Esate vieno iš jaunųjų miško bičiulių būrelių, esančių Jurbarko rajone, vadovių. Žinau, jog puikiai dirba Viešvilės pagrindinėje mokykloje Vaida Jakaitytė. Vida Reinoldcaitė iš Smalininkų nūnai dirba su jaunaisiais gamtininkais, ekologiniu klubu, prie miško gerbėjų nebesišlieja. Tad aktyviausiųjų Jurbarko rajone miško bičiulių akiratyje – tik Viešvilė ir Veliuona?..
Dvidešimt aštuoneri metai… Tiek laiko dirbu su jaunaisiais miško bičiuliais. Pradėjau vadovauti antraisiais metais po tokio būrelio įsteigimo. Tai buvo Stakių mokykloje, kurios jau nebeliko. Kaip nebeliko ir Raudonės mokyklos, kurioje tęsiau vadovavimą jauniesiems miško bičiuliams. Tad toks jau mano likimas – mokyklų nebelieka, o aš vadovauju vėl jauniesiems miško bičiuliams, tik jau kitoje vietoje. Gal ir keistas tas atsinaujinimas, kai reikia pereiti iš vienos mokyklos į kitą.
Mokykla – ne taip svarbu. Svarbiau – kokie žmonės yra aplinkui, o tada vaikus jau reikia išsiugdyti. Džiaugiuosi, jog jau ir keletas miškininkų patapo iš tų, kurie buvo vadinami jaunaisiais miško bičiuliais. Džiaugiuosi Pauliumi Paškevičiumi (iš Stakių mokyklos) ir kitais buvusiais jaunaisiais miško bičiuliais, kurie patapo tikrais miškininkais.
Kai dirbote Raudonės mokykloje, pelnėte šalyje tarp jaunųjų miško bičiulių pirmąją vietą, o šiemet, vadovaudama Veliuonos JMB būreliui „Girinukas“ pelnėte antrąją vietą. Už ankstesnius pasiekimus Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos proga esate pelniusi ir aplinkos ministro padėkas. Kas čia „kaltas“ – jūs pati, ar jūsų globojami vaikai?
Vienas žmogus, kaip sako patarlė, ne visuomet yra geras karys. Reikia geros komandos. Džiaugiuosi, jog man pavyko tas komandas burti tiek Stakiuose, tiek Raudonėje, tiek dabar, dirbant Veliuonos gimnazijoje. Svarbu, kad vaikai žinotų, ko iš jų norima. Štai veliuoniškiai aštuntokai jau mane suvokia iš pusės žodžio, nors į Veliuoną ir atėjau užsidarius mokyklai Raudonėje.
Situacija tokia: užsidaro mokyklos Stakiuose, Raudonėje, tačiau Loreta Pocienė savosios veiklos „neuždaro“… Gal čia koks likimas Jus „degina“?
Pedagogas savo veikla turi uždegti geriems darbams vaikus. Tai galioja ir darbe su jaunaisiais miško bičiuliais. Svarbu dar ir rasti bendrą kalbą su vaikų tėvais, kurie taipogi patampa neabejingi gamtai, miškui. Nežinau puikesnio užsiėmimo Lietuvoje, kaip ugdyti vaikuose pagarbą gamtinei aplinkai, gamtinėms vertybėms. Juk iš tiesų turime nuostabią gamtą, puikias girias.
Beje, pradėti pedagogės darbą vėl iš naujo Veliuonoje nebuvo lengva. Buvo bent šešios kandidatės, turėjau būti geriausia iš jų. Apie tai sprendė iš pedagogų ir mokinių tėvų sudarytoji komisija.
Ar iš Raudonės mokyklos jaunųjų miško bičiulių kas nors persikėlė į Veliuoną?
Taip. Yra Deivydas Čelkis, kuris jau jaunuoju miško bičiuliu save vadina devintus metus. Beje, buvo jaunąja miško bičiule ir jo sesuo Viktorija, kuri jau šiemet baigė aukštosios mokyklos pirmojo kurso studijas.
Nežinau, ar pavyksta savo pusėn „palenkti“ vietos miškininkus, kuriems draugiškais jauniesiems miško bičiuliams būti nauji pareigybiniai nuostatai lyg ir nenurodo?
