Gražus ežerais turtingas, turistų gausiai lankomas Molėtų kraštas. Tarp lankytinų objektų savo unikalumu išsiskiria Labanoro girios pakraštyje esantis Mindūnų kaimas ir jame įsikūręs Ežerų žvejybos muziejus. Kaimo istorija neatsiejama nuo šiame krašte nuo senų laikų egzistavusios žvejybos. Todėl Mindūnų devynmetėje mokykloje kraštotyros būreliui vadovavusi istorijos mokytoja Virginija Mackonienė, panaudodama surinktą etnografinę medžiagą, 1988 m. lapkričio 28 d. įkūrė šios mokyklos žvejybos įrankių muziejų. Bėgant metams mokyklinis muziejus išaugo į Ežerų žvejybos muziejų. Nueito kelio rūpesčiai ir sėkmė prisiminti šio muziejaus trisdešimtmečio šventėje.
Iš ūkinių pastatų išaugęs
Pirmieji 70 žvejybos muziejaus eksponatų tilpo mokyklos ūkiniame pastate. Išvykus V. Mackonienei muziejų iki 1994 m. prižiūrėjo mokytoja Rima Rimšienė, po jos vadovauti pradėjo buvusi mokytoja Alfreda Petrauskienė. Jai plėtoti muziejinę veiklą padėjo visa Mindūnų kaimo bendruomenė. Ir šiandien muziejaus vadovei daug talkina Mindūnų seniūnijos žmonės, Molėtų rajono savivaldybė ir pulkas kitų pagalbininkų. Tačiau ištikimiausias iš jų, surenkant eksponatus ir puoselėjant muziejų, buvo ir yra A. Petrauskienės sutuoktinis muziejininkas Juozas Petrauskas. Anksčiau trisdešimt metų inžinieriumi kolūkyje išdirbęs žmogus kalbėjo apie praeitį, įgytą patirtį ir Mindūnų kaimo aktualijas.
„Man teko daug važinėti į Maskvą, Ukrainą ir kitas respublikas. Inžinieriaus vienas iš tikslų buvo kažką gauti ir parsivežti. Norint gauti, reikėjo turėti ką pasiūlyti. Vykstant į komandiruotes vežti žuvį nebuvo aktualu, neturėjo paklausos ir naminukė, nes visur visiems užtekdavo savos. Daugelyje sričių labiausiai pageidaujamas buvo šiferis ir kitokia stogo danga. Mainams tinkamą Lietuvoje gaminamą produkciją gaudavom iš respublikinio susivienijimo „Lietuvos žemės ūkio technika“, Respublikinio melioracinės statybos tresto. Parsiveždavome kultivatorius, traktorius, šienapjoves, kertamąsias mašinas ir kitokią ūkiui reikalingą žemės ūkio techniką. Todėl Mindūnuose turėjom tokių traktorių, kokių kituose ūkiuose nebuvo. Panaikinus kolūkį susikūrė bendrovė, o dabar liko tik jaunesnių šeimininkų ūkiai. Sumenko ir žvejyba“, – pasakojo buvusio Mindūnų apylinkėje Kirovo vardo kolūkio inžinierius, dabar muziejininkas J. Petrauskas ir pridūrė, jog anksčiau apylinkėje muziejų buvo daugiau, o dabar Ežerų žvejybos muziejus likęs vienintelis. Sumenko ir ežerų žvejyba. Vienintelis ūkininkas Albertas Kaminskas Baltųjų Lakajų ežere vykdo specializuotą seliavų ir stintelių žvejybą, puoselėja sertifikuotą tradiciją, įtrauktą į nematerialųjį kultūros paveldą, ir šias žuvis gaudo senoviniu būdu žiemą „sukant bobą“.
Bėgant metams keitėsi ir Mindūnai. Devynmetė mokykla tapo pagrindine ir kaip savarankiška ugdymo įstaiga gyvavo iki 2003 metų. Prasidėjus kaimų tuštėjimo metui ir likus tik 43 mokiniams ir 9 mokytojams, mokykla 2007 metais buvo uždaryta. Trijuose ūkiniuose pastatuose plėtodama muziejinę veiklą A. Petrauskienė daug padarė savo jėgomis ieškodama veiklai lėšų, rašė projektus. Siekdama įtraukti jaunimą ir Mindūnų seniūnijos žmones, 2012 m. įkūrė klubą „KOPS“ (keliauk, orientuokis, pažink, sportuok). Iš atokiausių Molėtų krašto kampelių ir kitų rajonų renkant eksponatus labai pravertė sutuoktinio Juozo organizacinė patirtis. Kas netilpo į nuosavą automobiliuką, buvo gabenama traktoriumi ar kitokiu transportu. Plėtoti veiklą padėjo bendradarbiavimas su Molėtų ir Utenos aplinkos apsaugos agentūromis, Tado Ivanausko zoologijos muziejumi, Aukštaitijos nacionaliniu ir Labanoro regioniniu parkais. Organizuojant renginius ir įvairias varžybas buvo ir yra ženkli Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos (LKSKA) „Nemunas“ parama. Mindūnų muziejų nuolat kuravo Molėtų krašto muziejus, o 2005 metų Ežerų žvejybos muziejus tapo Molėtų krašto muziejaus padaliniu. 2012 m. po rekonstrukcijos duris atvėrė atsinaujinęs ir modernus Molėtų krašto muziejaus padalinys Ežerų žvejybos muziejus („Žaliasis pasaulis“ 2012 m. Nr. 8).
