Aistringus kelionių mėgėjus vienijantis „Klajūnų klubas“ dabar yra jau išgarsėjęs tolimomis ir prasmingomis ekspedicijomis, jo nariai lankėsi daugelyje pasaulio šalių. Bet nuo ko viskas prasidėjo, kas ir kada entuziastingiausius mūsų dienų lietuvių keliautojus subūrė į tokią romantišką organizaciją?
Galima vadinti naujo gyvenimo pradžia
„Klajūnų klubo“ istorija iš tiesų jau keturiasdešimt trečius metus skaičiuoja, – sakė šios įstaigos vadovas, žinomas Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Gintautas Babravičius. – Bet formaliai įstaiga įkurta gerokai vėliau – 1997 metais, kai susirengėme kelionėn į 1908 metų birželio 30 dieną įvykusios Tunguskos katastrofos, kurią kai kas dar vadina Tunguskos incidentu, epicentrą. Bet pirmoji mano kelionė įvyko dar 1972 metais. Tada aš ir mano keliauti trokštantys draugai buvome „šeliolikiniai“ vaikėzai. Sumanėme susikonstruoti tinkamą „laivybos“ priemonę, iš Vilniaus plaukti Nerimi, paskui – Nemunu ir pasiekti Rusnę. Bet tėvai nusprendė, kad šiai avantiūrai pritarti negali, o kelionei reikėjo šiokių tokių lėšų. Tad įsidarbinome, kaip dabar prisimenu, užsidirbome po keturiasdešimt penkis rublius, ištisus metus studijavome mums reikalingą literatūrą, konstravome plaustą, kurį pavadinome „Ambus“, ir pagaliau iš Vilniaus išplaukėme į Rusnę. Lygiai per dvi savaites nuplaukėme. Taigi nuo to meto ir prasidėjo mano kelionių patirtis“.
Vėliau G. Babravičiui teko daug keliauti po Lietuvą – ir baidarėmis, ir dviračiais, ir pėsčiomis. Kiek įgijęs patirties, pradėjo, kaip pats sako, bastytis po buvusią SSSR teritoriją: nukeliavo į Kolos pusiasalį, į Sibirą, Turkmėniją, patyrė, kaip žmogus jaučiasi patekęs į Karakumų dykumą… Taip kaupėsi keliavimo įvairiais būdais, visokiomis priemonėmis patirtis. Aišku, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, galimybės keliauti padidėjo, nes atsirado progų išvykti ir į kitas šalis, į kurias patekti sovietmečiu buvo galima tik pasvajoti.
„Bet vis tiek pirmoji didelė ekspedicija, kaip aš vadinu, naujo gyvenimo pradžia, susijusi su Kamčiatka, nes daug metų svajojau ten nuvykti, kaupiau įvairią informaciją. Pasitaikė proga susitikti su vienu televizijos „Südwestrundfunk“ darbuotoju Michaeliu Matig-Gerlachu (Michael Mattig-Gerlach), kuris visai atsitiktinai buvo atvykęs į Vilnių 1988 metais, taigi pabendravome ir, netrukus po to, kai paskelbėme atkuriantys Nepriklausomybę, o Sovietų Sąjunga paskelbė mums blokadą, ta pažintis virto draugyste, kuri buvo svarbi ne tik man. Prisimenu, kaip tas mano naujasis draugas su visu sunkvežimiu surinktos labdaros 1991 metais prieš Kalėdas atvažiavo į Lietuvą ir tada mums bekalėdojant įkalbinau jį prisidėti prie sumanytos kelionės į Kamčiatką. Po to ir įvyko pirmoji „televizinė“ kelionė, per kurią pirmąkart pajutau tikrąjį „kelionių skonį“, kai ne tik keliauji, bet dar paskui ir sukuriamas kokybiškas filmas, profesionaliai nufilmuotas bei sumontuotas, kurį gali parodyti per televiziją. Taigi nuo 1992 metų jau prasidėjo tos „televizinės“ kelionės. Ir jų buvo gausu“, – prisiminė keliautojas tarsi naują statusą įgijusias anų metų „klajones“ atsiradus galimybėms kokybiškai įamžinti jų svarbiausius įvykius.
