Jau trečią kartą visuomeninių organizacijų „Žaliuojanti Vilnija“ ir „Lietuvai pagražinti Vilniaus draugija“ aktyvistai buvo išvažiavę į kaimyninę Baltarusiją. Pabuvota Minske, apžiūrėtas Minsko botanikos sodas, senosios LDK pilys, Gardino senieji objektai, gamtos paminklai.
Tačiau pagrindinis kelionės tikslas – pabuvoti Belovežo girioje.
Dabartinė Baltarusijos Respublikos teritorija daugiau kaip tris kartus didesnė už Lietuvą. Gyventojų ten taipogi tris kartus daugiau negu Lietuvoje. Baltarusija, Tai Rytų Europos lygumos dalis, kurios vidutinis auštis virš jūros lygio – 160 metrų, o aukščiausias kalnas Minsko aukštumų masyve – 345 metrai. Miškai dengia 36 proc. teritorijos. Buvusioje sovietinėje respublikoje nepriklausomybė paskelbta 1991 metų rugpjūčio 25 dieną. Lietuviams tai – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, gyvavusios prieš 600 metų, teritorija, su architektūros ir kultūros paminklais, gamta. Praeities akcentai carinės Rusijos laikais ir sovietmečiu buvo niokojami, griaunami, bet dabar, kaip ir Lietuvoje, jau daugelyje vietovių atstatomi. Prisimenami mūsų didžiąją šalį valdę valdovai.
Per Lydą, Ružanus…
Kirtus sieną su Baltarusija, už 40 kilometrų – pirmas istorinis miestas Lyda. Sustojame erdvioje aikštelėje pilies pašonėje. Prie Lidijos ir Kamenkos upelių santakos (kai kuriuose šaltiniuose vadinama Lizdeikos upeliu) tryliktame amžiuje nedidelės Baltarusijos kunigaikštystės prijungiamos prie LDK. Siekiant apsiginti nuo puldinėjančių priešų, prie kelio, vingiuojančio Vilniaus link, buvo pastatyta pilis ir miestelis, gavo Lydos vardą. Tai LDK valdovų Gedimino, Algirdo, Jogailos ir Vytauto Didžiojo kurtas ir valdytas miestas. Pilies architektūra visiškai panaši į Medininkų. Netaisyklingo stačiakampio formos pilis jau atstatyta, viduje – gausybė tų laikų eksponatų. (Medininkų pilies vidus iki tokio lygio vargu ar bus atstatytas, nors ir mūsų Medininkuose, ekspozicija labai išraiškinga ir įsimenanti.)
Lydoje, pramonės mieste, dabar gyvena daugiau kaip 90 tūkst. gyventojų. Atvažiavome šeštadienio rytą, kai prieš rytinę-šiaurinę pilies pusę skvere ir gatvės dalyje jau buvo pastatyta daug palapinių. Miestas ruošėsi alaus šventei, nes Lyda – ir aludarių miestas. Amatininkai dėliojo savo rankų darbus. Viliojo alus…
Ilgai neužtrukome, nes iki Belovežo – ilgokas kelias, tuo labiau, kad pakeliui dar norėjome aplankyti kitą LDK įdomų senosios didybės kompleksą.
Važiuojant per miestelius pastebėjome akcentą: prie gatvių visur gana vienodos iš betono lietos tvoros, kurias žmonės nusidažė skirtingomis spalvomis. Marga mozaika. Už tvorų – jau skirtingesni deriniai (nuo gražių darželių iki neprižiūrimų sklypelių). Miškai prie kelio tvarkingi, pušynai, kaip ir Lietuvoje užima didžiausius plotus.
