Bendraujant su LR Seimo nare Angele Jakavonyte prisiminėme jos a. a. tėvelį Lietuvos partizaną, gulago kankinį Juozą Jakavonį. Jo sodyboje buvo Adolfo Ramanausko – Vanago vadavietė. Grįžęs iš gulago jis dirbo miško darbininku. Seimo narė padovanojo jo atsiminimų knygą „Šalia mirties“. Šioje knygoje yra vienas skyrius, kuris, manau, bus įdomus miškininkams. Tas skyrius vadinasi: „Susitikimas su ministru“.
***
Miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis vienu metu poilsiavo Druskininkų sanatorijoje. Jis norėjo atlikti mokslinį darbą – bandyti išgauti terpentiną iš labai smalingų medžių, kurių Merkinės girininkijoje buvo labai daug. Tuo tikslu jis ir atvažiavo į girininkiją. Pasakė, kad dirbs su manimi kaip darbininkas, matuos, o aš su savo benzopjūklu pjaustysiu medžius. Taip mes ir pradėjome dirbti. Jis matavo, o aš pjoviau, Valandą padirbame, 15 minučių pailsime. Ministras manęs paklausė: „Kur taip gerai išmokai dirbti su motoriniu pjūklu?“. Atsakiau, kad Krasnojarsko krašte.
„Tai buvai išvežtas?“ – vėl paklausė.
„Ne, buvau teistas už politiką“, – atsakiau jam.
„Tai ką – buvai vokiečių kariuomenėj?“ – vėl paklausė ministras.
„Ne, aš netarnavau vokiečiams ir nenorėjau tarnauti rusams, nes norėjau žūti už savo Tėvynę“, – atsakiau jam.
Tuomet ministro veidas pasidarė piktesnis. Supratau, kad suerzinau savo atsakymu.
„Tai ką! Tamsta esi nacionalistas, fašistas, o mes šešioliktosios divizijos kariai kariavome su fašistais vokiečiais. Aš buvau kapitonas“, – piktai išpoškino ministras.
Tada aš šiek tiek pamąsčiau: o jeigu mane įskųs saugumui? Bet nėra antro liudininko, kuris būtų girdėjęs mūsų pokalbį, ir sakau jam:
„Ponas ministre“.
Jis staiga atkirto: „Dabar ponų nėra! Mane vadinkite draugu“.
„Aš Jūsų draugu nevadinsiu. Pas mus nėra įprasta. Aš Jus vadinsiu tamsta, kaip buvo vadinama Lietuvos kariuomenėje“, – ramiai jam pasakiau.
Po valandos darbo vėl tarp mūsų užsimezgė pokalbis. Tada prabilo: „Tai pasakyk man, kodėl nepamilai rusų?“.
Aš pamąsčiau ir atsakiau:
„Tamsta ministre, aš prašau, kad Jūs išklausytumėte, kaip aš turėjau pasijausti po visų tų įvykių, kurie atsitiko mūsų krašte su mūsų žmonėmis. Gal Jūs negirdėjote?“.
Tada jam papasakojau, kaip rusai užėjo keturiasdešimtaisiais ir kaip jie elgėsi Dzūkijoje. Kaip vežė į Sibirą mano mokytoją Janulevičių. Papasakojau apie sudegintus kaimus – Ryliškius ir Klepočius. Tai mano motinos gimtinė. Jos visą giminę sudegino – gyvus mėtė į ugnį. O ypač pasipiktinęs papasakojau apie savo dėdę, kuris turėjo septynis vaikus ir nesikišo į jokią politiką. Vaikai buvo jauni. Sodybą apiplėšė rusai su stribais ir sudegino, o 1944 metais nušovė Merkinės girininką ir kitus vyrus. Ministras susimąstęs pasakė:
„Aš pasitikslinsiu, negi taip galėjo būti.“
Supratau, kad jam niekas nieko nepasakojo, ir jis nežinojo, kas dėjosi Lietuvoje.
Aš jam sakau: „Gal Jūs nežinote, kas atsitiko su pulkininku Petruičiu. Jis parašė knygą Kaip jie mus sušaudė.“
Aš jam trumpai papasakojau knygos turinį. Jis pasakė:
„Pulkininką pažinojau. Negali taip būti. Už ką?“
Aš jam atsakiau: „Galėjo ir Jums taip atsitikti“.
