Laimutė VASILIAUSKAITĖ-ROŽUKIENĖ

Miško ir Jūrų takai

Pirmieji žingsniai Lietuvoje. Maršrutų pėsčiomis kūrimas Lietuvoje ir Latvijoje

„Panemunio sodybos“ maudykla Nemune

Pandemija privertė atkreipti dėmesį. Pandemijos metu kiekvienas sėdėjom ar ėjom savais uždarais keleliais. Kai tik buvo galima, dauguma ėjo kiek tik jėgos leido – po artimiausius miškus ir klonius. Juk gyvenimas ir yra kelias, judėjimas, nes sąstingis yra mirtis visomis prasmėmis. Tyla, grynas oras, santarvė su gamta yra geriausia, kas tik duota žmogui, tačiau jei to nesuvokiama – naikinama ir gamta, kenkiama ir sau pačiam.

Europoje dažniausiai keliauja vadinamieji „laisvi“ žmonės, kuriems per 60 ar 70 metų, o mūsų Lietuvėlėje dažniausiai – jaunos šeimos su vaikais. Lietuvoje per pandemiją užsisėdėję butuose piliečiai visi, kas tik galėjo, masiškai traukė aplinkiniais miškais ir jų takeliais.

„Žmonės eidavo miško takais per kaimus, užsukdavo į sodybas paprašyti karšto vandens, nakvynės. Idėja sklandė ore, susibūrėm su latviais, kurie jau turi takus tokiems vaikštinėtojams, nebūtinai tikriems žygeiviams“, – pristatydama Panemunio sodyboje (Birštono r.) projektą „Miško maršrutų kūrimas Lietuvoje ir Latvijoje. Baltijos pajūrio pėsčiųjų maršruto plėtra Lietuvoje (Hiking project)“ kalbėjo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) prezidentė Agnė Vaitkuvienė.

Juk ne tik užsienyje, Lietuvoje irgi yra kur pavaikštinėti ir nemokamai, o žygiuojant – kur prisiglausti pernakvoti bei pavalgyti (dabar kuriamos tokios draugiškos žygeiviams sodybos). Tai kartu ir naujo ekologinio kaimo turizmo paieškos. „Mūsų tikslas kad žmonės neitų masiškai, o eitų saugiai, pažintų gamtą, gražiausius Latvijos, Lietuvos ir Estijos miškus bei nacionalinius parkus, verčiau eitų pėsčiomis nei važiuotų keturračiais“, – sakė Agnė Vaitkuvienė.

Eiti sveika. Mūsų proseneliai eidavo pėsčiomis – ir pas kaimynus, gimines tolimiausius, ir į mokslus – per pusnis, saulei šviečiant lietui lyjant, per pelkes, žvyrkeliais  – nes turėjo tikslą, ir į atlaidus senoliai kasmet pėstute traukdavo.

Ką reiškia lipdukai ant stulpų arba nudažyti ženklai ant medžių einant mišku (E11) ar pajūriu (E9)? Tai Europos Sąjungos tarptautiniai ženklai, susiję su keliavimu pėsčiomis. Ėjimas „Miško taku“ (ar tiesiog – jų atkarpėlėmis), pradedant nuo Lazdijų Lietuvoje – bei kulniuojant iki pat Rygos Latvijoje – 1088 km.

