mokymo institucijų mokslininkais, kurie kiekvienais metais randa ką tyrinėti. Jų surinkti duomenys ir išvados mums yra svarbūs priimant sprendimus, rengiant strateginio planavimo dokumentus ir ne retai – kasdieniniame darbe. Visuomet džiaugiuosi Kuršių nerijoje organizuojamomis konferencijomis, jose dalyvauju, kartais skaitau pranešimus. Šių metų rudenį patys planuojame organizuoti teminę konferenciją, kurioje pagrindinį dėmesį skirsime miškų tvarkymo Kuršių nerijoje ateičiai. Tai ne tik su biologine įvairove ar miškininkyste, bet ir kultūriniu kraštovaizdžius susijusi tema. O
knygų ir leidinių apie Kuršių neriją tikrai bus. Šiais metais planuojame išleisti naują knygą apie Kuršių nerijos vertybes, o jeigu pasiseks – tai gal „dienos šviesą“ išvys ir kitas leidinys.
Lankytojai – ir laimė, ir problema. Kaip sekasi suvaldyti jų srautus?
Šiam darbui vasaros laikotarpiu skiriame labai daug dėmesio. Lankytojai nėra bėda, kai elgiasi atsakingai, kai yra informuoti, kai tausoja aplinką. Nacionalinio parko direkcijos darbuotojų tikslas ir yra, kad tokių lankytojų būtų dauguma. Todėl aiškinimui ir informavimui skiriame daug dėmesio –
statome informacinius ženklus, platiname informaciją direkcijos interneto svetainėje ir FB paskyroje, vedame užsiėmimus, organizuojame renginius. Vasaros metu, Neringos savivaldybės finansinio indėlio dėka, įdarbiname kopų sargus, kurie dirba jautriausiose ir gausiausiai lankomose nacionalinio
parko teritorijose – Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje ir Mokomajame take Naglių gamtiniame rezervate.
Manau, kad vienas svarbiausių nacionalinio parko direkcijos uždavinių – gamtosauginis švietimas. Mūsų Gamtos mokyklos ir Lankytojų centro veikla kaip tik ir skirta atsakingo ir aplinką mylinčio bei tausojančio lankytojo ugdymui. Tai geriausia prevencinė veikla, nukreipta į ateitį.
Nors tikslinis turizmo organizavimas nėra nacionalinio parko funkcija, bet kokias veiklas galima plėtoti ne sezono metu, taigi – rudenį, žiemą, pavasarį?
Kuršių nerijos nacionaliniame parke lankytojams įrengti pažintiniai takai, turistinės trasos, dviračių takai, apžvalgos aikštelės. Jie atviri visais metų laikais.
Tiems, kas Kuršių nerijoje lankosi tik vasarą, rekomenduočiau čia atvykti ir kitais metų laikais. Pamatysite visai kitą aplinką. Ko gero, didžiausia „atrakcija“ – čia esanti ramybė ir laisvė, tik tavo miškas, jūros ar marių pakrantė. Tokios prabangos daugelyje vietų surasti darosi vis sunkiau.
Pasezoniais Kuršių neriją vis labiau mėgsta aktyvaus laisvalaikio ar sporto mėgėjai. Žiemą daug lankytojų priviliodavo užžalusios marios ir stintų žvejyba. Deja, bet ši pramoga dėl klimato pokyčių tampa vis sunkiau pasiekiama.
Dar trejetas mėnesių, ir nerija vėl ims vilioti turizmo mėgėjus. Kur jiems lankytis? Papasakokite apie naujus, rudenį atidarytus Jūsų parko objektus (turiu omenyje lankytojų centrus)…
Šiais metais planuojame atidaryti Lankytojų centrą su ekspozicija Juodkrantėje. Nuo rudens jau veikia Gamtos mokykla Smiltynėje ir Nidoje, kurioje galima ne tik gauti edukacines paslaugas, bet ir apsistoti.
Ačiū už pokalbį ir – sėkmės!