Jis sėdėjo ant rąsto ir kažką mąstė. Tik vėliau prabilo: „Viskas praeina, užsimiršta, o dabar reikia dirbti ir kurti geresnį gyvenimą“.
Aš pasakiau: „O kaip mes galime sukurti geresnį gyvenimą, jeigu mums neleidžia trobesių pasiremontuoti. Jūs pervažiuokite per kaimus ir pats įsitikinsite. Kaimuose po palangėmis šunys pralįstų, rąsteliai supuvę. O remonto neleidžia valdžia daryti, neleidžia nusipirkti rąstelių. Tai koks gali būti geresnis gyvenimas“.
Ministras pasižiūrėjo į rankinį laikrodį ir pasakė: „Aš važiuoju į Druskininkus. Rytoj dar pas tave atvažiuosiu“.
Kitą dieną po devynių atvažiavęs į mišką ministras pasisveikino paduodamas man ranką, kaip geram draugui, ir pasakė: „Dabar aš pamokysiu tave, kaip reikia dirbti, ir duosiu įsakymą visoms Lietuvos girininkijoms, kad jį vykdytų. Jūs nemokate dirbti. Kodėl iš kreivų medžių nedarote trijų metrų rąstelių?“.
Aš atsakiau, kad niekas neperka tokio standarto. „O tu ar nepirktum, o kitas ar nepirktų? Sakai, kad šunys gali landžioti per sienas“, – porino ministras.
Aš atsakiau: „Mums neparduos, nes toks Vykdomojo komiteto nutarimas“.
„O jūs kovokit, rašykit pareiškimus miškų ūkio ministrui. Aš per susirinkimą iškelsiu šį klausimą Šumauskui. Paspausiu valdžią, sakysiu, kad žmonės prašo. Jie turės paklusti, ir jūs geriau uždirbsite, nes padarinės medžiagos, iš kurios galima pjauti lentas, negadinsite malkoms, kurių ir taip niekas neperka“, – patarė ministras.
Dar pamokė, kaip rašyti pareiškimo tekstą, ir patarė, kad iš kelių girininkijų žmonės parašytų panašius pareiškimus. Supratau iš jo patarimų, kad jis norėjo, jog neįvelčiau jo, kaip ministro, į tuos prašymus.
Nuvežiau pareiškimą miškų ūkio direktoriui Nekrošiui, kuris gerai žinojo, kad partijos pasitarimuose buvo numatyta kaimus perkelti į Ratnyčios gyvenvietę, kad jokių remontų negali būti vykdoma. Bet mūsų viršininkas A. Valavičius pasirašė, kad troboms miškų
kaimuose reikia remonto. Žmonės nusipirko rąstelių ir pasiremontavo savo namus.
Praėjus keletui mėnesių, mūsų krašte pradėjo statyti aukštos įtampos stulpus. Miškų ūkių viršininkai kalbėjo, kad kai kuriose gyvenvietėse bus įvesta elektra, o numatytuose nukelti kaimuose – neįves. Taigi mes, nukeliamų kaimų gyventojai, nusprendėme parašyti prašymą Matulioniui. Aš pats nuvežiau tą prašymą į Vilnių. Pirmiausia padėkojau ministrui visų kaimų gyventojų vardu, kad leido nusipirkti rąstelių susiremontuoti trobesius. Visi tuo buvo labai patenkinti. O jis išklausęs ir sako: „O tu suskersdavai juos į malkas. Matai kaip visiems gerai“.
Aš atsakiau, kad ne mano valia buvo tai pakeisti.
„Supratau, kad ne tu kaltas, bet reikėjo kažką apibarti“, – atsakė ministras.
Ir čia pamatė, kad rankoje laikau kažkokį raštą. Paklausė: „O kas čia?“
Labai nedrąsiai padaviau jam mūsų prašymą, Paėmė, perskaitė tą prašymą ir ilgai į mane žiūrėjo. Jo žvilgsnyje išskaičiau, kad jis prisiminė mūsų pokalbį apie nukentėjusius Dzūkijos kaimus.
