Mums atrodo, kad praeina laikas (2)
2016-ųjų Gamtos kasdienybės, anomalijos ir atradimai
Žydi juodoji drignė, dabar jau retas augalas mūsų daržuose
Vasara: taip nugraužta, kad utėlę gali ganyti
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido gražią knygą „Vilką minim, vilkas čia“ (sudarytojos Rasa Kašėtienė, Lilija Kudirkienė, Vilnius, 2016). Ši didelė, net 541 puslapio mažosios tautosakos knyga, matyt, pratęsia prieš daugelį metų pradėtą Kazio Grigo darbą – 1971 metais pasirodė nedidelė knygelė „Čir-vir-vir pavasaris“. Labai reikalingi tokie leidiniai, net ir vasarą, kai ūkiškų darbų kasdien daugybė, nors tvenkinį tvenk. Ir štai šitoje gražioje knygoje („Vilką minim, vilkas čia“) skaitome: „Tai nugraužta, kad utėlę gali ganyti“. O juk šitaip vasaros pradžioje dabar ir atrodo gyvulių ganyklos. Plynai nugraužti ganyklų plotai nė kiek neatželia, nors tie stambieji raguočiai ir bauži pusjaučiai išvaryti į pamiškes ir apleistus sodus. Sausra, sausra… Labai greitai prapuola ir pirmosios žemuogės, visiškai sudžiūsta mažos, prisirpusios uogelės. Retųjų kumpasnapių paukščių stebėtojai sako, kad šiemet šiems sparnuočiams sunkūs metai, nes mažai pelių ir pelėnų. Birželio septintosios rytą – stiproka šalna. Apšala bulvės, keli kerai žemesnėse vietose visai pajuodo ir nulinko. Agurkai ir aguročiai, augantys ant aukštokų komposto krūvų, nenukentėjo. Vis dėlto šitokią sausringą vasarą turėtų mums pasitarnauti daržininko – eksperimentatoriaus Sauliaus Jasionio raginimas: viską reikia mulčiuoti, ne laistyti, o mulčiuoti, nes tik šitaip godojami kultūriniai augalai darosi gyvybingi ir atsparūs visokioms negandoms… O šlaitinės žemuogės ir vanagės bei kudlės karštą dieną atrodo tarsi nudžiūvusios, jos susuka savo lapus, ir antroji jų pusė yra ne žalia, o balta. Labai trumpai šiemet žydėjo pieviniai šalavijai. O gražiai žydinčios gyvatžolinės rūgtys prie šaltinių žydi ilgai, ne kiek nejausdamos sausros. Birželio dešimtąją niekur jau nepavyksta rasti žemuogių, nes pirmosios uogos visai sudžiūvo ir prapuolė. Atsiranda kraujasiurbės muselės. Jų banga kažkokia keista – vieną dieną labai daug, o kitą ryškiai sumažėja.
Birželio 13-ąją, per šventą Antaną, – vėl silpna šalna. Birželio 15-ąją jau šiek tiek lyja. O birželio 17-ąją – didžiulis viesulas su liūtimis ir žaibais. Aušrinėje vėjas perplėšė pusiau šimtametį drevėtą kaštoną, ir pasimatė, kad visas drevėto medžio vidus primurdytas senų, jau pajuodusių kaštonų. Įtariu, kad čia kėkštų darbas.
Birželio pabaigoje daržuose visur jau žydi galinzogos. Ši amerikanska žolė keičia savo biologiją, nesunku atsiminti, kad prieš 20 metų ji sužydėdavo tik rugpjūtį. Galima pagalvoti, kad ši piktžolė keičiasi, siekdama mums kuo daugiau pakenkti. Jau tylu genių uoksuose, maži geniukai čypsėjo čypsėjo ir iššoko laukan, žyvinasi dabar neaukštai skraidydami. Šviesaus laiko jiems daug, šiemet pilnatis sutampa su trumpiausia naktim. Atsiranda mažieji juodmargiai ir kilniosios vaivos. Šie puošnūs pleštekių šeimos drugiai neišlekia į atviras pievas, dažniausiai būna prie Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo. Vėl atsiranda žemuogės, dabar jau didesnės, birželio 17- osios liūtys jas atgaivino. Šiemet sunkiai lupasi liepų karnos, tai irgi buvusios sausros pasekmė. Pirmojo vasaros mėnesio pabaigoje sužydi liepos ir grikiai. „Merkio kraštas“ rašo, kad birželio 30-ąją alytiškis Modestas Atmanavičius Nemune netoli Prienų pagavo 192 centimetrų ilgumo, 60 kilogramų svorio šamą. O Valerijus Malyševas Nemune prie Birštono suviliojo 45 kilogramų šamą.