Šventinis šurmulys
Jis prasidėjo prie laužo, kur Irena Rimydienė ir Nijolė Petrauskienė apie žvejybą dainą traukė bei arčiau katilo su puikaus skonio firmine Rimydžių žuviene susiburti kvietė. Viralas tradicinis, per visas šventes garuojantis ir didžiulės paklausos sulaukiantis. Vos karštimo dubenėlius patuštinus A. Petrauskienė ir Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė pakvietė svetelius į Molėtų krašto amatų centrą užeiti, su amatininke Erika Andrukoniene pabendrauti, apie bučių pynimą, tinklų nėrimą, žvakelių liejimą išgirsti, su ten esančiais keramikos eksponatais pasidžiaugti. Susipažįstant su amatais ir Ežerų žvejybos muziejaus ekspozicijomis taip pat skambėjo muzika. Liaudies instrumentus – Labanoro dūdas pūtė dūdmaišininkai: Žydrūnas Mukulys, Rimas Pakerys ir Kęstutis Kuzmickas.
Ežerų žvejybos muziejuje šiuo metu yra apie 900 eksponatų. Patys seniausi – XV a. luotai. Ypač įspūdingas 4 metrų ilgio luotas, ištrauktas iš Peršokšnų ežero. Muziejaus lankytojams visada malonu susipažinti su „boba“. Visus ypač nustebino turtinga Pasaulio spiningavimo iš valčių čempionų – Sigito Lukštos ir Gintauto Šiukščiaus bei Molėtų sportinės žūklės klubo „Ešerys“ apdovanojimų paroda. 2015 m. pasaulio čempionai įdomiai papasakojo apie sportinę žūklę ir iškovotą auksą, atsakinėjo į klausimus, nes daug kam rūpėjo, ką jie veikia, kai nemeškerioja, ir kada ta „liga“ susirgo.
„Kai mokiausi 4-5 klasėje rusų kalbos mokytojas Jonas Mackonis ne kartą sakė: „Jau vėl nieko nemoki, neparuošei pamokų. Tikriausiai ešeriukus gaudei…“. Ir jis buvo teisus“, – prisipažino nuo mažumės žvejybą pamėgęs G. Šiukščius, o V. Kazlienė patikslino, kad kaip tik švietimo skyriaus vedėjas J. Mackonis buvo Molėtų kraštotyros draugijos pirmininkas ir užregistravo kuriamą Mindūnų devynmetėje mokykloje muziejų, kur mokytojavo jo marti V. Mackonienė.
Geru žodžiu paminėjusi Vilniaus universiteto doc. dr. Egidijų Bukelskį už konsultacijas ir fotomenininką Saulių Kirvelą už fotografuotas po vandeniu žuvis, V. Kazlienė pristatė interaktyvią ekspoziciją su kalbančiomis ir judančiomis žuvimis bei pakvietė pradėti gimtadienio šventę.
Sveikinimai ir dovanos
Visose Mindūnuose vykstančiose šventėse talkina žodžio kišenėje neieškantis renginių vedėjas Algirdas Breidokas. Pasveikinęs susirinkusius, su vinzliukais ir tarbelėm suajusius, šventę pradėti pakvietė šio krašto gaspadorių, Molėtų rajono savivaldybės merą Stasį Žvinį.
„Muziejus be žmonių, be gerų patalpų gali būti vadinamas tik saugykla. Kada jame dirba savo darbą išmanantys žmonės, tada muziejus tampa visai kitu objektu“, – savo pasveikinime sakė meras. Dėkodamas linkėjo Molėtų krašte seniausiam muziejui ir jo darbuotojams sėkmės ir vinzliuką ištuštinęs didelį sieninį laikrodį davanojo.