Atsistojo ir paklausė: „Ar tave siuntė miškų ūkio viršininkai?“.
Atsakiau, kad ne,
„Keturios kapeikos ir būtų paštu atėjęs tas jūsų prašymas“, – atkirto ministras.
Dabar pradėjau meluoti.
„Taigi, – sakau, – mane prašė visi žmonės, kad padėkočiau už rąstelius“.
Patylėjęs ištarė: „Davei karvę – duok ir šieno. Ar ne taip?“.
Aš net išraudau po tokio pasakymo. Ministras pamąstęs paskambino telefonu, kažką pakvietė. Į kabinetą su dokumentų aplanku įėjo kažkoks viršininkas. Abu jie vartė popierius ir žiūrinėjo. Pagaliau ministras pasakė: „Štai turtingas Jurbarko miškų ūkis. Nuimk nuo jo du šimtus tūkstančių ir pervesk Druskininkų miškų ūkiui. Ten neturtingi žmonės, daug nukentėję“.
Nežinojau, ką jis turėjo galvoje, sakydamas „nukentėję“, bet man tie žodžiai labai įstrigo į širdį. Padėkojęs su džiaugsmu išėjau iš ministerijos ir nuėjau į Aušros Vartus. Pasimeldžiau, kad Dievo Motina išklausė mūsų žmonių maldavimų: neiškels mūsų į gyvenvietes, O dabar ir elektrą įvesti pažadėjo.
***
Jau vėliau, po kurio laiko, kai miškų ūkio ministru buvo Lukoševičius, vyko miškininkų susirinkimas Kazlų Rūdoje. Pamačiau, kad ten miškų ūkio darbuotojų pastangomis sukurtas muziejus buvusio ministro A, Matulionio garbei, jo nuveiktiems darbams atminti. Algirdas Matulionis tuo metu jau buvo miręs. Didelė pagarba jam, kad padėjo gyventi grįžusiems iš gulagų bei tremties. Jo pastangomis elektra buvo įvesta atokiausiose pamiškėse esančioms sodyboms. Džiaugėmės, kad miškuose liko darbininkų, kad išsaugotas Lietuvos kaimas.
Jam vadovaujant ženkliai padidėjo šalies miškingumas, sutaupyta daug brandžių medynų.
Nusilenks miško žmonės ir buvusiam miškų vadovui Benjaminui Sakalauskui. Šis sakalas, parskridęs iš Sibiro platybių, tapęs miškų vadovu išlaikė esamą žinybos struktūrą. Mišką tvarkė miškininkai specialistai. Buvo bendraujama su žiniasklaida, remiama miškams ir gamtai draugiška spauda, leidiniai. Kiekviena urėdija parašė savo istoriją. Istorijas parašė ir nemažai girininkijų. Miškininkai buvo didelėje visuomenės pagarboje. Neįtikėtina, bet Benjaminas Sakalauskas atlaikė labai didelį „medienos ryklių“ spaudimą. Jam, kaip ir A. Matulioniui, miškas buvo šventovė. Tuo metu buvo saugomos sengirės. Miške vykdomos priemonės buvo pagrįstos mokslu.
Benjaminas Sakalauskas, kaip ir A. Matulionis, turėdamas laiko vykdavo į miškus. Štai mūsų, Kapčiamiesčio girininkijoje, lankėsi du kartus. Sutapimas: ministras A. Matulionis lankėsi irgi du kartus.
Tai tokie pamąstymai apie dvi gerbiamas asmenybes, mylėjusias Lietuvos miškus ir juose dirbusius žmones.
Tiek A. Matulionis, tiek B. Sakalauskas skatino ir rėmė jaunųjų miško būrelių (JMB) veiklą. Nemažai miškų Lietuvai pasodino jaunieji miško bičiuliai. Nemažai JMB moksleivių, baigę vidurinę, studijuodavo miškininkystę. Stojančių į miškininkystę buvo daug, dideli konkursai.
Šiuo metu žinios, gautos JMB veikloje, praverstų ir ūkininkams tvarkant nuosavus miškus.
Redakcijos archyvo nuotrauka
