Dana Kurmilavičiūtė

Mįslingieji Delfai: raktas – gamtoje!

Graikija iš arti (2)

Pats slėpiningiausias, labiausiai mitais ir legendomis apipintas Graikijos miestas, be abejonės, Delfai. Pro jį vingiuoja visų į šią šalį atvykstančių turistų takai. Įvairiataučių atvykėlių būriai skuba savo akimis pamatyti, kaip dabar atrodo miestas, senovės Graikijos laikais laikytas valstybės vienybės simboliu, garsėjęs kaip pati svarbiausia šalies kultūrinė ir religinė vietovė.

Dar daugiau – Delfai antikiniu periodu skelbti viso pasaulio centru. Tą, pasak mitų, nulėmęs dievo Dzeuso, paties vyriausio iš Olimpo dievų, sprendimas. Norėdamas sužinoti, kurgi vis dėlto esanti, vaizdingai kalbant, „žemės bamba“, Dzeusas ėmęs ir iš priešingų planetos galų paleidęs du erelius. Sparnuočiai po ilgų skrydžių susitikę Delfų padangėje, tad šią vietovę Olimpo dievų valdovas ir paskelbęs Visatoje esant centrine. Tačiau ne vien išskirtinė geografinė padėtis traukė žmones čia apsilankyti. Būta dar vienos priežasties, dėl kurios čionai plūste plūdo keliautojai iš įvairių senovės pasaulio kampelių. Kokios?

Žynių lūpomis čia prabildavo pats Apolonas

Čia, 750 metrų aukštyje, virš krištolinio tyrumo Korinto įlankos vandenų, apsupta didingų uolų, stovėjo pati įžymiausia Senovės Elados šventykla, skirta dievui Apolonui, o joje buvo įsikūręs Delfų orakulas, garsesnio už kurį anais laikais nebūta. Į visus pasaulio kampelius sklido garsas apie čia pranašaujamus ateities įvykius. Kam gi, sakykite, nerūpi sužinoti, kas laukia artimiausioje ateityje, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju? Senovės pasaulio gyventojai, lygiai kaip ir mes, mylėjo ir nekentė, buvo atlaidūs ir kerštingi, kariavo ir skelbė taiką, ir jiems buvo ne vis vien, teisingą žingsnį žengia ar ne. O kas gi patars, jei ne pats Pranašysčių dievas Apolonas, kurio lūpomis ir kalbėjęs Delfų orakulas?

Ištisą tūkstantmetį Orakulo vaidmenį čia atliko vietos žyniai, o ypač – pranašautoja Pitija, sėdėjusi Apolono šventykloje ant auksinio trikojo. Tai iš jos lūpų sklindančias frazes žyniai perteikdavo ir išaiškindavo tam, kam jos būdavo skirtos.

Delfų klestėjimo pradžioje Pitija pranašaudavo tik vienąkart per metus – vasario 7-ąją, dievo Apolono gimimo dieną. Tačiau norinčiųjų sužinoti savo likimą skaičius augo taip sparčiai, kad pranašei vėliau teko bendrauti su Apolonu kiekvieno mėnesio septintąją dieną, išskyrus tris žiemos mėnesius.

Ateitis spėta, tik būnant transo būsenos

Kaipgi vykdavo pats pranašavimo procesas?

Apie jį galėtume tiktai spėlioti, jeigu nebūtų išlikusių garsaus ano meto istoriko Plutarcho aprašymų. Šis žinomas Senovės Graikijos laikų gyvenimo metraštininkas tarnavo žyniu Delfų Apolono šventykloje ir savo užrašuose kruopščiai fiksavo viską, kuo tuo metu gyventa. Būtent Plutarcho užregistruoti stebėjimai ir tapo pagrindu, leidusiu įspėti Delfų Orakulo paslaptis.