Liepos pradžioje vėl sausra. Prie Vaikšnoro Ravo pražydo didysis debesylas. Bet tiktai trys žiedai. Ir pernai, ir užpernai šis taurus vaistinis ir dekoratyvinis augalas atrodė geriau. Gėlių darželiuose debesylai jau yra visai prapuolę, bet jie linkę sulaukėti, reikia tik atspėti jo vietą. Gali būti, kad kai kurie retieji mūsų krašto darželių augalai skursta todėl, kad nebemokame jų auginti. Balzaminis skaistenis, padaugintas dalijant kerą (sėklos nedaigios, šakniastiebių nėra, todėl kitaip jo ir nepadauginsi), skursta. Nelabai gerai atrodo ir goštautinė gaisrena, ir mėlynoji kurpelė, kurią gavau iš kaimynų. Bandžiau auginti kvepiančiąją razetą, – ir augo, ir žydėjo, bet kadaise buvusio ir dainose apdainuoto jos grožio neišvydau. Visos šios skirtingos gėlės kadaise turėjo savo ypatingas vietas, o kai bandai jas auginti atvirose lysvėse, ne visada pasiseka. Mes nebelabai žinome, kas yra patvorys, prie kurio būtinai glausdavosi koks nors pelynas, kasočiai ar ta pati kurpelė. O kur bujojo varnalėšos, o kas rasdavo patikimą prieglaudą prie kanapių ar dilgėlių? Daug ką iš savo kiemų išvarėme, o juk augalai nuo seno padeda vieni kitiems… Dabar aš kartais vargstu ir su dygliuotąja kardažole (ją būtina išlaikyti kaip rūšį, nes yra labai dygliuota, o visi tokie baisūs žolynai juk buvo nelabųjų buveinė). Kardažolės sėklos kartais visiškai nesudygsta ten, kur jas pasėji, o atsiranda netikėtai ta dygliuota baidyklė kokiame pakrašty, visiškai negodojama. Jos ir statusas dabar ypatingas – regresuojantis adventyvas. O, pavyzdžiui, durnaropės ir drignės išsiskiria nepaprastu gyvybingumu. Šie nuodingi žolynai jau visiškai išnaikinti, bet jeigu kartą pasėjai, būk pasiruošęs kontroliuoti jų plitimą. Nors juodoji drignė yra dvimetė, o visi dvimečiai žolininkui visada sukelia daugiau rūpesčių… Beje, šią vasarą vienam žingeidžiam, bet linkusiam viską kritikuoti svečiui, rodydamas gražiai žydinčią durnaropę, pasakiau, kad čia yra artišokas, ir jis patikėjo.
Medžiotojai per radiją kalba, kokie dideli jie yra gamtos draugai, kaip rūpinasi medžiojamais žvėrimis žiemą. Negaliu tikėti jų žodžiais, nes iš arti matau jų darbus: vėl naujas prabangus bokštelis atsirado pušynėlyje netoli mano retųjų augalų. Šernų naktiniai maršrutai man labai aiškūs: iš Pyterio Balčiaus miško, kur dieną slepiasi Bankso pušų laužynuose, vakare perbrenda Krūčių, išknisa mano augalus, išsimaudo mano tvenkinėlio purviname šlaite ir eina į Rimo Stapčinsko avižas, o pakeliui ir suranda lovius su kukurūzais, didelį raudonos druskos kubą prie naujojo bokštelio. Dieną čia karaliauja kėkštai, ir jiems tie kukurūzai rūpi. Ir šičia mes matome medžiotojų draugavimą su gamta? Gal prieš 40 metų rimtai buvo susirūpinta, ką daryti su didėjančia kėkštų populiacija, apie tai buvo rašoma „Mūsų gamtos“ žurnale. Tada gamta pati tą problemą sureguliavo, bet kaip nesunku pamatyti, kad žmogus dažnai kaltas, jei kuri nors rūšis be reikalo savo nišą plečia. Reikėtų suprasti, kad dabar jau ir žiemą žvėrių šerti nereikia, ne tik vasarą. Čia yra paikiojimas, atsirandantis iš dyko buvimo, žinoma, ir godumas. Kaip lengva nudėti šerną prie lovio, o juk tikras medžiotojas galėtų štai ką žinoti: žvėris visada turi turėti galimybę pabėgti, pergudrauti žmogų. Juk draudžiama šauti ant ledo slidinėjantį briedį…