… Ružanai – Sapiegų didingų rūmų kompleksas, anais laikais vadintas Baltarusijos Versaliu. Čia LDK kanclerio Leono Sapiegos nurodymu 1596 metais pradėtas statyti rūmų kompleksas. Leonui Sapiegai valdant buvo kunigaikštystės politinio ir kultūrinio gyvenimo centras, tačiau po šimto metų, karo su švedais metu, rūmai buvo visiškai sudeginti, išgrobtas turtas. Tik aštuonioliktojo amžiaus antroje pusėje atstačius rūmus, valdant Aleksandrui Sapiegai, gyvenimas šiuose rūmuose vėl klestėjo. Buvo sukaupta unikali knygų biblioteka. Tačiau po 1831 metų sukilimo, už sukilėlių palaikymą, Rusijos imperatorius Sapiegų dvarą konfiskavo, o rūmų tais laikais didelė biblioteka (4,5 tūkst. dešimčia kalbų knygos) buvo išvežtos į Maskvą. Nuo tada rūmų kompleksas buvo naikinamas. Tik atgavus nepriklausomybę imta rūpintis istorinių pastatų atstatymu.
Teritorijos priekis, fasadiniai, įvažiavimo į erdvią teritoriją, patys rūmai atstatyti ir nuo 2011-ųjų jau veikia Sapiegų muziejus. Didelės teritorijos pakraščiuose dar rymo iki galo nesugriautų rūmų fragmentai. Dešinėje pusėje esantis pastatas pradėtas restauruoti. Teritoriją apžiūrėjome, tačiau dėl gausaus lankytojų srauto į muziejaus vidų nepatekome, o ilgai laukti negalėjome, nebūtume laiku pasiekę tos dienos pagrindinio tikslo.
Išgirdęs lietuviškai kalbant, prie mūsų priėjo pagyvenęs vyriškis. Pasisakė esąs gidas, labai gerbiantis lietuvius ir norintis mums, tos praeityje galingos ir dabar puikios šalies atstovams, papasakoti apie šią praeityje garsią LDK vietovę. Pasiklausę išsamaus pasakojimo, padėkojome ir pažadėjome po kelių metų aplankyti Ružanų dvarą ir netoliese esančią Tado Kosciuškos gimtinę.
Didinga Belovežo giria ir Brestas
Belovežo giria – didžiausias miško masyvas Vidurio Europos lygumoje, išsidėstęs dviejų valstybių pasienyje. Ši giria Baltarusijoje (Bresto ir Gardino srityse) užima beveik 900 km2, o kita dalis – Lenkijoje. Palenkės vaivadijoje ši giria apima 580 km2.
… Prie nacionalinio parko atvykome po pietų. Aš šiame gamtos kampelyje jau esu buvęs prieš dvylika metų, tačiau daugumai kelionės dalyvių – pirmas apsilankymas. Pažinčiai su toje teritorijoje esančiomis įdomybėmis gamtos gerbėjams parengti septyni maršrutai. Aplankyti po keletą išskirtinių objektų galima einant pėsčiomis, dviračiais. Pasirinkus turistinius maršrutus „Miško paslaptys“, ar „Ekologinis maršrutas“, gali pasiklausyti paukštelių čiulbėjimo, žvėrių riaumojimo… Tyliai eidamas ar važiuodamas dviračiu gali pamatyti stumbrą, briedi, elnią, šerną… Vien stumbrų ten priskaičiuojama per 300.
Tačiau kojas tausojome, tad pasirinkome kelione savuoju autobusu. Juk tokia kelionė trunka apie tris valandas (riedant asfaltuotais keliais, sustojant įdomesnėse vietose, nuvažiuojama apie 120 km).
Ąžuolų, skroblų girios, pušynai, eglynai, alksnynai, beržynai. Man buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo ta miško dalis, kurioje mums (prieš dvylika metų balandžio mėnesį atvykusiems) buvo parodytas tik prieš porą savaičių praūžusio smarkaus viesulo atliktas juodas darbas. Apie trijų šimtų metrų pločio ir trijų kilometrų ilgio ruože 150 metų senumo pušys buvo paguldytos ant žemės. Kurios nesidavė paguldomos, perlaužtos. Tos gamtai padarytos nelaimės padariniai tada buvo tik pradėti tvarkyti. Vaizdelis – nekoks. Tiesa, panaši audra prieš penketą metų ir Dzūkijos miškus niokojo.
