Prof. Valentinas BALTRŪNAS

Mūsų aplinka nėra bevardė

Gamtos paminklai Irenos Valiulienės piešiniuose

Čičinsko kalnas (popierius, tušas, 30x42, 1990)

Pastaruoju metu imamasi žygių išsaugoti mūsų senųjų nykstančių ir jau išnykusių kaimų ir kaimelių pavadinimus. Tai labai sveikintinas, nors ir gerokai pavėluotas darbas.

Šiame rašinyje norėčiau daugiau aptarti vietovardžių reikšmę mūsų dailėje: piešiniuose, grafikoje, tapyboje. Mokslininkai iš savo ilgos tyrimų istorijos žino, kad paprastas piešinys – vienas svarbesnių stebimos aplinkos fiksavimo dokumentų. Jame galėjo būti vaizduojamas ir laukų paukštelis, ir senovinė šventvietė, ir pakelės koplytstulpis.

XX a. gamtos stebėjimuose po truputį piešimą keitė fotografija, kurios technologijos sparčiai kito ir šiandien leidžia įamžinti tiek mikropasaulio detales, tiek Visatos užkaborius. Galima sakyti, kad piešinys iš mokslo faktografijos traukiasi, dažnai likdamas kaip apibendrinantis eskizas klasifikavimo ar rūšiavimo tikslams. Tačiau piešinys, grafikos, akvarelės ar tapybos kūrinys, buvo ir tebėra nepakartojama aplinkos suvokimo, jos sukeltų įspūdžių ir emocijų meninė išraiška. Kai mokslo žmogus platesnei auditorijai nori pateikti savo įspūdžius iš ilgo ir dažnai rutininio tyrimo, greta savo grafikų ir diagramų, jis ieško su darbu susijusio nors vieno meninio simbolio. Kaip smagu dėstyti savo tyrimų medžiagą apie Nemuno slėnį prie Druskininkų, kai gali pridėti M. K. Čiurlionio triptiko „Raigardas“ reprodukciją, arba pasakoti apie Šatrijos kalno žemaičių krašte geologiją, kai gali parodyti jam skirtą I. Bajoriūnaitės grafikos darbą. Deja, konkrečiu vietovardžiu pavadintas dailės kūrinys – retenybė, nors dalies jų įkvėpimo šaltiniu buvo gal ir ne kartą lankytos tos pačios paežerės, pamiškių sodybos, pajūrio kopos… Žinoma, anoniminis upės vingis, senamiesčio kampelis, būdingas piliakalnis autorių mažiau įpareigoja, leidžia laisviau improvizuoti ir apibendrinti. Bet juk noras improvizuoti ir apibendrinti – tai tos konkrečios vietovės suteikto impulso rezultatas, ypač esant sąsajoms su tautosaka, istorija, prisiminimais! Jau nekalbant apie kūrinio pavadinime minimos vietovės (objekto) įamžinimą krašto kultūros audinyje. Tai ne tik įamžinimas, tai ir dvasinės auros kūrimas, ir apsaugojimas nuo sunaikinimo.

Manau, kad tai, gal net ir visai nenujausdama, savo kūryba daro dailininkė Irena Valiulienė – Vilniaus kultūros centro dailės studijos „Paletė“ ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrijos narė, kurios kūriniai buvo eksponuoti 14 asmeninių ir per 40 grupinių parodų. Menininkės darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis, Lietuvos dailės ir Rokiškio krašto muziejai. Kviečiu pažvelgti į kelis jos piešinius tušu, kuriuose vaizduojami gamtininkams ir keliautojams įdomūs ir ne kartą lankyti bei tyrinėti objektai.

Štai, kad ir „Čičinsko kalnas“. Lietuviškas peizažas, lyg ir matytas: pirmame plane – tiltelis ir koplytstulpis su Rūpintojėliu, tolėliau – miškeliu apaugusi kalva, pasislėpusi po tankiomis medžių lajomis. Tarp medžių ir kūmų kalvos šlaitu kyla nuo tiltelio besitęsiantis platus laiptuotas takas. Prie tiltelio įkastas kultūros paminklo ženklas liudija, o paveikslo pavadinimas patvirtina, kad tai – Čičinsko kalnu pavadintas Upytės (Tarnagalos) piliakalnis (Panevėžio r.).

