Taip pavadintą straipsnelį išspausdino Biržų rajone leidžiamas laikraštis „Šiaurės Rytai“ ir dukart „Žaliasis pasaulis“. Bet ir to skaitytojams maža. Vieni prašo apginti šimtametį mūrinį Smaliečių mokyklos pastatą, kurio aplinka apleista, ateitis neaiški. Kiti priekaištauja, kad nekovoju už buvusios Laužadiškių mokyklos paženklinimą. Mokyklos, kurioje pirmuosius eilėraščius skaitė dabar pasaulyje žinomas poetas, avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas.
Panašių prašymų, net nurodymų (kaip ir ką rašyti, už ką kovoti) yra ir daugiau. Tik nuėjau lengviausiu keliu. Stebėjau ir stebiu kaip buvę Kėželių mokyklos mokytojai ir mokiniai stengiasi išsaugoti savo pirmosios, o kai kam vienintelės mokslo šventovės atminimą. Jau rašyta, kad ten, kur telikę pamatai ir laipteliai į buvusią mokyklą, vietovė apaugusi mišku. Ateitis neaiški. Antra vieta – erdvi aikštė, apsodinta medžiais prie Šleideriškių kapinių. Dalykiški ūkininkai dar tarpukario metais suformavo sklypą reikiamai kapinių plėtrai ir kaip vietą kur statyti arklinius vežimus. Vietovė žymeniui patraukli ir tuo, kad simbolizuotųsi su IŠĖJIMU. Buvusiems mokiniams vis daugiau kapelių supilama kapinėse. O jų mokyklai ženklas stovėtų kapinių prieigose. Bet nepraėjo ir šis variantas. Žemė ten dar valstybinė. Neaišku kas užvaldys.
Atrodytų iš beviltiškos padėties išgelbėjo ūkininkai. Jau dabar šį fotoreportažą galima pavadinti ir „Vidury laukų toli trys medeliai stovi“. O priėjus arčiau pasirodo, kad ne vieniši. Po medžiais gražiai įkomponuoti du rieduliai su atminimo plokštėmis. Pirmasis ženklina vietovę, kur stovėjusioje ūkininko sodyboje nuo 1937 m. veikė Sodeliškio paštas, o antrasis skirtas Kėželių mokyklai. Posakis, kad nėra to blogo kas neišeitų į gerą šiuo atveju pilnai pasiteisino. Gavus plotų savininkų sutikimą dėl paminkliuko mokyklai pastatymo paaiškėjo, kad du ąžuolai ir liepa saugo vietovę, kur veikė paštas. Statyti žymenį tik mokyklai – tolygu kitos įstaigos, tarnavusios kaimiečiams vos ne keturis dešimtmečius, nustūmimui užmarštin, paniekinimui. Todėl tuo pačiu pradėjimu pastatė ženklą ir buvusiam paštui.
Sakoma: gera pradžia – pusė darbo. Išsaugant Kėželių ir Zeliškių vietovardžius jau tikrai gražiai pradėta. Pavasariui beliko aplinkos sutvarkymas taip, kad kuo mažiau pakenkus medžiams, augantiems daugiau kaip septyniasdešimt metų.
Aplinkos sutvarkymas – ne pabaiga. Jau dabar renkama istorinė medžiaga apie buvusį kaimo paštą ir mokyklą. Dokumentų kopijos, senos nuotraukos, nuorašai iš knygų ir laikraščių prognozuoja solidžią apimtį. Visa tai – apie dvi žemiausio lygio įstaigas, kadaise tarnavusias šimtams kaimiečių. Dabar tai dviejų – Švietimo ir Susisiekimo – ministerijų buvę menkaverčiai likučiai. Žiūrint iš šalies – smalsu, kas išgalės finansuoti, kad tai pasklistų platesniam skaitytojų ratui, išliktų ateinančioms kartoms. Dvi ministerijos ar grupelė pensininkų iš Lietuvos pakraščio? Kad jie šį tą sugeba – jau įrodo dviejų vietovardžių įamžinimas.
Autoriaus nuotraukos