Veliuonos girininkas Saulius Belevičius buvo puikus jaunųjų miško bičiulių draugas, tokiu liko ir performavus valstybinių miškų valdymo struktūras. Džiaugiuosi ta draugyste gal jau dvi dešimtis metų. Aš tiesiog neįsivaizduoju miškininkų profesionalų be jaunųjų miško bičiulių, kaip neįsivaizduoju girios medžių, neturinčių šakų, tarkime, iš šiaurinės pusės. Tad jokia pertvarka rimčiau nesutrikdė šitos bendros veiklos. Saulius Belevičius yra tas miškininkas, kuris vaikus „susargdina mišku“.
Beje, ir buvęs Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys tebėra puikiausias draugas mūsų jauniesiems miško bičiuliams – visada pataria, padeda, į svečius atvyksta. Štai neseniai buvo atvykęs ir išsamiai kalbėjosi su vaikais apie samanas, miško paklotę…
Kartais atsitinka ir šitaip: girininkas sulaukia „iš dangaus“ įsakymo bendrauti su jaunaisiais miško bičiuliais, tačiau mosteli į tai ranka; girininkas nesulaukia „iš dangaus“ įsakymo bendrauti su jaunaisiais miško bičiuliais, tačiau – bendrauja…
Puiku, jei esama bendros veiklos „deimančiukų“, atsirandančių, kai bendrauja asmenybės. Žinoma, miškininkų šulai kažkada susivoks, jog be medkirčių, dar yra visuomenė (juk iš jos siekiama sulaukti suvokimo, ar net pritarimo dėl veiklų giriose), dar yra ir savų specialistų, kurie juk ateina iš mokyklų, ugdymas. Verslo kalba šnekant, būtina nuolat rūpintis ir apie specialistų rengimą, pamainą. Savaime giria užauga, tačiau miškininkas žino, jog, ekonomine kalba verčiantis, iš savaime užaugusios girios rezultatai nekokie…
Tačiau vaikus gamtai draugiška liga užkrečia ir vietos saugomų teritorijų specialistai?
Be abejo! Visada malonu bendrauti tiek su netoliese esančio Panemunių regioninio parko, tiek Viešvilės valstybinio rezervato direkcijų specialistais. Juk šiemet, kaip ir pernai, šalies jaunųjų miško bičiulių veiklą kuruoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Tad jaučiuosi smagiai, nes visada turiu aibę darbų, veiklos.
Tad dabar, kai jaunuosius miško bičiulius kuruoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, tarsi prasiplečia veiklos ir pažinimo ratas?..
Ir miškas, ir saugomos teritorijos – ta pati gamta. Juk, plačiąja prasme, mes esame gamtininkų, gamtos draugų būrelis. Viena veikla tiesiog papildo kitą. Pažindamas girias, kartu turi pažinti ir savo kraštą, Lietuvą, joje esančius gamtos paveldo objektus. Su Panemunių regioninio parko direkcija bendrauju nuo pat veiklos su jaunaisiais miško bičiuliais pradžios. Skurdžios bus vaiko žinios, jei, tarkime neitin suvoks, kas veikiama Viešvilės valstybiniame rezervate, ar Panemunių regioniniame parke. Kai puikiai pažįstamas ir miškas, ir saugomos teritorijos, vaikas tikrai gali dalyvauti įvairiuose konkursuose ir pelnyti prizines vietas.
Šiemet Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuruojančios jaunuosius miško bičiulius, surengtame konkurse „Miško draugas“ Jūsų vadovaujami „Girinukai“ pelnė antrąją vietą, tačiau į Mindūnuose vykusią atranką-konkursą, skirtą išsiaiškinti kas atstovaus Lietuvą rudenį Čekijoje vykstančiame konkurse „Jaunimas Europos miškuose“, atstovų iš Veliuonos nebuvo… Kas sutrukdė?
Grynai techninės priežastys. Sugedo mokyklinio autobusiuko kondicionierius, buvo itin karšta, tad ir gimnazijos vadovybė neleido mums save „išbandyti ilga kelione ekstremaliomis sąlygomis“… Vaikai tikrai buvo pasiruošę tam konkursui, tačiau… Manau, jog Evaldas ir Deivydas nenuleis rankų, atstovaus kitais metais.
Gimnazijos vadovybė, regis, draugiška jaunųjų miško bičiulių veiklai…
Šioje srityje – jokių problemų. Juk ir mūsų veikla garsina Veliuonos gimnaziją.
Augusto Uktverio nuotraukos
