Vytautas RIBIKAUSKAS

Nebeliko žvynuotojo Mejerio kadagio  

Sniego apdriba pražudė Girionių puošmeną

Prieš 20 metų daryta kadagio nuotrauka

Vasario viduryje gausiai iškritęs šlapias sniegas padarė didelę žalą ne tik miškams – nuo sniego apdribos nukentėjo ir dekoratyviniai augalai parkuose, miestų ir gyvenviečių želdynuose, sodybų želdiniuose. Šlapio sniego, storai padengusio medelių ir krūmų lajas, svorio daugiausia neatlaikė medeliai su tankiomis lajomis, ypač rutulinių formų ar formuotomis lajomis spygliuočiai. Dalis sniego išlankstytų medelių ir krūmų atsitiesė patys, kitiems prireikė žmonių pagalbos. Tačiau nulaužtais kamienais, atplėštomis nuo kamienų pagrindinėmis skeletinėmis lajų šakomis ar tiesiog į atskiras dalis suplėšytiems medeliams bei krūmams pagelbėti jau negalėjo niekas.

Vasario sniegas pražudė ir jau daugiau kaip pusę amžiaus Kauno rajone Girionyse prie VMU Dubravos regioninio padalinio administracinio pastato augusį Mejerio žvynuotąjį kadagį.

Savaime žvynuotieji kadagiai auga Himalajuose, Vidurio ir Vakarų Kinijoje, Taivanio saloje. Lietuvoje daugiausiai auginamas žvynuotasis Mejerio kadagys. Girionių puošmena simetrišką platų krūmą suformavęs iš 8 storų kamienų, o aukščiu dvigubai pralenkęs literatūroje nurodytą 3 metrų ribą. Įspūdingai atrodo žvynuotojo kadagio atpleišėjusi, kabanti juostomis kamienų ir storų šakų žievė. Spėjama, kad Girionių žvynuotasis yra pats seniausias ir stambiausias iš visų Lietuvoje augančių šios rūšies kadagių. Manoma, kad krūmo amžius gali siekti 70 metų. Dar prieš 10 ar daugiau metų šiuo kadagiu stebėdavosi į įvairius seminarus bei pasitarimus į tuometę Dubravos eksperimentinę mokomąją miškų urėdiją suvažiavę visos Lietuvos miškų ūkio specialistai bei užsienio svečiai. Tačiau, kaip nebūtų gaila, atėjo metas su kadagiu atsisveikinti. Neeilinė šių metų žiemos pabaigos sniego apdriba visiškai suplėšė gražuolį augalą. Kaip nors sulopyti jį – jokios vilties.

Autoriaus nuotraukos