Istoriškai Upytės piliakalnis žinomas nuo XIII a. Čia stovėjusi pilis buvo medinė, dažnai priešų puldinėjama ir deginama. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais Upytė buvo krašto ar srities centras, kurį valdė Konstantinas Ostrogiškis, Stanislovas Goštautas, kiti garsūs valstybės vyrai. Vėlesniais amžiais Upytės piliavietė išgarsėjo padavimais apie vietovę valdžiusį žiaurų poną Čičinską. Anot vieno, „…tas Čičinskas liepdavo žmogui įlipti į medį ir kukuoti, o jis į jį šaudydavo…“. Žmonės jį ne kartą prakeikė. Tad kartą „…perkūnas jį pykšt, ir užmušė. Dvaras ėmė skęsti ir skendo septynerius metus…“. Manoma, kad šalia piliakalnio esanti dauba (Čičinsko duobė) – tai to prasmegusio dvaro vieta. Istorikai nemažai yra parašę apie XVII a. viduryje valdžiusį dvarininką evangeliką Čičinską (V. V. Sicinskį), o tautosakos tyrinėtojai konstatavo gana neseną padavimų amžių. Poetai ir dramaturgai savo kūryboje šia istorija taip pat pasinaudojo. 1825 m. ją aprašė Adomas Mickevičius baladėje „Atokvėpis Upytėje“,  1828 m. – Julijonas Mickevičius baladėje „Sicinskis – Upytės pasiuntinys“. Vėliau šią temą rutuliojo Janas Vitortas (Witort) „Legendoje apie Sicinskį“ (1897 m.), Maironis baladėje „Čičinskas“ (1919 m.), Teofilis Tilvytis eilėraštyje „Prasmegęs dvaras“ (1949 m.), Kostas Ostrauskas dramoje „Čičinskas“ (1995 m.) ir kt. [R.Ragauskienė: LDKistorija.lt].

Gamtininkų susidomėjimas šia vietove taip pat atkreipia dėmesį. Dažniausiai geografus ir geologus domina kuo nors ypatingos kalvos, daubos, uolos ar akmens kilmė. Šiuo atveju – intriguojanti Čičinsko duobės kilmė, kuri gali būti karstinė (po žeme ištirpus gipso ar klinčių klodui), glaciokarstinė (ištirpus palaidotam ledo luistui), net meteoritinė (perkūno trenksmas), o gal ir žmonių iškasta ar tik pagilinta. Anot geografo dr. Rimvydo Kunsko (1976 m.), ši dauba perkasa buvo sujungta su šalia tyvuliavusiu ežeru (dabartine Vešetos pelke) ir buvo savotiška prieplauka dvaro gyventojams. Čičinsko kalnas (Upytės piliakalnis) – neeilinė vietovė, apdovanota įspūdinga tautosaka, istorinėmis žiniomis, įamžinimu literatūroje, mokslinėse diskusijose.

Deja, dailininkai, panašu, retokai imdavosi šios įdomios temos. Tad I. Valiulienės piešinys šauniai papildo šios vietovės meninės kūrybos kraitę. Įdomu dar ir tai, kad 1990 m. dailininkės sukurtame piešinyje pavaizduoto koplytstulpio jau senokai šioje vietoje nebėra. O gaila!

Visai kitoks piešinys – „Velnio duobė“. Šis plačiai žinomas gamtos paminklas yra šiauriau Aukštadvario, taip pat garsėja padavimais. Teigiama, kad duobė atsirado prasmegus prakeikimo palydėtai čia stovėjusiai bažnyčiai. Ši apvali duobė stačiais šlaitais senokai yra geologų ir geografų tyrimo objektas, dažnai lankomas mokslinių renginių metu. Šiaip ar taip, tai – Lietuvoje didžiausia ir giliausia duobė, kurios gylis siekia 40 m, neskaitant dar 10 m storio vandeningų durpių dugne. Tyrimai parodė, kad Velnio duobės amžius – apie 9,5 tūkst. metų. Iš pradžių manyta, kad šią duobę „išmušė“ nuo tirpstančio ledyno kritęs krioklys, vėliau atsirado kita mintis, „kaltę suvertusi“ šioje vietoje ištirpusiam palaidotam ledo luistui, gyva ir meteoritinės kilmės hipotezė. Moksline intriga tapusi Velnio duobė, deja, iki šiol nesusilaukė didesnio menininkų dėmesio, neskaičiuojant kelių naktinių muzikos koncertų deglų ir prožektorių šviesoje.