„Miško takas“  E11 (Baltic Forest Hiking), pietinė dalis. Pandemijos laikotarpiu LKTA darbuotojoms buvo ką veikti. Per visą Lietuvą Agnė su Karolina „nutiesė“ pėsčiųjų taką (747 km), t. y. nudažė ekologiniais (balta-oranžine-balta) dažais ženklus ant medžių, o ant stulpų ar stendų užklijavo (geltonus mėlyname fone) lipdukus: E11. Taip sužymėjo standartiniais visoje Europoje atpažinimo ženklais visą „Miško tako“ pietinę dalį – pradedant Lazdijų miesteliu (Lenkijos ir Lietuvos pasienyje): pro pačius Lazdijus, Druskininkus, Alytų, Birštoną, Kauną, Kurtuvėnus, Telšius, Platelius, Skuodą iki pat Latvijos sostinės Rygos ir Estijos sostinės Talino. Išleisti Miško ir Jūrų takų kelionių vadovai, kur detaliau aprašyta, ką verta pamatyti, kur pailsėti ar apsistoti draugiškose žygeiviams sodybose. Yra ir atmintinė, kaip elgtis saugomose teritorijose. Miško ir Jūrų takų maršrutus ir jų žemėlapius jau galima rasti Lietuvos turizmo informacijos centruose (parengti penkiomis kalbomis: lietuvių, latvių, anglų, vokiečių ir rusų). Visus leidinius galima išvysti ir svetainėje www.baltictrails.eu, taip pat naujienas, reklaminius filmukus, GPX failus, paslaugų vietas ar įvairius pakeitimus.

Kartu su Latvija „Miško takas“ suskirstytas į 10 regionų ir tęsiasi 1088 km. Jį galima nužygiuoti per 102 arba 114 dienų. Kiekviename regione – nuo 13 iki 14 atkarpų, kurių kiekviena – 20 km ilgio ir kuriose siūlomos nakvynės bei transporto paslaugos.

  1. Dzūkijos etnografinis (nuo Lazdijų iki Nemunaičio) tęsiasi 140 km. Per Dzūkijos aukštumą, Nemuno slėnį, daugybe miškais apaugusių ežerų, kur gali pailsėti Druskininkuose ir SPA kurortuose.
  2. 2. Nemuno kilpomis (Nemunaitis – Pakuonis) – 111 km. Pasivaikščiojimas Nemuno krantais, palei upių slėnius, senuosius piliakalnius, Alytų, Prienus ir Birštoną, su jo purvo terapijomis ir SPA kurortais.
  3. 3. Kaunas ir Kauno rajonas (Pakuonis – Vilkija) – 79 km per miestelius, Kauno marių regioninį parką ir Rokų mišką – į Kauno Panemunės šilą, Ąžuolyną ir Laisvės alėją, o Kauno senamiesčiu – iki Lampėdžių karjero ir toliau – palei Nemuno krantus.
  4. Dubysos slėnio krantais (Vilkija – Dengtiltis) – 141 km. Aplankant Dubysos regioniniame parke piliakalnius, bažnyčias, o Tytuvėnų regioniniame parke – pro pelkynus, ežeras, kalvas – Šiluvą, taip pamėgtą piligrimų.
  5. Žemaitijos etnografinis regionas (Dengtiltis – Skuodas) – 276 km, per Kurtuvėnų, Varnių, Salantų regioninius parkus bei Žemaitijos nacionalinį parką, jų ežerų pakrantėmis, pro kalvas ir piliakalnius.

Keliaujant Miško taku Lietuvoje gali apžiūrėti per 870 gamtos, istorijos ir kultūros objektų bei paminklų.

„Miško takas“, kuris veda per Latviją:  

  1. Pietų Kuržemė (Lietuvos / Latvijos pasienis – Snepele – 111 km, pro mažiausiai miškingą kraštą, kaimų ir miestelių, turinčių XVII a. istoriją, keliais.
  2. Kuldyga ir jo apylinkės (Snepele – Renda) – 53 km, aplankant XVI-XVII a. Kuldygos senamiestį, plačiausią Europoje krioklį ir pereinant XIX a. raudonų plytų tiltą per Ventos upę, o toliau – miškingomis neapgyvendintomis vietomis.
  3. Abavos senvagė (Renda – Jaunmokas) – 70 km, einant Abavos senvage, pro Sabilės ir Kandavos miestelius, jų vynuogynus, Pedvalės meno parką ir Miško muziejų Jaunmuokų pilyje.
  4. Tukumas ir Kemerių nacionalinis parkas – 56 km (Jaunmokas – Bigaunciems). Veda mažais kalvotais miško takeliais Rygos link. Bigauncieme susijungia su „Jūrų taku“ (E 9), o Milzkalnes apylinkėse pasitinka gilios įdubos, Kemerių nacionaliniame parke – viena didžiausių Latvijos pelkių.
  5. Jūrmala ir Ryga – 51 km (Bigaunciems – Ryga), su jo smėlėtais paplūdimiais, istorine medine architektūra, poilsio ir pramogų paslaugomis.