Garsusis istorikas rašė, jog pranašautojos Pitijos „darbo vieta“ buvusi Apolono šventykla, tačiau ne bet kuris jos kampas, o tik viena konkreti vieta, kur stovėjo jau minėtas auksinis trikojis. Būtent po trikoju žiojėjo plyšys, iš kurio iš žemės skverbdavosi dujos, sukeldavusios Pitijai transo būseną. Tik jų prisikvėpavusi, ji imdavo pranašauti.

Kokios tai buvo dujos ir kokį poveikį žmogui jos galėjo turėti? Kad jos sukeldavo haliucinacijas, neabejotina, tačiau ar nuo jų Pitijos galvoje kylantys reginiai galėjo turėti ką nors bendra su ateities prognozėmis? Štai kokį galvosūkį ištisus šimtmečius sprendė daugelis mokslininkų. Bet apie viską – iš eilės.

Nieko nėra amžina

Kaip jau rašėme, Delfai savo pranašystėmis traukė žmones ištisą tūkstantmetį. Orakulo šlovė smuktelėjo 3 amžiuje p. m. e., nors Delfuose buvo pranašaujama ir 2 amžiuje p. m. e., valdant imperatoriui Adrianai. Tuo metu vietovę aplankė garsus senovės laikų keliautojas Pavsanijus, detaliai aprašęs visus ano meto Delfų pastatus ir paminklus. Kruopštus jų aprašymas vėliau padėjo daugelį jų atkurti.

Žemės drebėjimas sugriovė Apolono šventyklą, pasislinkusios uolienos uždengė plyšį, pro kurį sklisdavo pranašysčių vizijas sukeldavę garai, o palaipsniui įsigalinti nauja religija – krikščionybė privertė nutilti senuosius dievus. Oficialiai pranašystės fenomenas nustojo egzistuoti 394 mūsų eros metais Bizantijos imperatoriaus Feodosijaus I įsakymu. Palaipsniui senovinė šventykla iro, kitų pastatų griuvėsiai pasidengė žeme. Atrodytų, buvusi Delfų šlovė ir jo Orakulo galybė turėjo amžiams nugrimzti į nebūtį. Deja, buvusi paslaptis jaudina žmonių protus ir šimtmečiams bėgant.

Negi mistifikacija?

Rimtai domėtis Delfais pradėta XIX a. antrojoje pusėje. Prancūzų archeologai, gavę graikų valdžios leidimus, atliko išsamiausius šios vietovės tyrinėjimus. Kasinėjant rasta daugybė antikos laikų radinių, bylojančių apie Apolono šventyklos laikus, nustatytos vietos, kur senaisiais laikais būta senovinio teatro, stadiono, gimnazijos, lobynų, saugojusių Orakului piligrimų dovanotas aukas. Tačiau to meto tyrinėtojai senosios šventyklos vietoje nerado plyšio, pro kurį sklisdavo garai ir nusprendė, kad Orakulo fenomenas buvo ne kas kita, kaip didelė senovės laikų mistifikacija. Pasak prancūzų archeologų, Pitijos pranašystės tebuvo kruopščiai parengtos, politiškai pagrįstos ir turėjo vieną tikslą – valdyti žmones. Tyrinėtojai tvirtai laikėsi nuomonės, jog visus atsakymus, kurie domino atvykėlius, žyniai jau turėdavo paruošę iš anksto. Mat, belaukdami savo apsilankymo laiko pas Pitiją, keliautojai sugaišdavo po mėnesį ir ilgiau, per tą laiką prasitardavo, kas juos domina, o tą girdėdavę žyniai pateikdavo jiems tokį atsakymą, koks būdavo naudingas jiems patiems. Šitaip jie formuodavo regiono politiką.

Šitokios nuomonės iki nesenų laikų laikėsi kone visi pasaulio archeologai ir istorikai. Tačiau mokslinių tyrinėjimų neseniai ėmęsi amerikiečių mokslininkai paneigė vyravusią teoriją apie mistifikaciją ir įrodė, jog Orakulo fenomenas buvo paremtas rimtu gamtiniu pagrindu. Ką gi, daugelį vadovėlių teks perrašyti iš naujo.

