Marija MAŠANAUSKIENĖ
Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos etikos mokytoja metodininkė

Neplaukus vasara neateina!

Plaukimas birželyje Ignalinos ežerais – jau lyg ir ritualas

Prieš išplaukiant - žygio pradžia

Mūsų projektas ,,Pažinkime ir švarinkime Lietuvą“ patampa vis labiau Lietuvos pažinimu, nes, galiu teigti, jog šiukšlių ežerų pakrantėse naujų neitin atsiranda, o „pagyvenusias“ per 11 plaukimo ežerais metų, atrodo, surinkome.

Kasmet valtimis plaukia 6-7 suaugusieji ir apie 30 mokinių iš Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos bei buvę mūsų mokiniai, besimokantys įvairiose sostinės gimnazijose.

Šiais metais pasirinkome maršrutą iki Linkmeno ežero stovyklavietės, nes dar niekad nebuvom plaukę Ūkojo ir Pakaso ežerais. O nuo Linkmeno ežero tie du ežerai netoli.

…Pasiekiame savo stovyklavietę, mūsų ekipažai – 7-iose valtyse. Orai geri, nuotaika puiki.

Deja, šioje stovyklavietėje nėra sporto aikštelės mūsų sportiškam jaunimui – progimnazijos aštuntokams bei gimnazijos 11-okams. Tačiau vaikai randa išeitį – žaidžia tinklinį su viduryje sėdinčių pamušimu. Ir ,aišku, maudomės, maudomės…

Kadangi netoli esantys gamtos bei istoriniai paminklai jau aplankyti po kelis kartus (ir Ginučių malūnas, ir Bitininkystės muziejus, esantis Stripeikiuose, tad kitą dieną, vienai komandai verdant pietus, kitos valtys išplaukia ieškoti Pakaso malūno – per Ūkoją ir Pakasą. Sėkmingai nuplaukę iki Pakaso ežero galo, upeliuku brendame pamatyti išsvajotąjį Pakaso malūną. Deja, upeliuko vanduo ledinis, jo pakrantėje –  „džiunglės“, uodai ir dilgėlės. Tad visi grįžtame atgal, prie valčių. Tačiau vienos įgulos vadas Deivis ir vienuoliktokas Mantas vis tik įveikia tą atstumą ir pamato malūną, jo užtvanką.

Atrodo, plaukėme netoli, tačiau į vieną pusę 8 km – užtrunkame net 5 valandas, kol grįžtame pietų.

Pakaso ir Ūkojo pakrantėse matome tik privačias sodybėles, gražiai įrengtas, bet ten mūsų mokiniams poilsiaviečių nėra.

Gerai, kad virėjai neatšaldė pietų, visi pavalgėme, pailsėjome.

Vaikai šaunuoliai, net tiek daug plaukę, vėl žaidžia, vėl maudosi ir smagiai leidžia laiką. Šeštadienio vakare, aišku, tradicinės naujokų krikštynos…

Laisvu laiku vaikai aplanko ir Ginučių, ir Ladakalnio piliakalnį, kurie visai netoli.

Ladakalnis. Tai 175 metrų aukščio kalnas, paskelbtas geomorfologiniu paminklu. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai – Didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai.

Viskas būtų gerai, tik labai nuliūdino Ladakalnio kalno vaizdelis. Šlaite prieš kelis metus taip smagiai žemuogiavome, ir tas šlaitas iš Linkmeno ežero pusės buvo dar žalias. O dabar… Priplaukę prie jo pašiurpome – vaizdas… Kaip Turkijoje… Visas aukštas gražus Ladakalnio šlaitas į Linkmeno ežerą – be žolės, tik su keliais krūmokšniais, nugraužtas, nuėstas ten laikomų aptvare avių, gal ir ožkų.! Kas galėjo taip grubiai, be pagarbos piliakalniams, gražaus, saugomo Ladakalnio šlaite įrengti užtvarą su elektriniu piemeniu ir ten leisti ganytis avims?!