Dabar tos vietos Belovežo girioje nepažinau. Jau gerokai ūgtelėjęs miškas. Mus lydėjusi gidė sakė, jog vienoje keliuko pusėje auga savaiminis, o kitoje – sodintas miškas. Belovežo girios mokslinio tyrimo centro mokslininkai stebi ir vertina, kuri naujo miško dalis geriau auga. Tačiau per ilgus šimtmečius ir šios teritorijos miškai buvo daug kartų kertami, degė. Pirmojo pasaulinio karo metais, kad patogiau būtų išvežti medieną, vokiečiai buvo nutiesę siauruką geležinkelį. Tada buvo iškirsta labai daug miško, mediena išvežta į Vokietiją. Barbariškų kirtimų būta ir kitu laiku.
Belovežo girios teritorija 1939 metais įgijo saugomos teritorijos statusą, buvo įsteigtas rezervatas, draustinis ir medžioklės ūkis. 1991 metais giria pavadinta nacionaliniu parku, 1992 paskelbta pasaulio paveldo paminklu, 1993 metais UNESCO paskelbė Belovežo girią biosferos rezervatu.
… Keliuku, atsišakojusiu nuo asfaltuoto, privažiuojame prie ąžuolo, skelbiamo seniausiu šioje girioje. Sakoma, kad jam ne mažiau kaip 600 metų. Suprantama, kad jį lyginti su mūsų senoliu Stelmužės ąžuolu negalima, dar jam reikia labai daug metų augti. Beje, gal prieš porą metų Kėdainių miškų urėdijos urėdas Juozas Girinas (jis taipogi buvo šios kelionės dalyvis), labai gerbiantis ąžuolus ir kuriantis Lietuvos tūkstantmečio ąžuolyną, mums, kelionių mėgėjams ir ąžuolų sodintojams, parodė savo urėdijoje augančius gražiausius, galingiausius ąžuolus. Man atrodo, kad Juozo Girino senieji ąžuolai ne prasčiau atrodo nei Belovežo girios reklamuojamas galiūnas…
Prie Belovežo girioje esančio senolio ąžuolo stende rusų ir anglų kalbomis rašoma: „Nebylus stebėtojas tų laikų, kai Belovežo miškuose medžiojo Lietuvos didieji kunigaikščiai, Lenkijos karaliai, Rusijos imperatoriai ir kiti žymūs prabėgusių epochų žmonės…“. Tiesiog malonu skaityti…
Sustoję buvusio geležinkelio atkarpoje, kur auga gražus miškas, matėme nupjautą, matyt nudžiūvusį, pūvantį, apsamanojusį, bet neišvežtą ąžuolą, matyt paliktą miško bioįvairovei. Tai – maistas augantiems…
Erdvioje miško aikštelėje tik prieš keletą metų pastatyti trobesiai ir įrengtas liaudies buities muziejus su senosiomis technologijomis ir miniatiūrinė užeiga ,,Chutorok“. Muziejuje sudėlioti įvairūs namų apyvokos įrankiai, vygė, audimo staklės, iš šiaudelių padarytas ,,sodas“… Tokie arba panašūs atributai, kaip ir senosios Dzūkijos kaimų pirkiose turėtieji. Erdvus kiemas aptvertas… nugenėtomis eglių šakų vytelėmis. Kluonuke buvo parodytas ir naminukės gamybos fabrikėlis, paaiškinta kaip jis veikia, panašių dar yra ir kaimo vienkiemiuose. Šitai sodybai leista virti naminukę, pardavinėti, bet mūsų buvimo metu gamyba nevyko, tikriausiai naminukės aparatas – tik parodymui. Naminukė verdama toliau nuo smalsių akių… Tačiau vyko ir naminės degtinėlės degustacija. Užkandant juoda kaimiška duona su sūdytais lašinukais ir užgeriant obuolių kompotu. Pasivaišinus kai kurie naminukės, pilstomos į gražius molinius butelius, nusipirko lauktuvėms. Tad nacionalinis parkas uždirba papildomų pajamų.