Per visas tris Baltijos šalis „Miško takas“ tęsiasi 2141 km (pėstute prireiktų 102 – 114 dienų). Lietuvoje „Miško takas“ vingiuoja 747 kilometrus, jį įmanoma nužygiuoti per 36 ar 38  dienas. Latvijoje jis vadinamas Mežtaka (674 km), jį galima nueiti per 31 – 38 dienas, Estijoje vadinamas Metsa matkarada, jo 720 km atstumą galima įveikti per 35 – 38 dienas.

Jūrų takas“ E9 – Europos ilgo atstumo pėsčiųjų maršruto E9 dalis.

Driekiasi Atlanto vandenyno pakrante, Lamanšo sąsiauriu, Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantėmis. Prasideda nuo Šv. Vincento kyšulio Portugalijoje ir baigiasi Estijos sostinėje Taline, eina per dešimt šalių: Portugaliją, Ispaniją, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Lietuvoje Jūrų takas“ E9 (pietinė dalis) turi dvi atšakas. Pirmoji: Nida-Klaipėda-Palanga-Šventoji.: antroji: Rusnė-Šilutė-Ventė- Kintai- Dreverna-Klaipėda.

Jūrų taku“: miško keliais, mediniais takais, žvyrkeliais, asfaltuotų kelių pakraščiais palei Baltijos pakrantę, jos smėlėtais ar uolėtais paplūdimiais keliaujama nuo Nidos (Lietuvos-Rusijos pasienio) ir iki pat Rygos – 661 km. Lietuvoje Jūrų takas – 216 km, 10 atkarpų; Latvijoje Jūrtaka – 445 km, 23 atkarpos. Maršrutas driekiasi per 7 regionus: Kuršių neriją (UNESCO pasaulio paveldą, jos nacionalinį parką ir kopas); Pajūrio kurortus (Klaipėdos ir Palangos paplūdimius, jų skardžius); Nemuno deltą (nacionalinio parko Paukščių rojų, Šilutės ir Rusnės savitą architektūrą ir nuo kasmetinių potvynių saugančius jų pylimus (polderius); Kuršių marių pakrante (palei Karaliaus Vilhelmo kanalą, Klaipėdos parkus ir akmenimis grįstas jos gatveles); Baltijos jūra (Didžiąja jūra – per Liepoją ir jos apylinkes: Slyterės nacionalinį parką, lyvių žvejų kaimus); Rygos įlanka (Mažąja jūra, kuri prasideda nuo Kolkos rago – Baltosios ir Baltijos jūrų paukščių migracijos kelio); Jūrmala ir Ryga (smėlėtais paplūdimiais).

Šis maršrutas pratęs esamą Pajūrio pėsčiųjų maršrutą Talinas-Ryga-Nidos kaimas (Latvijoje), kuris buvo sukurtas įgyvendinant Estijos ir Latvijos projektą „Pajūrio pėsčiųjų maršrutas Latvijoje ir Estijoje palei Baltijos jūros pakrantę“. Prisijungus Lietuvai, Baltijos pajūrio maršrutas apims visas tris Baltijos valstybes, o jo ilgis bus 1300 km. Kaip ir Miško kelio atveju, Pajūrio maršrutui Lietuvoje bus naudojamas tas pas pavadinimas ir taikoma ta pati žymėjimo sistema, kokia yra Latvijos-Estijos maršruto dalyje. Šie abu Miško ir Jūros keliai užpildys spragą Europos ilgo atstumo pėsčiųjų maršrute E11, kurį sudarė Europos Keliautojų Asociacija.Paslaugų ženklas „Draugiški žygeiviams“.  „Tikrai ne visi jų nori miegoti palapinėse ir valgyti tik konservuotą maistą. Nuėję dešimtis kilometrų, žygeiviai ieško patogios nakvynės, šilto maisto ir draugiško veido!“, rašoma lankstinuke.  Tikslas – sukurti ėjimo infrastruktūrą. Tai daro įtaką ir vietos bendruomenėms – prisideda prie jų išgyvenimo. Toks ženklas jau yra ir Lietuvoje. Jo buvo laukta: juk yra atkarpų, kur paslaugos siūlomos kas trejetą km, arba tokių, kur einant 30 km – nieko nėra nėra, tik gamta. Keliaujantiems pėsčiomis būtina išsidžiovinti batus, išsiskalbti drabužius, atvykti anksčiau nei įprastai priimama viešbučiuose ar sodybose. Tai nėra kažkuo išskirtiniai pageidavimai, tačiau šios paslaugos labai padės ir žygeiviams, keliaujantiems bet kokiu paros metu ir sezonu, ir klientų išsiilgusiems per pandemiją paslaugų teikėjams. Daugiau apie paslaugų ženklo kriterijus: https://view.publitas.com/kau…/hiker_friendly_criteria_lt/

