„Misija Sibiras“ – unikalus projektas, vykstantis nuo 2006 m. Ekspedicijų tikslas – sutvarkyti mūsų tautiečių trėmimo vietose likusias lietuviškas kapines, atstatyti atminimo simbolius, pabendrauti su ten likusiais tremtiniais, jų palikuonimis. Ne mažiau svarbus ir čia, Lietuvoje, vykdomas darbas: organizuojami susitikimai su žmonėmis, skatinamas domėjimasis istorija, didžiavimasis ja. Pasak projekto organizatorių, istoriją būtina saugoti, net jei ji ir skausminga.
Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centre 2017-ųjų metų ekspedicijos pristatymą surengė vienas jos narių, Laimis Kasperavičius. Šis 24 metų geografas į Sibirą vyko su dar penkiolika bendrakeleivių. Savo pasakojimą vaikinas pradėjo nuo to, kad Lietuvos jaunimas yra labai pilietiškas – per visą projekto laikotarpį atrankose sudalyvavo apie 12 000 kandidatų, pernai anketas atsiuntė 908 žmonės.
Anketa – tai pirmas atrankos etapas, antrasis – bandomasis žygis, į kurį pernai traukė per 80 atrinktųjų. Nors jis vyksta Lietuvos teritorijoje, stengiamasi parinkti kuo artimesnes sąlygas tam, kas laukia Sibire – klampojama pelkėmis, einama bekele, miškais. Po šio žygio ir atrenkama galutinė komanda, kuri ruošiasi toliau: domisi istoriniais faktais, lanko tremtinius, mokosi kryždirbystės amato.
Per 10 metų nuo trėmimų pradžios į įvairias vietoves ištremta apie 320 000 lietuvių, o pats faktas palietė daugiau nei milijoną mūsų šalies gyventojų: daug kas nors ir liko Lietuvoje, tačiau dėl tremties neteko artimųjų, mylimųjų. Svarbu paminėti, kad tremiami buvo ne tik lietuviai: trėmė ir kaimyninių valstybių piliečius, o didžioji tremtinių dalis – patys rusai, keliavę į Sibirą milijonais. Dauguma išvežtųjų buvo įdarbinti medžio pramonėje, anglių kasyklose, dirbdavo be išeiginių po 12-16 valandų per parą, amžius nebuvo ribojamas – jei jau sugebi pakelti kirvį ar pjūklą, vadinasi, sugebėsi juo darbuotis. Po Stalino mirties (1953 m. kovo mėnesį) tremtiniams pradėta leisti grįžti namo. Tačiau trėmimai niekad nesustojo, o paskutinysis tremtinys, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, į Lietuvą grįžo tik jai atkūrus nepriklausomybę.
„Misija Sibiras‘17“ dalyviai iš Lietuvos išvyko liepos 17 d. – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Kelionė prasidėjo Vilniaus geležinkelio stotyje – simboliška, kažkada į vagonus žengdami joje tremtį pasitiko daugybė tautiečių. Iš Maskvos ekspedicijos komanda skrido lėktuvu, po to keliavo autobusu, kol galiausiai pasiekė pirmąjį kaimą – Gadalėjų. Iš viso aplankytos 9 vietovės, sutvarkyta tiek pat kapinių, pagaminti ir iškelti 9 nauji kryžiai. Irkutsko sritis, į kurią pernai keliavo Lietuvių grupė, yra tik viena iš Sibiro sričių, tačiau mums sunku suvokti to pasaulio kampelio mastus – ji viena yra 12 kartų didesnė už Lietuvą. Laimis pasakojo, kaip žemėlapyje atrodantis mažas upelis jį pasiekus pasirodydavo esanti didelė upė, pločiu prilygstanti Neriai ar Nemunui.
Atrodo, vietiniai gyventojai į aplinką, savo buitį bei būtį žiūri kiek kitaip, nei mes. Naminiai gyvuliai ten ganosi laisvai, o aptverti tik daržai, kuriuose dominuoja bulvės – kad nenuėstų. Besiganančią karvę galima sutikti ir kapinėse. Tenykščiai mirusiuosius tarsi palieka susilieti su gamta, pernelyg nepuoselėdami jų kapaviečių, tačiau vis aplanko juos – ateina su maistu, pasėdėti, pabūti. Keista, tačiau auginamų gyvulių nepjauna, juos mieliau parduoda, o šaldytą mėsą perka parduotuvėje – taip mažiau darbo.
Lietuvių pėdsakas ryškus: priėjęs kaimą, ieškok gražiausiai tvarkomos sodybos – ten gyvens lietuvis ar jo palikuonys. Atvykę tremtiniai išmokė vietinius auginti pomidorus, agurkus, juos raugti, rūkyti mėsą, lašinius. Bet iki šiol vietiniai neįvaldė šio meno kaip reikiant – ekspedicijos dalyviams teko paragauti vietinių rūkytų lašinių, kurie skoniu toli gražu neprilygo jų pačių atsivežtiesiems. Vyresnieji vietiniai gerai pamena lietuvius, apie kuriuos negali pasakyti blogo žodžio – jie jiems įsiminė kaip darbštūs, dori žmonės. Viena sena kalbinta rusė pasakojo, kaip visi grožėdavosi lietuvių vestuvėmis: kokie pasipuošę būdavo, kaip gražiai švęsdavo. Be to, vietiniai iki tol nežinojo kai kurių įrankių, pavyzdžiui, dalgio (kurį iki šiol vadina „litovka“), šulinio svirties ar skridinio (kibirą traukdavo rankomis).
Keliaujant nutiko įvairiausių nuotykių: teko garsiai kalbant ir dainuojant baidyti mešką, kurios buvimo pėdsakų matė pakeliui, daug bendrauti su vietiniais, aplankyti lietuvių bendruomenę, žygiuoti daugybę kilometrų be vandens… Laimis pasakojo, jog kiekvieną kartą pastačius kryžių ir sutvarkius kapines visus apimdavo ypatingas jausmas, o paskutinėse kapinėse jie paliko iškeltą trispalvę bei į žemę užkastą gintaro gabalėlį.
Netrukus bus pradėta nauja atranka į šių metų ekspediciją, tad svajojantieji prisiliesti prie šios mūsų tautos istorijos dalelytės turėtų nepraleisti progos ir pamėginti.
Autorės archyvo nuotraukos