Galų gale, yra Avių sala, kur seniau matydavome avis. Yra Meironių kaimo pusiasalis, kur seniau ganėsi kaimo karvės. Ne, kažkodėl prireikė gražaus Ladakalnio šlaito. Vietos, kur žmonės atvažiuoja maloniai pailsėti, atgauti dvasią ežerų fone. Dabar tą kalno šlaitą „puošia“ avių nugraužta žolė, be buvusių žemuogių pievelių, saugoma elektrinio piemens. Matosi, kad šis grubus pažeidimas dar toleruojamas ateičiai, nes kitoje aptverto šlaito pusėje, už pėsčiųjų tako, dar auga pasėta pašarinė vešli žolė. Vadinasi, tas ūkininkas, leidęs avims nugraužti vieną šlaitą, perves avis ganytis į kitą. ..

Nenorėtume kitąmet, atplaukę pamatyti dar aptvertą ir Ginučių piliakalnį, ant jo besiganančias avis ar ožkas.

Tad mūsų tradicinio ekologinio žygio valtimis įdomumas šiais metais buvo sugadintas. Dėl ant Ladakalnio esančios avių ganyklos ir nugraužtų šlaitų vaizdo. Juk visi žinome: kai nėra stiprios žolinės dangos, krūmelių, prasideda dirvos erozija. Šis status Ladakalnio šlaitas greit gali būti pažeistas erozijos ir išvagotas griovomis. Tereikia tik kelių stiprių liūčių…

Neatsitiktinai juk senovės lietuviai nei šventuose ąžuolynuose, nei piliakalniuose gyvulių neganė…

Kai mokiausi Vilniaus universitete (Gamtos fakultete, kur įgijau geografės bei kartografės specialybę) profesorius Česlovas Kudaba VU GF fakultete mus, jaunuosius geografus, mokė pažinti ir mylėti Lietuvą taip, kaip jis pats ją pažino ir mylėjo. Ir mes iki šiol gyvename, remdamiesi jo mintimis bei idėjomis.

Mes visi turime suprasti, kad piliakalniai ir gražūs Lietuvos kalneliai turi būti skirti ne avims ar ožkoms ganytis, o žmogui, jo dvasingumui augti, ir atsiminti, kad mūsų vaikai mokosi iš suaugusių gyvenimo pavyzdžių…

Dabar dar ir Lietuvos 100-metį švenčiame… Tai švęskime taip, kad Lietuva pajustų mūsų meilę jai!

Mes tikime, kad atsiras organizacija, kuri išspręs šią problemą taip, kad netektų gamtos bičiuliams skaudinti širdies, kad Ladakalnis – geomorfologinis paminklas – vėl žaliuos, kad kiti piliakalniai bei gražūs kraštovaizdžiai nepatirs tokios gėdos, kaip mums atrodė, kokią dabar jaučia senasis Ladakalnis…

***

Vienuoliktokas Rokas apie mūsų žygį

Kaip ir kasmet, ir šiemet norėčiau pasidalinti potyriais, atsiliepimais apie žygį!

Pradėdamas dar kartelį sakau AČIŪ, kad dar vis organizuoja Marija Mašanauskienė tokius žygius, neapleidžia šio kasmetinio renginio. Jis mums, jau galima sakyti, tampa kaip šventa tradicija, kuri sujungia mus su senais, gerais bičiuliais. Labai gera būna pasibūti su jais, prisiminti kokiu nesąmonių esame kartu prikrėtę, pasijuokti iš savęs… Jau patys pradedame jausti, kad būtent šis žygis, jo dvasia palaiko gyvybę mūsų gyslelei, kuri mums tarsi neleidžia nueiti visiškai skirtingais keliais, dar vis priverčia visiems kartu susėsti prie laužo ir prisiminti, susimąstyti – kur būtent prasidėjo mūsų keliai, kodėl čia išvis esame?.. O suskaičiuoti atsakymus į ši klausimą tikrai nepakaktų vienos ar dviejų rankų…

Kalbant būtent apie šių metų žygį – viskas super! Gal pasigedau šiek tiek vaikščiojimo. Prisimenu: antrąją žygio dieną visi kartu eidavome aplankyti, susipažinti su apylinkėmis, lankytinomis vietomis, o šiemet tą patį bandėme padaryti tik valtimis. Man, asmeniškai, ėjimas labiau patinka nei plaukimas, nes čia gali daugiau bendrauti, galime visi kartu eiti, šnekėtis, bendrauti. Gal net susipažinti labiau su naujais žmonėmis, ko negalime daryti iriantis valtyse… Bet čia tik šiaip šioks toks pastebėjimas ir taip užtektinai spėjau pabendrauti, pasibūti su visais!