… Liepos pradžia lietinga. Lietus, žinoma, reikalingas, bet kai penkis kartus per dieną po truputį palyja, tai drėgmės dirvožemyje vis tiek mažai, o visus darbus sutrukdo. Ypač sunku pjauti vaistažoles – jos turi būti sausos. Dabar labai žydi katilėliai: dilgialapiai, ilgalapiai, pieviniai, tankiažiedžiai, didžiažiedžiai ir darželiniai. Botanikai, tyrinėjantys, kaip žmogaus nuotaiką veikia žiedų spalva ir forma, sako, kad dideli, atviri katilėlių žiedai yra vasaros pilnatvė ir atvirumas… Liepos 11 dieną termometras rodo 30 laipsnių. O vakare – liūtis ir griaustinis. Po lietaus mažos liepaitės, per sausrą numetusios lapus, išskleidžia naujus, švelnius lapelius. Šitaip buvo ir pernai. Reiškinys gana keistas. Vėjas jau nešioja beržų gelsvas sėkliukes. Atsiranda nauji, šią vasarą dar neregėti drugiai: admirolai, marguoliai, meškutės. Žeimių kaime, prie Jono Šventoraičio sodybos, specialiai iškeltame inkile išsiperėjo žalvarniai. Dzūkijoje ši rūšis dabar jau labai retai stebima. Sodybos šeimininkas laiko dvi karves, gali būti, kad šie senojo kraštovaizdžio ženklai (natūralios ganyklos, karvių „blynai“, po kuriais slepiasi vabalai, maži miškeliai) labiausiai ir vilioja žalvarnius… Ūksmėtoje gurgždžių ir garšvų pievoje prie Krūčiaus, šernų išraustose duobėse sužaliavo gana reti augalai – dirviniai kiškiakopūsčiai. Niekada jų nebuvo nei čia, nei artimiausiose dirvose. Matyt, sėklos tūnojo giliai, ir jas pažadino šernai. Gal mes dar labai nedaug žinome apie tą paslaptingą sėklų banką, slypintį mūsų dirvožemyje ir giliau.
Liepos pabaigoje Aušrinės pušynėliuose gerai dygsta pilkosios musmirės – ketvirtos kategorijos valgomi grybai. O Žaliamiškyje pasirodo baravykai. Labai anksti šiemet pradeda raudonuoti šermukšnių uogos. Liepos 28 dieną – labai smarki liūtis. Per dvi valandas prilyja 7 centimetrai. Liškiavoje dingo švento Dominyko gatvė – vandens srautai išgraužė dviejų metrų gilumo raguvas.
Rugpjūčio pradžioje – niūrios, lietingos dienos. Rugiapjūtė sunki. Miestiečiai gali ir nustebti: ar būna niūri vasara? Ogi – būna. Kai visos dienos be saulės, o važiuodamas dviračiu vis matai, kaip tamsėja nekultų javų laukai, kaip genda grūdai varpose. Ir nesvarbu, kieno tie javai, nes tai yra mūsų nacionalinio turto dalis, kurią nesunku pamatuoti ir pajausti. Normalią vasarą gera yra girdėti kombainų gausmą, bet šiemet yra kitaip. Jeigu ir nelyja, saulės nėra… Vasara sugrįžta tiktai rugpjūčio 18-ąją. Čižylos jau kulia kanapių sėklas
… Dar vienas smarkus šernų puolimas į Sodą prie Krūčiaus. Iškniso jie gilias duobes prie Beržininkų Ananasinės obels, nukritusių obuolių nė nepalietė, čiaumojo tiktai kvepiančiųjų gurgždžių šaknis… Pražydo aukštas kanadinės rykštenės krūmas, labai vilioja bites. Tai invazinis augalas, bet mano godojamame plote jis neplinta nei šakniastiebiais, nei šakninėm atžalom, o tuos ryškius žiedynus po kelių dienų nukirpsiu sodo žirklėmis ir sėklos nesubręs. Kai kanadinių rykštenių nedaug, kontroliuoti jas nesunku, o nektaringi žiedai vasarai baigiantis yra gerai.
Ruduo: ką primena šventas Mikalojus?
Rugsėjo 8-ąją į Sodą prie Krūčiaus atvažiuoja filmavimo grupė iš „Beatos virtuvės“. Sako, kad pradedamas kurti televizijos laidų ciklas „Keliauk ir ragauk. Lietuva“. Pirmoji išvyka – į Dzūkiją: Pamerkiai, Merkinė, Liškiava… Fotogeniškų vaizdų ir žiedų prie Krūčiaus ir smiltpievėse dar daug. Dar žydi lietuvinės naktižiedės, smiltyniniai šlamučiai, šiliniai gvazdikai, durnaropės, ežiuolės, didžiažiedės tūbės, bitkrėslės, dar spalvingi dekoratyviniai aguročiai, Rojaus obels obuoliukai, svarainiai. Labai daug valgomų uogų: sunoko aronijos, aktinidijos, šermukšniai, gudobelės, vėlyvosios ievos, gervuogės. Prie upelio vešliai žaliuoja gebenės, pirmametės šventagaršvės, apyniai. O vakare prie laužo garuoja arbata su šaltmėtėm, raudonėliais ir anyžiniu lofantu. Viskas lyg ir gražu, ir kvepia gerai. Be to, ant stuobrio kadaruoja didžiulis, raudonas druskos gabalas. Tai irgi prieskonis – pasižiūrėjai, ir gerai. (Radau miške tą labai sunkų didelį druskos luitą, prie šernų tako, ir atitempiau prie laužavietės, vis mažiau žalos padarys medžiams bei krūmams.)