Visko priežastis – gamtos galia

Du pasaulinio lygio amerikiečių mokslininkai geologai Jelle Zeilinga de Boeras ir Johnas Hale, kuo atidžiausiai ištyrinėję Delfų apylinkes, nustatė, jog jos yra išraižytos nesuskaičiuojamos daugybės žemės plyšių ir įtrūkimų. Nuo nebeatmenamo laiko Delfus purtė įvairaus stiprumo žemės drebėjimai, potvyniai ir netgi vulkanų išsiveržimai. Visi šie gamtiniai kataklizmai ir pagimdė antikinius mitus apie galingus dievus ir leido atsirasti Orakulo fenomenui.

Amerikiečiai ištyrė, jog po Apolono šventykla būta didelio geologinio žemės plutos lūžio. Būtent pro šį plyšį ir verždavosi garai, virš kurių ant trikojo sėdėdavo Pitija. Kokie tai garai?

Mokslininkai ištyrė sudėtį dirvos, ant kurios stovėjo Senovės Delfai. Pasirodė, jog tai – bituminės klintys, kurios įšilusios garuoja. Pro plyšį Apolono šventykloje sklisdavusios dujos turėdavo etileno, o ši medžiaga sukelia haliucinacijas. Prisikvėpavęs jos, žmogus atsiduria savotiškame narkotiniame transe. Taigi Pitija, etileno dujų paveikta, regėdavo vaizdinius, žynių pateikiamus kaip pranašystės. (Tarp kitko, etilenas vienu metu pasaulio medikų buvo plačiai vartojamas kaip anestetikas skausmui malšinti operacijų metu.) Kuo didesnė šios medžiagos dozė, tuo labiau ji apsvaigina, o per daug prisikvėpavus, gali sutrikti širdies veikla. Ko gero, tai ir buvo pagrindinė mirties priežastis vienos iš Pitijų, apie kurią rašė Plutarchas. Pasak šio antikinio istoriko, Pitija iškeliavusi į dausas, būdama pernelyg stiprioje transo būsenoje. Taigi, padarė neginčijamą išvadą amerikiečiai, ne mistifikacija paremtos Orakulo pranašystės buvo, jų pagrindą sudarė konkrečios medžiagos – etileno – sukelti pojūčiai, panašūs į euforiją. Žinoma, tyrinėtojai nesiginčija, kad Pitijos pranašystės žynių galėdavo būti interpretuojamos jų norima linkme…

Praeities dvelksmas čia – gyvas

Būnant Graikijoje, nenuvykti į šią mistinę vietovę – vadinasi, nepajusti antikos dvasios, šią šalį išskiriančios iš kitų tarpo. Neveltui tūkstantį metų besitęsiantis Delfų populiarumas nemažėja ir šiandien. Čia lankydamasis, imi suvokti, kodėl Antikos laikų gyventojai Delfus paskelbė pasaulio centru. Tylutėliai pasakyta frazė netrunka aidu atsikartoti daugybę kartų. Aidas atsispindi nuo kalnų, supančių kompleksą, jo garsas vis didėja, kol pasiekia aukščiausią tašką ir nutyla.

Išvysti čia Šventąjį kalną ir vaizduotėje pamatai juo traukiančius piligrimus. Netrukus jie pasieks savo išsvajotą Apolono šventyklą, kur paliks savo nešamas dovanas. Šios pateks į lobyną, kurio pamatų likučius po tūkstantmečio susidomėję apžiūrinės turistai. O štai čia – Antikos laikų teatro likučiai, buvęs senovinis stadionas, kuriame vykdavo Pitijos žaidynės, užimdavusios pagal svarbą antrąją vietą po Olimpinių. Žinoma, su įdomumu apžiūri Apolono šventyklos vietą, bandai suprasti, ką slepia gausybė akmenyse iškaltų įrašų, bandai surasti simbolinį Kastalijos šaltinį, kuriame prieš pranašystes maudydavosi Pitija… Viskas čia dvelkia Antikos laikų Elada, neveltui paminklas įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo paminklų sąrašą.

Vido Dulkės nuotraukos