Irenos Valiulienės piešinys „Velnio duobė“ (1990 m.), ko gero, vienas pirmųjų dailės kūrinių, kuriame užfiksuotas šio gamtos paminklo sukeliamas įspūdis: juodai balti atspalviai, išryškėję medžiai, atspindžiai tirpstančio ledo paviršiuje liudija darganotą (varna prie žemės!) žiemą ar labai ankstyvą pavasarį. Išsirikiavusios eglės savo išskleistomis šakomis (tarsi pasikartojančios eilės iš apačios į viršų) sukelia lyg ir muzikinio kūrinio fugos, „kuriame ta pati tema nustatyta tvarka pateikiama keliais balsais“, įspūdį. Šiame piešinyje vienos eglutės bėga, kitos vejasi… Smagus šviesus įspūdis ir, ko gero, tik žiemą kylantis. Įkritęs į duobę tikrai išsikapstysi, nors varna ir kranksėtų iš nuostabos. Prisimenu savo paties kelias išvykas į šią velniaduobę tokiu laiku, kai belapių medžių apsuptyje jautiesi tarsi apšarmojusiame stikliniame inde. Velnio duobė žiemą – įdomi tema, I. Valiulienės stebuklingo štricho talentingai išrutuliota.

„Mosėdžio akmenų muziejuje“ – tai dar vienas įdomus piešinys, susietas su „velnio neštais ir pamestais“ akmenimis. Dailininkės dėmesį patraukė garsusis unikalių akmenų muziejus Mosėdyje (Skuodo r.), kurį prieš 60 metų pradėjo kurti ir daug metų puoselėjo vietinis gydytojas Vaclovas Intas, o šiandien tą gražų darbą tęsia muziejaus darbuotojai. Šalia Bartuvos upokšnio, jo slėnyje, beveik 14 ha plote išdėlioti keli tūkstančiai akmenų, gamtininkų vadinamų rieduliais. Jau iš mokyklos esame atsinešę žinią, kad tie akmenys yra prieš keliolika tūkstančių metų ledynų atridenti iš Švedijos, Suomijos, Baltijos jūros dugno. Tačiau visada mielai paskaitome senuosius liaudies tautosakos perlus – padavimus apie akmenų atsiradimą mūsų krašte. O pagal juos bene dažniausiai akmenis atnešė velnias, tolimoje praeityje buvęs galingas senosios lietuvių mitologijos personažas, kūręs krašto paviršių ir valdęs požemio karalystę. Tuos akmenis jis nešiodavęs ir po vieną, kartais maišais, kurie dažnai praplyšdavo… Stumdydavęs juos pakelėse, jais tvenkęs Nemuną ir statęs tiltus. O kiek padavimų per upes ir ežerus plaukiančius ar užkeiktus vestuvininkus! Ir štai po tokių pastebėjimų, žvilgterėjus į I. Valiulienės piešinį, tarsi aiškėja jo prasmė. Į Bartuvos slėnio šlaitą, iš vienos pusės apaugusį Žemaitijai būdingais kupoliniais gluosniais, kylantys grįsti takai, tarp medžių ir krūmų stūksantys keistų formų akmenys, kurie galėtų reikšti sielvartą (į dangų ranką iškėlusi būtybė) ar baimę (išsigandusių kiškių galvos), kai kur iš akmenų sudėlioti masyvūs krėslai ar numestos girnapusės, vyraujantys tamsoki tonai padvelkia savotiška velniava… Kažkas panašaus matyta Orvydų sodyboje prie Salantų. O tos santykinai gigantiškos skruzdėlės, paprastai įsivaizduojamos kaip darbštuolės, vorele žirgliojančios takais, sužadina visai fantasmagoriškus vaizdus. Ką darytum, jei tokią sutiktum savo kelyje? Ne visada ir ne visiems tie „velnių nešti ir pamesti“ uolienų luitai yra gražūs ir spalvingi, dailiai ledynų ir tirpsmo vandenų nugludinti. Tai gali būti  ir Kūrėjo antipodo, savotiško „šiukšlintojo“, pribarstyti artojui vis trukdantys akmenys ir akmeniokai, kartu su piktomis širšėmis ir gyvatėmis, skruzdėlėmis ir kitomis žmogui neįtinkančiomis būtybėmis. Įdomus požiūris ir vertingas potyris, atskleidžiantis labai skirtingą įspūdį.

Naujausias I. Valiulienės piešinys – „Skališkių ola“ (2016 m.) Šis gamtos paminklas, esantis Nemenčinės girininkijoje apie 2 km ryčiau Raudondvario kaimo, dar vadinamas Šventąja, kartais Liucionių ola, o dėl lašančio vandens –  ir Verkiančia ola. Gamtos paminklų sąrašuose ši vieta užfiksuota kaip Skališkių uola. Būtent tai yra konglomerato uola, išnyranti iš nuobiromis padengto ir mišku apžėlusio Neries slėnio dešiniojo šlaito. Matomas uolos plotis – iki 12 m, aukštis – iki 6 m. Šis konglomeratas – tai karbonatiniu cementu sutvirtintas įvairiai sluoksniuotas ledyno tirpsmo vandenų suklostytas žvyras. Neriai graužiantis gilyn, žvyro sluoksniai atsidengė kartu su ištekančiais karbonatingais šaltiniais. Pasikeitus slėgiui ir temperatūrai, karbonatai žvyro sluoksnyje nusėdo ir jį sucementavo. Gerokai vėliau, po tvirto konglomerato uola srovenančio ir lašančio vandens dėka pradėjo graužtis ola, žemiau šlaitu pereinanti į negilią griovą.

Prie šios uolos (ir olos) praeityje lankėsi daug žymių žmonių, tarp jų – ir Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Vilniaus universiteto profesorius. Tai buvo nuo seno žinoma piligrimystės vieta, pro kurią eidavo kelias į Vilnių, prie Aušros vartų. XIX a. virš uolos stovėjęs didelis kryžius. Uolą aprašė ir nupiešė grafas Konstantinas Tiškevičius savo knygoje (1871 m.), skirtoje ekspedicijai Nerimi. Nuo seno buvo tikima, kad uolos vanduo yra stebuklingas, turi gydomųjų savybių (ypač akims).  K. Tiškevičius savo knygoje paminėjo, kad „…iš jos lašantis vanduo turėjęs galią išgydyti akių ligas. Jei tik kas sergančias akis juo suvilgydavęs, tuoj pat pasveikdavęs. Nuo tada įvairių luomų žmonės, pėsti ir važiuoti, čia gausiai lankosi.“. Matęs jis ir besimeldžiantį seną žilą žmogų.

Vienas padavimas pasakoja, kad čia atvykusiai poniai uolos vandeniu akis išplovus savo šuniukui, vanduo prarado gydomąją galią žmonėms. Tačiau žmonės nepraranda vilties ir šiomis dienomis: oloje palieka gėlių, kryželių, šventųjų paveikslėlių.

Taigi paslaptinga vieta ir savo gamtine aplinka, ir savo dvasine aura.

Irenos Valiulienės piešinyje krenta į akis rudeniškas „plikumas“ – medžiai ir krūmai be lapų, tarsi nuimantis šydą nuo garsiosios uolos ir po ja žiojėjančios tamsios olos, kurios kartu su laiptuotu taku griovos dugne sudaro lyg ir šventyklos įspūdį, o gal vartus į paslaptingą požemio karalystę… Aukštyn besistiepiantys liaunų medžių kamienai ir vėjo blaškomos į viršų kylančios šakos tarsi kviečia pakelti akis į apniūkusį dangų, kur plasnoja ilgasparniai paukščiai, lyg ir įspėjantys, lyg ir saugantys…

Irenos Valiulienės iliustracijos