Taip pat labai gaila, kad taip ir nepavyko pamatyti mūsų išsvajotojo MALŪNO… Dabar dar labiau norisi pamatyti šį daiktą, kurio nebuvo taip lengva pasiekti, kaip manėme. Taip ir liko jis mums kaip neišaiškintos pinklės, apipintos šaltu kaip ledas vandeniu… Bet gal dar geriau kaip išėjo! Dabar tik tegalime atverti savo fantazijos takelius ir bandyti įsivaizduoti, kaip atrodo šis palikimas, paliktas mūsų bočių. Čia ,aišku, tik juokais… Tikrai gerai, kad nėjome gilyn i miško tankmę tuo lediniu vandeniu, nes tikrai tada stovyklavietėje būtų tekę atidaryti kokius slaugos namus, kurie gydo būtent nuo peršalimo… Ir vaikučių mamytės, tėveliai būtų likę nepatenkinti.

Kiek nustebino pati stovyklavietė – šiemet ji buvo kiek kitokia, nei visuomet… Galbūt, kad ji buvo šalia kelio, ar kad iki jos nereikėjo labai toli plaukti, ar kad buvo tas tarsi pusiasalis, kuriuo galėjai nueiti vos ne iki vidurio ežero… Tiksliai net nežinau, kas patraukė mano dėmesį į pačią lokaciją. Nors žinau! Taigi – kitoje ežero pusėje, t.y., beveik prieš pat mūsų stovyklavietę, stūksojo didingas LADAKALNIS!..

Buvo labai smagu mums su bičiuliais aplankyti savarankiškai šią vietą, matyt, anksčiau man net nebuvo progos čia pabuvoti. Visada yra smagu pamatyti kažką naujo. O kiek visokiausių ten emocijų patyrėme.

Tik gaila, kad ant kalno šlaito ganosi avys, aptvertos ir saugomos elektrinio piemens tvoros. Sugadintas kalno grožis…

… Na ir, aišku, privalau nepamiršti mūsų maitintojų, kurios, kaip ir kasmet, mums neleidžia numirti žygio metu. Man vis skanesnis jų maistas tampa, vis labiau jo pasiilgstu! Spaudžiu riebų, dideli mygtuką: patinka (toks, koks Feisbuke yra). Aišku, jau tampame dideli, norisi daugiau laisvės visur, tai ir čia šitas pasireiškia. Jau labai norisi tokios valties įgulos, kur būtų visi mūsų artimiausi draugai, bet visiškai suprantu, kad negalima mums leisti taip plaukti, nes reikia kitus mažius, ne tik sukontroliuoti, bet ir padėti jiems išmokti irkluoti. Na, yra kaip yra, nieko nepakeisime šioje vietoje. Čia jau patys galime susiorganizuoti ir išplaukti kažkur savarankiškai!

… Baigdamas dar norėčiau pasakyti: gaila, labai gaila, kad kitąmet, matyt, neteks mums išplaukti, kaip šiemet, nes jau ir mūsų lauks tie nelemti 12-os klasės egzaminai, kurių visi čia smarkiai taip bijo (ir aš bijau,…).

Yra jau tokie minusai – tampi dideliu, bet viduj dar jauties tokiu pačiu nerūpestingu berniuku…

Labai tikiuosi, viliuosi, meldžiuosi, jog šis žygis mums nebuvo paskutinis! (Rokas)

***

Reikia nuraminti Roką ir kitus dvyliktokus: esame jau nutarę esame, jog plauksime tik tą savaitgalį, kai dvyliktokai bus išlaikę savo egzaminus; jei dar jie to žygio norės…

Žodžiu, žygis baigėsi, bet žygiai tęsis!..

Marijos Mašanauskienės archyvo nuotraukos