Paslaugų ženklas „Draugiški žygeiviams“ suteiktas ir kaimo turizmo sodybai „Panemunio sodyba“ (Panemunio kaime, Birštono r.). Šioje sodyboje su Miško taku supažindino LKTA darbuotojos Agnė ir Karolina. Šeimininkė Kristina pasakoja, kad čia lankosi jogos specialistai ir vegetarai: čia grynas oras, tyla, ramybė, grybingi, uogingi miškai ir medžiu kvepiantys, pagal autentišką senąją architektūrą naujai pastatyti keturi namukai, skirti tik vienam kolektyvui: ir aktyviam laisvalaikiui (baidarių, dviračių, badmintono, oro balionų, kubilo nuoma), ir ramiam poilsiui, meditacijai. Šioje sodyboje krosnyje ant kopūsto lapo kepamos ir dzūkiškos bandos.

Kad išmėgintume jėgas, nuėjome Miško tako atkarpėlę (penkis, o gal ir visus dešimt km) nuo Vėžiongirės (buvusioje Prienų miško urėdijoje), regėdami ir Miško tako, ir piligrimų paliktus ženklus, kvepiančio žydinčio miško keleliu, pro Nemajūnų šilą, sodybėles su gandrais ir šuliniais bei tvenkiniais su lelijom, pro Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią (įrašyta į kultūros vertybių registrą). Einant keleliu savo nuotaikingas istorijas pasakojo ilgųjų atkarpų žygeivis Arūnas Noreika.

Pats renkiesi, kiek nori ir gali eiti. Pirmiausia – pasiryžti. Ar pasiryžti eiti reikia drąsos, klausia reklaminiame filmuke apie Miško taką vaikinas. Ir atsako – taip! Svarbiausia – geri batai, kojinės, vanduo kuprinėje ir pats ėjimas. Ir jei turi laiko, gali eiti vingiuotais keliais, žvyrkeliais, per miestelius ar aplink juos, kaip tik norisi… Pasitaiko, kad kelią pastoja nuvirtę medžiai, susitinki draugų, su vienais prasilenki, su kitais kurį laiką eini kartu <…> tik eidamas gali pažinti ir Lietuvą, ir save, savo ištvermę ir ryžtą…

Pirmą kartą išklydus iš kelio apima nežinios baimė, ji atrodo tokia grėsminga, kad daugelis taip ir nedrįsta pažvelgti jai į akis, sako einanti mergina kitame reklaminiame filmuke apie „Jūrų taką“. „Jei nebūčiau išdrįsusi, nesužinočiau, kiek įvairių garsų išgirsiu miško tamsoje, kiek skirtingų atspalvių išvysiu naktiniame danguje. <…> čia gimsta naujas supratimas apie mus supantį pasaulį… 200 km visiškai skirtingų saulėtekių ir saulėlydžių“. Svarbu įveikti baimes. Takai yra pakankami, kad visi išsitektume – ir geriau pažintume savo kraštą, fizines ir dvasines galimybes, valią ir kantrybę.

Laimutės Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotraukos