Vacys PAULAUSKAS
Papildomo ugdymo pedagogas ekspertas
Muselinė žvejyba – estetika ir menas
Žodžiai, tarsi nuo Edgaro Stankevičiaus meškerės
Edgaro Martyno Stankevičiaus rištos muselės
Pedagogui tikriausia nėra malonesnės akimirkos už tą, kada lyg ir atsitiktinai sutiktas žmogus pakalbina, prisistato ir dėkoja už vaikystėje suteiktas žinias bei nuoširdų bendravimą. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre (LVJC) iki Gamtininkų skyriaus likvidavimo su jaunaisiais žvejais dirbau kartu su žymiu meškeriojimo sporto daugelio varžybų nugalėtoju ir prizininku, knygų apie mėgėjų žvejybą autoriumi Steponu Pučinsku. Dirbdamas antraeilininku Steponas turėjo vieną grupę, o aš dirbau su dviem. Mudviejų darnus duetas buvo naudingas vaikams. Garsus meškeriojimo meistras buvo didžiulė dovana ne tik savo būrelio, bet ir mano vaikams. Mudviejų būreliečiai kartu dalyvaudavo žvejybos išvykose, varžybose ir kituose renginiuose. Dažnai matydami pilną autobusą į žvejybą vykstančių vaikų ir du vadovus keleiviai įvardydavo mus vienu darniu kolektyvu. Tik gerai pažįstantys mūsų kolektyvą kartais Stepono vaikus pavadindavo „steponiukais“, o maniškius „paulauskiukais“. Visa bėda, kad jų buvo labai daug, jie užaugo, bet mūsų atmintyje liko vaikai ir susitikus ne kiekvieną iš pirmo žvilgsnio atpažįstame.
Dzūkijos vaikas
Edgarą Martyną Stankevičių sutikdavau Mėgėjų žvejybos tarybos posėdžiuose. Žinojau, jog šis muselinės meškerės meistras yra klubo „Flyfishing.lt“ narys, puikus meškeriotojas ir dirbtinių muselių rišėjas. Ir tik tada, kai Edgaras paklausė, kaip laikosi Steponas Pučinskas, paprašė perduoti geriausius linkėjimus ir daug už ką jam padėkoti, supratau, jog šis savo kolegų autoritetą pelnęs meškeriotojas yra vienas iš „steponiukų“. Edgaras 1987 m. gimė Vilniuje ir čia mokyklą lankyti pradėjo. Vėliau iki šeštos klasės apsuptas gražios gamtos gyveno pas senelius, mokėsi Varėnos „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija).
„Traukė mane upės Merkys ir Ūla bei to krašto ežerai. Su šviesios atminties seneliu Zenonu važiuodavom pameškerioti. Nebuvo jis didelis meškeriojimo mėgėjas, žvejodavo daugiau simboliškai ir retai, bet mane tam visada skatindavo. Nuvažiavus prie Merkio palikdavo visai dienai ir aš užutėkiuose slieku dažniausiai gaudydavau raudes, kuojas ir kitas žuvis. Laukdamas atvažiuojančio senelio dar ir pagrybaudavau“, – prisiminė savo vaikystę Edgaras bei geru žodžiu minėjo dažnai lankytą šeimos draugų sodybėlę, susprogdintą seną tiltą ir gilią žuvingą duobę prie jo. Išvažinėjęs su seneliu visus kaimus, ežerėlius ir upelius, Dzūkiją muselininkas žinojo kaip savo penkis pirštus. Žino ją ir dabar. Ne veltui jo bičiuliai šiandien jį „dzūku“ vadina.
Kartais taip nutinka, kad senelių ir tėvų nuomonės skiriasi. Edgaro tėtis niekada nežvejojo ir manė, jog tai nerimtas užsiėmimas.
„Tėtis ragino susirasti ką nors rimtesnio ir tik vėliau suprato, kad aš gamtos vaikas ir be žvejybos negaliu. Kai tik ištaikydavau, visada skubėdavau į gamtą pameškerioti“, – atviravo Dzūkiją nuo mažens pažįstantis Edgaras.
Naudinga patirtis
Nuo šeštos klasės Edgaras vėl gyveno ir mokėsi Vilniaus 66 vidurinėje mokykloje, kuri nuo 1994 m. vadinta Vilniaus Pilaitės vidurine mokykla, o 2012 m. pertvarkyta į Pilaitės gimnaziją. Nors sugrįžėlis iš Varėnos buvo prakutęs meškeriotojas, jis kartu su vaikystės draugu bei klasioku Laurynu Jasiūnu pradėjo lankyti LVJC Gamtos skyriuje S. Pučinsko vadovaujamą žvejų būrelį. Berniukams pasisekė, nes visus ketverius metus iš vaikų būrelinis mokestis dar nebuvo reikalaujamas.
„Tuo metu, kai mes lankėme būrelį, dar labai stigo meškeriotojams reikalingų žinių ir literatūros. Iš vadovo Stepono mes daug ko išmokome. Pirmieji Vilniuje pradėjome iš lavsano drožti poledinei žūklei reikalingus sargelius, iš išdžiovintos varnalėšos šerdies darydavom sportinėms varžyboms tinkamas plūdeles, sukriukes ir poledinei – žūklei avižėles bei blizgutes. Būrelyje norėjome kuo daugiau sužinoti apie žvejybą, draugiškame kolektyve bendrauti su bendraminčiais. Čia buvo įvairaus amžiaus vaikų. Mes draugiškai padėdavom vieni kitiems, paglobodavom jaunesnius. Labai patiko savaitgaliais organizuojamos išvykos prie vandens telkinių ir dalyvavimas varžybose. Steponas kartu su jumis dirbo taip, kad visada teorija ir praktika buvo greta. Labai pravertė įgytos žinios apie žuvis, pažintis su žvejybos taisyklėmis ir meškeriojimo sportu“, – geru žodžiu žvejų būrelio „mokslus“ įvertino Edgaras.
Paviliojo muselinė
Edgaras su Laurynu bendrauja iki šiol, kartu meškerioja tiek žiemą, tiek vasarą.
„Laurynas taip pat museliauja, nes mudviejų nueitas kelias vienodas. Daug ko išmokę būrelyje kartu pradėjome meškerioti savarankiškai. Mažiukais vobleriukais gaudėme marguosius upėtakius ir kiršlius. Stepono išugdytas teisingas mėgėjų žvejybos supratimas ir meistravimo įgūdžiai liko. Aš pats rišu museles, bet gaunu ir dovanų. Kiekvieną dovanotą muselę pirmiausia tikrinu, ar ji „dirba“. Jeigu musėlė kibi, ja negaudau, dedu į kolekciją ir susirišu meškeriojimui panašią, nes meškerioju tik savo rištais masalais“, – pasakojo ketverius metus žvejų būrelį lankęs ir Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) sociologijos mokslus baigęs ir savarankiškai muselinę meškerę atradęs Edgaras. Tam padėjo ieškota literatūra lietuvių ir rusų kalba. Naujovių ieškantis meškeriotojas pradėjo kolekcionuoti senesnių žurnalų „Mūsų gamta“ ir „Medžiotojas ir meškeriotojas“ numerius. Jam patiko Juozo Savicko, Alfonso Kasulaičio ir kitų muselininkų rašiniai. Tarp leidinių rusų kalba Edgaras paminėjo žurnalą „Рыболов“.
Palygindamas spiningo ir muselinės meškerės privalumus S. Pučinsko ugdytas žvejys teigia, jog visi žūklės būdai Įdomūs ir savotiškai patrauklūs, bet žvejyba museline meškere įdomesnė.
„Iš tikro, žvejyba spiningu produktyvesnė. Įmanoma pagauti daugiau ir stambesnių žuvų. Nors žinojau, kad museline meškere pagausiu mažiau ir žuvys gali papulti smulkesnės, tapau muselininku. Žvejyba musele tiek įdomi, kad kitiems būdams nelieka laiko. Muselių rišimas ir gaudymas jomis, principo „pagavai-paleisk“ taikymas – tai žuvų išteklių tausojimas bei daug gilesnis bendravimas su gamta. Kiekvienam metų laikui reikia parinkti tinkamą muselę. Pavasarį daugiau gaudoma strimeriais, vasarą labiau nimfomis, sausomis muselėmis, rudenį vėl kitokie masalai“, – kalbėjo muselinės ir muselių rišimo paviliotas E. M. Stankevičius. Jam muselinė žvejyba yra estetika ir menas kartu.
Kiekvienam meškeriotojui aktualus šeimos pritarimas. Edgaro žmona Kristina su mintimi, jog vyro pirmoji meilė – žvejyba, susitaikė, o septintus metus einančiai dukrytei Rugilei kol kas meškerės nerūpi.
„Netraukia meškerės ir Kristinos, tačiau abi su Rugile labai mėgsta gamtą ir išvykas su palapine. Mes visada važiuojam kartu, renkamės atokesnes, ramesnes vietas, kur galima pailsėti. Aš paprastai dviem-trim valandom „pabėgu“ pažuvauti, o jos po mišką pasivaikšto, uogyčių pasirenka ar prie sukurto lauželio pasėdi“, – džiaugėsi savo darnia šeima E. M. Stankevičius ir užsiminė, kad vis labiau museline meškere ima domėtis jaunimas. Ką gali žinoti? Gal ateityje ir Rugilė paseks tėvelio pėdomis.
„Tegul dar paauga, viskam savas laikas“, – įsitikinęs muselinės paviliotas buvęs „steponiukas“.
Vacio Paulausko nuotraukos
Edgaro Martyno Stankevičiaus archyvo nuotraukos