Dešimt pasiryžėlių – į Tunguskos katastrofos epicentrą
1994–1995 m. G. Babravičius dalyvavo didelėje ekspedicijoje į Afriką, kai beveik per tris mėnesius teko nuvažiuoti daugiau kaip septyniolika tūkstančių kilometrų automobiliais ir per Vakarų Afriką kone pasiektas pusiaujas. Iš tiesų tai buvo labai įdomi, įspūdinga kelionė.
„O 1997 m. jau sumanėme nuklajoti į vidury Sibiro esantį Tunguskos katastrofos epicentrą, – pasakojo keliautojas. – Ta proga formaliai įkūrėme viešąją įstaigą „Klajūnų klubas“. Tačiau kai mes, dešimt pasiryžėlių, 1997 metais nuvykome, jau praėjus apie devyniasdešimt metų po katastrofos (tą reiškinį, matyt, taip ir reikėtų vadinti: Tunguskos katastrofa, nes yra gal šimtas teorijų apie tai, kas ten nutiko, bet nė viena iš jų nėra galutinai moksliškai patvirtinta, visuotinai pripažinta), pasiekėme patį to „incidento“ epicentrą, aišku, neįprastos galios sprogimo atmosferoje požymiai jau yra pranykę, gamta toliau tvarkosi savo reikalus. Bet kadaise milžiniškas katastrofos plotas, kurio skersmuo net tūkstantis kilometrų, buvo virtęs ištisu taigos griuvenų regionu. O epicentre medžiai nugenėti iš viršaus į apačią. Žemėje jokių kraterių ar kitų sprogimo padarinių neatrasta… Dabar ta taigos vieta nuo kitų aplinkinių plotų nelabai ir skiriasi. Tad ypatingų įspūdžių nepatyrėme. Bet buvo labai egzotiška kelionė iš ten iki civilizacijos. Plaukėme Sibiro upėmis ir mūsų vargai truko ištisą mėnesį. O trys šimtai kilometrų, kuriuos iš esmės negyvenamomis vietomis nukeliavome pačiame Sibiro viduryje, aišku, atrodė ne juokai. Tuo labiau, jog ten dabar pelkėtas miškas, gausu visokių upelių upeliukų, visur drėgnos vietos, ne taip lengva būdavo ir nakvynei gražesnį pakrantės plotelį išsirinkti… Nors sprogimo pėdsakų nematyti, bet apskritai Tunguskos katastrofa yra viena iš mįslingiausių gamtinių katastrofų, nes ankstesniais metais ši vieta buvo labai sunkiai pasiekiama. Tad pirmoji tiriamoji ekspedicija ten atsirado bene po dešimt metų nuo katastrofos, o paskui, jau vėlesniais sovietų laikais, kasmet rengtos SSSR mokslų akademijos ekspedicijos, bet nors ištirtas ir gruntas, ir vanduo, kasinėta, ieškota kraterio bei kokių sprogusio objekto liekanų ar duženų, ničnieko nerasta. Kaip žinome, šios katastrofos priežasčių teorijų esama labai įvairių. Jei ore iš tikrųjų sprogo iš tolimojo kosmoso atskriejęs ledo gabalas, tai nieko ir negali būti, o jei akmeninis meteoritas, dėl inercijos objekto liekanų gal už tūkstančio kilometrų nuo tos vietos reikia ieškoti… Net žinoma ir tokia teorija: galbūt iš dujų telkinio išsiveržė didžiulis metano kamuolys ir sprogo ore. Yra ir fantastinių versijų, kurios teigia, jog tai – nežemiško erdvėlaivio katastrofa. Dvejais metais anksčiau už mus ten buvo atvykusi didelė japonų ekspedicija. Japonai tyrė tą vietą ir mėgino pagrįsti versiją, kurią buvo išsakęs rusų rašytojas Aleksandras Kazancevas, jog tai galėjo būti erdvėlaivio katastrofa. Taigi – daugybė teorijų, daugybė mėginimų atsakyti į šį klausimą, bet kol kas – jokių aiškių rezultatų“.
Gintauto Babravičiaus asmeninio archyvo nuotraukos