Pasižvalgę po miško įdomybes grįžome prie naujo, tik prieš porą metų pastatyto Belovežo girios gyvūnijos muziejaus. Įdomus muziejaus vidaus išplanavimas. Ko nematėme važiuodami autobusu, viskas muziejuje – žvėrių, paukščių iškamšos įkomponuotos lyg ir natūraliose buveinėse. O išėjus iš muziejaus visai pašonėje, aukšta tvora aptverti dideli, gal kilometro ilgio voljerai, kuriuose ganėsi gyvi žvėrys, stručiai.
Viską apėjus jau visai vakarėjo…
Nakvojome kelionės organizatoriaus „Žaliuojančios Vilnijos“ pirmininko Antano Stackevičiaus iš anksto užsakytame prie Belovežo girios Kameniukų miestelyje esančiame viešbutyje.
O kitą rytą, dar neprivažiavus Lenkijos pasienyje esančio Bresto, senovėje vadinto Lietuvos Brasta, pradėjo lyti.
Brestas – senesnis už Vilnių, pirmą kartą paminėtas 1017 metais, kaip tvirtovė pastatyta Bugo ir Muchaveco santakoje. Ten baigiasi Dniepro-Bugo kanalas. Miestas priklausė Lenkijai, vėliau – Kijevui, po to – Voluinės kunigaikščiams. 14 amžiuje prijungtas prie LDK. Tada miestas ėmė klestėti. Vytauto Didžiojo laikais – svarbus administracinis centras. Buvo statomos puošnios katalikų bažnyčios. Tačiau 1795 metais miestą užėmė Rusijos imperija. Ir pavadino Brest Litovskij. Buvo statomi galingi fortai, tačiau per antrąjį pasaulinį karą vokiečiai miestą su visais įtvirtinimais smarkiai sugriovė.
Dabar Breste gyvena apie 290 tūkst. gyventojų, srities centras. Tai stambus geležinkelio mazgas, jungiantis Varšuvą su Maskva. Taipogi – upių uostas, o plentas jungia dviejų valstybių sostines. Per Antrąjį pasaulinį karą sugriautas miestas, po karo atstatytas, o buvusioje tvirtovės teritorijoje Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti pastatytas memorialinis muziejus.
Bresto tvirtovę-didvyrę, nors visą rytą lijo, aplankėme. Ten, buvusios tvirtovės vietoje, palikus išlikusius senosios tvirtovės akcentus, memorialas atrodo grandioziškai, dega amžinoji ugnis. Mums užsukus cerkvėje vyko rytinės mišios, buvo daug žmonių.
Lietus nenustojo lijęs tad nusprendėme Breste ilgiau neužsibūti.
Tado Kosciuškos gimtinėje
Tadas Kosciuška. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, generolas, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę dalyvis, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas, apdovanotas Baltojo erelio ordinu. Jo garbei aukščiausias Australijos kalnas pavadintas Kosciuškos vardu.
Tadas Kosciuška gimė Kosavos miestelyje 1746 metais, neturtingo bajoro šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina jį išleido į Varšuvos kadetų korpusą, kuriame buvo rengiami Abiejų Tautų Respublikos armijos karininkai. Ją baigus, karaliui S.A. Poniatovskiui skyrus stipendiją, mokslus tęsė Prancūzijoje. Juos baigęs jaunas karo inžinierius tėvynėje darbo negavo. Į Lietuvą grįžo 1774 metais, tačiau čia ilgiau neužsibuvo ir vėl išvažiavo į Paryžių. Iš ten kitais metais išvyko į JAV. Ten kare kartu su Dž. Vašingtonu kovojo už JAV nepriklausomybę. Ten buvo įvertintas.
