Dėl kalvoto reljefo Antakalnio (ant kalno) pavadinimas paplitęs visoje Lietuvoje. Tokie kaimai įsikūrę daugelyje rajonų – Prienų, Molėtų, Zarasų, Ukmergės, Utenos, Kaišiadorių ir kt. Antakalnis yra net ir Vilniuje. Tačiau Trakų rajone esantis Antakalnio kaimas – ypatingas. Tai – viena vaizdingiausių ir ežeringiausių vietų. Čia vyrauja natūrali, įstabaus grožio gamta bei civilizacijos nesudarkyta jos harmonija. Šalia Antakalnio klonyje tyvuliuoja didžiausias Aukštadvario regioninio parko ežeras – Vilkokšnis, netoliese stūkso Žuklijų piliakalnis. Antakalnis įsikūręs prie kelio Rūdiškės–Onuškis. Už keleto kilometrų yra garsioji Vytautavos bažnyčia, pastatyta Vytauto Didžiojo garbei ant Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko žemės.
Kanavoliškės tapo Antakalniu
Anksčiau šis kaimas buvo vadinamas Kanavoliškėmis. Dusmeniškė Janina Lekevičiūtė (g. 1955), gimusi ir augusi Antakalnyje, sako, kad Kanavoliškių pavadinimas kilęs nuo kažkokių krūmų, vadinamų kanavolais, kurie augo šaltinyje. Jai apie tai pasakojo bobutė. Kanavoliškės buvo gatvinio tipo kaimas – namai sustatyti vienas šalia kito taip, kad stogai beveik lietėsi, o žemė padalinta rėželiais.
1909 m. Onuškio bažnyčios parapijiečių sąrašuose įrašytame Kanavoliškių kaime gyveno 24 šeimos – 99 gyventojai (43 vyrai ir 56 moterys). Pusė kaimo buvo Karpičių – net 12 šeimų. Be Karpičių dar gyveno Kašperavičiai (5 šeimos), Lekevičiai (2 šeimos) ir kt. Įdomu, kad iš 99 gyventojų, tik Motiejus Karpičius buvo ilgaamžis. 1909 m. jam buvo 79-eri. Vienas gyventojas buvo 67-erių, trys – 62 metų, vienas – 57 metų, trys – 52 metų, o visi kiti – jaunesni.
Sovietiniais laikais Antakalnis priklausė „Gimtosios žemės“ kolūkiui. Čia buvo paštas ir felčerinis-akušerinis punktas. 1972 m. duomenimis, Antakalnis buvo apylinkės centras. Apylinkę sudarė devyni kaimai – Antakalnis, Gečioniškės, Grendavė, Gudakiemis, Kazokiškės, Samninkai, Samnikėliai, Savaitiškės ir Semeniškės.
Šiuo metu kaimas priklauso Grendavės seniūnijai. 2001 m. Antakalnyje gyveno 26 žmonės, 2011 – 24, 2021 – 22. 2012 m. čia buvo 16 sodybų. Tebestovėjo ir namas, kuriame gyveno knygnešys Jurgis Karpičius. Vasaromis į jį dažnai atvažiuoja Motiejaus Karpičiaus palikuonys.
Knygnešys Jurgis Karpičius
Vienas iš daugelio Karpičių – Jurgis Karpičius (ilgaamžio Motiejaus brolis) – buvo knygnešys. Apie jį rašoma knygoje „Tai buvo mūsų kelias“, išleistoje 2004 m. ir skirtoje lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui. „Manoma, kad Jurgis Karpičius gimė 1856-1858 m, o mirė apie 1901-1902 m., pragyvenęs 40-45 metus. Buvo viengungis. Būdamas knygnešiu, neturėjo nei pinigų, nei laiko statytis namų būsimai šeimai. Tais laikais benamiai vesti neskubėjo. Taip ir gyveno prie brolio šeimos Kanavoliškėse. […] Iš knygnešio palikimo išliko knyga „Šventųjų gyvenimai“. Apie dėdės knygnešio veiklą brolvaikiams yra pasakojęs jų tėvas. Dėdė pėsčias vaikščiojęs į Prūsus parnešti slaptos lietuviškos spaudos. Eidavęs naktimis, apsiginklavęs lazda nuo vilkų. Lietuvišką žodį platindavęs per Onuškio kleboną, kuris knygoms ir pinigų duodavo. Nešdavo į Vilnių pažįstamiems kunigams ir žmonėms, skaitantiems lietuviškai“, – rašo knygos sudarytoja J. Kulikienė. (Tai buvo mūsų kelias / Trakų krašto knygnešiai ir daraktoriai, 2004, p. 26–27.)