Rugsėjo 10-ąją – šventas Mikalojus. Sako, kad kadaise šią dieną reikėdavo baigti virti visas vasaros ir rudens uogų uogienes. Aišku, kad tada dvaruose uogos nebuvo kaip nors kitaip konservuojamos ar užšaldomos, o tiktai verdamos. Ir laikydavosi gerai, nes uogos buvo puslaukinės, nesukaupiančios daug vandens bei nitratų. Šiemet nėra riešutų. Kalti vasario mėnesio kontrastai, kai lazdyno žirginiai geltonavo balto sniego fone. Rugsėjo pirmąją pastebiu trečią smailialapio gluosnio vegetaciją. Vėl žydi raudonosios sedulos, vėl cilpsi pilkosios pečialindos. Žaliamiškio eglynuose ir ąžuolynuose auga raudonikiai, lepeškos ir, žinoma, visokie „mokslagrybiai“. Ant vieškelių jau matyti daugiau suvažinėtų žalčių (vasarą buvo mažai). Į pirties šulinėlį įkrito juodoji žiurkė, o iš drignės sėklų dėžučių kartu su sėklomis iškrenta dviuodegės auslindos. Danguje jau klykia gervės. Vis tai svarbūs rudens ženklai. Rugsėjo 15-ąją – pirmoji rudeninė šalna. Saulėta ir šilta rugsėjo pabaiga. Gal jau bobų vasara?
Dabar labai gražiai atrodo mažas vienamečių gėlių plotelis, kuriame antraklasis Rokas vasarą kažką pasėjo. Daviau jam kažkokių sėklų pakelį ir parodžiau dirvos pakraštį – daryk, ką nori. Tai buvo liepos pabaigoje, o dabar viskas labai sužydėjo: gražiai nusvirę raudoni burnočių žiedynai atrodo lyg kalakutų pakarūklai, aguonos šviečia iš tolo, kukliai mėlynuoja rugiagėlės ir bajorės. Ir kaip gaila dabar, kad neužsirašiau, kokios ten slėpėsi užmirštos sėklos. Žinau tik, kad buvo žodis „Mischung“ (mišinys). O atvežė tas sėklas Elzė iš Berlyno gal prieš penkerius metus. Matyt, ir vokiečiai jau linksta prie pusiau kultūrinių gėlynų, nes ir aguonos, ir rugiagėlės dabar atrodo lyg apleistame pūdyme pavėluotai pražydusios gėlės….
O bitininkas Juozas Uzdila atvežė iš Levūnų žydinčio pievinio šalavijo šakelę. Labai keistas atradimas – nesu regėjęs, kad šie retieji Lietuvos raudonosios knygos augalai žydėtų rudenį. Juozas sako, kad Levūnų miško pakrašty, prie jo bityno, atsirado tik vienas šalavijo krūmas. Pavasarį jis nežydėjo, o dabar išskleidė mėlynus žiedus.
Jau keletą dienų po truputį stebiu, kaip dirba mėšlavabaliai. Jie ridinėja ekskrementus, kuriuos ant takelių palieka naktiniai žvėreliai. Kai kurie vabalai stropiai rausia vertikalius urvus, tiesiog ant kietai sumintų takų, tada laidoja tuos iškočiotus ekskrementus.
Jau gelsta medžių lajos. Iš tolo raudonuoja žagrenių, aronijų lapai. Jau skinami žieminiai obuoliai. Vladas Kaupinis iš Liškiavos pasakojo, kad važiuodamas dviračiu Žeimių vieškeliu suskaičiavo dešimt suvažinėtų žalčių. Vasarą nebuvo ten nė vieno pervažiuoto roplio. Ir į jo kiemą šią vasarą žalčiai taip pat neateidavo, o kitomis vasaromis jų būdavo daug. Aš irgi dabar kasdien matau bent vieną suplotą žaltį, o vasarą nebuvo. Taigi, reikia daryti tokią išvadą: jei žalčių nematai, nereiškia, kad jų nėra. Jie slepiasi, mažai migruoja, o dabar šie ropliai išeina vakare ant kelių pasišildyti. Ir tada juos mašinos suvažinėja. Gaila, kad kol kas tik šitaip suskaičiuojame kai kurias godotinas rūšis.
Autoriaus nuotraukos