Karui pasibaigus Tadui Kosciuškai buvo suteiktas brigados generolo laipsnis, apdovanotas, dalyvavo masonų ložėje, tačiau…
1794 metų pradžioje, prasidėjus patriotų sukilimui prieš Rusiją, T. Kosciuška pakviečiamas būti sukilimo vadu. Jis lietuvių kalba parašė raštą, kuriuo visiems valstiečiams suteikė asmens laisvę, dalyvaujančius sukilime atleido nuo lažo ir kitų prievolių. Rusijos kariuomenei malšinant sukilimą sužeistas pateko į nelaisvę, buvo įkalintas švelnaus režimo Petropavlovsko kalėjime. Ten kalėjo du metus. Naujasis Rusijos caras Pavlas-1 1796 metais jam gražino laisvę ir kaip malonės ženklą pasiūlė dvarą su 1500 valstiečių, gražino kardą. Bet T. Kosciuška dvaro atsisakė ir paprašė leisti išvykti į užsienį. Tų pačių metų pabaigoje jis išplaukė į JAV, apsigyveno Filadelfijoje. Tačiau senų kovos draugų nerado, pasijuto nereikalingas, todėl 1798 metų gegužės mėnesį sugrįžo į Paryžių. Šį kartą atstovauti JAV. Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija, 1814 metais T. Kosciuška Paryžiuje susitiko su Rusijos caru Aleksandru 1 ir jį įtikinėjo grąžinti Lenkijai laisvę – tikėjosi tapti Lenkijos karalystės kariuomenės vadu. Tačiau caras vietininku Lenkijoje paskyrė savo brolį Konstantiną. Vėliau T.Kosciuška apsigyveno Šveicarijoje. Šeimos jis nesukūrė. Mirė 1817 metais nukritęs nuo arklio. Jo palaikai buvo parvežti į Krokuvą, palaidoti šalia garbingiausių Lietuvos-Lenkijos valstybės vadovų.
Apie šį karvedį, kovojusį įvairiuose frontuose, informaciją surinko mūsų kelionių maršrutų pagrindinė rengėja Giedrė Kulvičienė. Tad grįždami ir užsukome į Kosavą.
Tado Kosciuškos gimtoji sodyba – ant gražaus kalniuko. Prie namo – paminklinis akmuo su užrašu, kad šiame name gimė Tadas Kosciuška. Name – visa informacija apie jo gyvenimą. Kiek tolėliau, kitoje kelio pusėje – didingi dvaro rūmai, kuriuos pradėjo statyti vaivada Kazimieras Puslovskis. 1838 metais. Rūmai turėjo dvylika bokštų, 132 sales. Po karo partizanai rūmus padegė, bet nuo 2008 metų rūmai atstatomi. Po trijų metų Kosavos dvaro ansamblis bus atstatytas, sutvarkytas parkas. Tai taps kultūros ir turizmo centru. Ten bus muziejus, nedidelis viešbutis, restoranas. Sutvarkytas parkas, kuriame anais laikais buvo 150 pavadinimų medžių, krūmų. Alyvos, gudobelės, lanksvos, raugerškiai, aišku, rožės ir kiti augalai. Augo ir vaisių sodas, terasose tryško fontanai, buvo daug skulptūrų ir kitų įdomybių. Dabar viso to nėra ir tikrai po keleto metų vertėtų tą vietą dar kartą aplankyti.
… Netrukus vėl važiuosime į Belovežą, esantį Lenkijoje. Įdomu pasidairyti, kaip ten tvarkomas unikalus miškas.
Kęstučio Turonio nuotraukos