Jurgis buvo raštingas ir apsiskaitęs, kaimynai iš jo sužinodavo daug naujienų ir vadino jį šviesuoliu. Jis dirbo zakristijonu Onuškio bažnyčioje, todėl pas kleboną galėjo lankytis be jokio įtarimo. Kartą žiemą su broliu kirsdamas mišką, Jurgis susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Knygnešys palaidotas Panošiškių kapinėse. Tačiau kapas neišliko.
Lekevičiai
Janina Lekevičiūtė sako, kad jos seneliai Juozas (g. 1889) ir Marcelė (g. 1888) gyveno pasiturinčiai. Jie turėjo 13 hektarų žemės, gerą sodą. Bet nebuvo kam žemės dirbti. Senelis buvo apsišvietęs žmogus, siuvėjas. Jis eidavo po kaimus, siūdamas kostiumus, kailinius. Juozas ir Marcelė susilaukė net 14 vaikų, bet gyvi liko tik 4 – Feliksas, Antanas, Vincas (Janinos tėvas) ir Marytė.
Antrojo pasaulinio karo metais Feliksas dingo be žinios, iš karo negrįžo ir Antanas. Marytė išvažiavo mokytis į Eišiškes, ten ir ištekėjo. Vincas irgi buvo kare. Jis tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. 1944 m. buvo sužeistas, ilgai gydėsi ligoninėje Liepojoje. Labai skaudėjo koją, o gydytojai vis negalėjo rasti joje įstrigusios skeveldros. Vis dėlto Vincas pasveiko ir 1945 m. grįžo namo. Sutiko motina ir sesuo Marytė, tėvas buvo miręs. Turbūt namiškiai jau buvo susitaikę ir su Vinco netektimi, nes pamačiusios jį moterys net žado neteko. „Aš stoviu ir jos stovi kap svecimos“, – šiuos tėvo pasakytus žodžius iki šiol atsimena Vinco dukra Janina.
Vincas ir Leokadija
1948 m. Vincas Lekevičius (1922-1985) vedė Leokadiją Kazokaitę (1928-2013) iš gretimo Žuklijų kaimo. Vesdamas prižadėjo jai, kad netrukus abu išvažiuos į miestą, jis įsidarbins artelėj (mat iš tėvo buvo išmokęs siuvėjo amato). Deja, pažado neištesėjo. Šeima susilaukė net 11 vaikų. Vyriausia – Stasė gimė 1949 m., jauniausia – Nijolė – 1966 m. Kaziukas ir Marytė mirė maži. Užaugo devyni: trys sūnūs – Antanas, Algis, Rimas ir šešios dukros – Stasė, Vlada, Danutė, Janina, Aldutė, Nijolė.
Vincas namuose siuvo kailinius, kostiumus, vėliau padėdavo jau paaugę vaikai – jie apsiūdavo siūles. Jis dirbo eiguliu prie Ąžuolijų, o susikūrus kolūkiui, ganė avis, dirbo pieno surinkėju, atsarginių dalių sandėlininku, pardavėju (jų namuose tuomet buvo parduotuvė). Vincas buvo baigęs Panošiškių pradžios mokyklos keturis skyrius, daug skaitė knygų ir laikraščių, studijavo Bibliją. „Nors gyvenom neturtingai (visi kaime taip gyveno), bet maisto netrūko. Tėvas norėjo, kad visi vaikai mokytųsi. Stasė baigė Pedagoginį institutą, Vlada tapo agronome, Danutė buhaltere, technikumus baigė ir broliai“, – sako Janina Lekevičiūtė, pati baigusi Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą ir 40 metų dirbusi Dusmenų medicinos punkte. 2013 m. gegužės mėn. Leokadija Lekevičienė Prezidentūroje buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu už tai, kad užaugino ir gerai išauklėjo 9 vaikus.
Ir jei prieš 100 metų Antakalnyje pusę gyventojų sudarė Karpičiai, tai dabar pusę jų sudaro Lekevičiai. Ir beveik visi jie – Vinco Lekevičiaus palikuonys.
Antakalnyje iki šiol stovi Vinco ir Leokadijos Lekevičių sodyba, o aplink ją – tarsi paukščiai „aptūpę“ vaikai. Šalia gyvena dukra Vlada, kitoje pusėje namus pasistatė dukra Danutė, čia pat sūnų Antano ir Algio sodybos. Į tėvų gimtinę pamažu grįžta ir Lekevičių anūkai. Pasidaliję prosenelių žemę, daugelis jau statosi joje savus namus ir ruošiasi čia įsikurti visam laikui. „Ir mano svajonėse – nedidelis medinis namelis Antakalnyje, savame žemės rėželyje. Ten apsigyvenčiau ir auginčiau stručius“, – taip kalba Janina Lekevičiūtė. Čia įsikūręs ir Juozas Lekevičius (Vinco pusbrolis, Motiejaus sūnus) su žmona.
Vilkokšnio ežeras
Vilkokšnis telkšo Aukštadvario regioniniame parke ledyninės kilmės duburyje nusidriekusiu puslankiu. Jo plotas – 3,36 km², kranto linijos ilgis – 20,47 km, didžiausias gylis – 23,6 m (vidutinis gylis – 7,1 m). Nuo pagrindinės ežero dalies į rytus atsišakoja siaura 1,9 km ilgio įlanka, vadinama Koja. Ežero ilgis iš pietryčių į šiaurės vakarus – 6,7 km, plotis – iki 0,92 km. Pietinėje dalyje yra salelė. Įlankų galai bei pusiasalių krantai žemi, supelkėję, šaltiniuoti. Šiaurinės dalies pakrantės miškingos. Netoliese stūkso Tolkiškių miškai. Per Vilkokšnį iš Baluosio į Nemuną teka Verknė, suteka dar 8 upeliai: Samė (iš Samio ežero), Koja (iš Pakojo ežero) ir kt. Prie Vilkokšnio stūkso Žuklijų piliakalnis bei yra keletas gyvenviečių (Grendavė, Žalioji, Tolkiškės, Jankovicai, Žuklijai, Antakalnis, Savaitiškės). Veikia keletas kaimo turizmo sodybų.
Žuklijų piliakalnis
Žuklijų piliakalnis yra Žuklijų kaimo rytiniame pakraštyje apie 0,1 km nuo Vilkokšnio ežero šiaurinio kranto. Jis įrengtas nupjauto kūgio pavidalo kalvoje, kurią juosia ežero slėnis ir daubos. Šlaitai statūs, 5-8 m aukščio. Viršūnės aikštelė 20 m ilgio, 10-12 m pločio. Ją žiedu juosia pylimas. Pylimo rytų ir vakarų pakraštyje iškasti skersiniai apie 5 m pločio grioviai. Piliakalnio šiaurinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Apie 100 m į vakarus nuo piliakalnio yra maža pusrutulio pavidalo kalvelė nuolaidžiais šlaitais. Vietos gyventojai ją irgi vadina piliakalniu. Pasak padavimo, abu piliakalnius supylė kareiviai kepurėmis: didesnįjį – išeidami į karą, mažesnįjį – grįždami namo. Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia.
Poilsio ir pramogų centras
Ir nors aplink esantys maži kaimai nyksta, Antakalniui išnykimas tikrai negresia. Neseniai šalia kaimo, buvusiuose kolūkio laukuose įsikūrė laisvalaikio ir verslo klubas „Aerodream“. Pastatyti jaukūs rąstiniai nameliai, įrengtos seminarų bei konferencijų salės, restoranas. „Aerodream“ – tai verslo ir pramogų rezidencija, siūlanti savo valdas įvairiems verslo renginiams, įmonių šventėms, pobūviams, uždariems vakarams organizuoti. Suteikiama ir nakvynė. Siūlomos įvairios pramogos – pasivažinėjimas ekologiškomis dviratėmis transporto priemonėmis „Segway“, pasiplaukiojimas valtimis ir vandens dviračiais, pažintinės kelionės po apylinkes dviračiais, garinė pirtelė, kubilas ir t. t. Antakalnyje veikianti VšĮ „Aerocentras“ teikia svečiams įvairias oro transporto paslaugas ir pramogas. Tiems, kurie jaučia žydrųjų padangių šauksmą, siūlo apžvalginius, pramoginius ir reklaminius skrydžius keturviečiais lėktuvais bei oro balionu. Galima paskraidyti virš Trakų, virš Vilkokšnio ežero, virš laikinosios sostinės, virš Dzūkijos ir kt. Antakalnis pamažu tampa poilsio ir pramogų centru, kur galima pasislėpti nuo miesto šurmulio ir pajusti pirmapradės gamtos dvelksmą. O nuo Vilniaus iki Antakalnio nėra nė 50-ies kilometrų. Argi tai atstumas šiais laikais?..