Skanią žuvienę gyrė ir darbščiam muziejaus kolektyvui dėkavojo nuo Bijutiškio kilęs, LR Seime Molėtų krašto interesus ginantis Petras Čimbaras.
„Atrodo, su muziejuje rodomais įrankiais dar vakar žvejojau, padėjau tėvui tinklą taisyti, bučiukus remontuoti, o dabar jie – tik eksponatai“, – prisiminė savame krašte buvusį žmonių pragyvenimo šaltinį – žvejybą LR Seimo narys. Jis įsitikinęs, kad verslinė žvejyba ežeruose be reikalo uždrausta.
Savo vaikystės ir jaunų dienų prisiminimais pasidalijo šiame krašte užaugęs, ne vieną eksponatą muziejui atnešęs Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus specialistas Laimutis Budrys.
„Anksčiau čia buvo mokyklos klasė, salė. Čia mes po pirmu numeriu apkirpti vaikščiojom. Dabar viskas pasikeitę, bet išlikusi tų laikų dvasia. Ruošiantis studijoms manęs klausdavo, kuo norėčiau būti. Man patiko meškerioti, tai tikėjausi Vilniuje rasti specialybę, kur bus galima tai daryti. Taip pataikiau į Vilniaus universitetą. Per praktikas savam krašte visi ežerai išplaukioti, apžvejoti. Mindūnai man primena vaikystę ir dabar savaitgaliais važiuodamas į kaimą sakau, „važiuoju namo“, – pasakojo L. Budrys.
Daug pagyrimo žodžių ir linkėjimų išsakė žinoma etnologė, tautosakininkė bei žurnalistė Gražina Kadžytė. Ji prisiminė studentiškas dienas ir apsilankymus Mindūnų mokykloje. Pasidžiaugusi, kad senovinė seliavų ir stintelių gaudymo tradicija įtraukta į nematerialųjį kultūros paveldą, padovanojo Žvejybos kalendorių ir patarė muziejuje kaupti tokių leidinių kolekciją.
Gamtininkas Andriejus Gaidamavičius, pristatydamas jo ir Alfredos Petrauskienės Ežerų žvejybos muziejaus 30-mečiui sudarytą leidinį „Mindūnai kviečia“, pateikė daug istorinės, gamtinės medžiagos ir įvardijo Mindūnus Molėtų krašto perlu.
„Kadangi Mindūnai neturi bažnyčios, tai mums tas muziejus atstoja bažnyčią“, – patikino nuo Labanoro kilęs savo krašto patriotas ir tyrinėtojas Andriejus Gaidamavičius.
„Koks gimtadienis be dovanų?“ – klausė renginio vedėjas A. Breidokas ir ragino vinzliukus ir terbeles greičiau atrišti, savo pasveikinimus išsakyti. Todėl užsisėdėję iš vietų kilo, gerų žodžių ir dovanų negailėjo. Nuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos direktoriaus pavaduotojas Sigitas Žvinys naują atsiliepimų knygą įteikė, o L. Budrio kursiokas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas, pasidžiaugęs, jog po vienu stogu telpa ir Antano Truskausko medžioklės ir gamtos muziejus, Medžioklės kalendoriumi pamalonino.
Tarp dovanų nemažai įvairių žuvų, net šokoladinių, pasitaikė.
Gražų žuvies suvenyrą įteikė Mindūnų seniūnijos seniūnė Virginija Salapėtienė, o didžiausią, sidabro spalvos žvynais pasidabinusią, dovanojo LKSKA „Nemunas“ valdybos pirmininkas Kęstutis Levickis. Jis linkėjo, kad dar po 30 metų šis eksponatas taptų auksiniu.
Mindūnų sėkme džiaugėsi, gražių žiemų, vasarų ir renginių linkėjo Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorius dr. Gunaras Kakaras, o Molėtų savivaldybės administracijos Kultūros ir švietimo skyriaus vedėja Nijolė Kimbartienė grąžino iki tol Molėtų rajono savivaldybėje saugotą muziejaus rekonstrukciją vykdžiusių statybininkų 2012 m. įteiktą simbolinį raktą.
„Ir toliau šiuo raktu atrakinėkit lankytojų širdis, savas idėjas ir jas realizuokit. Atidarinėkit įdomiausius projektus ir toliau plėtokit savas veiklas“, – grąžindama vertingą eksponatą linkėjo N. Kimbartienė. Sveikinimų ir padėkų vieni kitiems buvo labai daug. Jos visos nuoširdžios ir mielos, išsakytos su meile. Kai atrodė, jog visi linkėjimai išlinkėti ir dovanų tarbelės patuštintos, iš vietos pakilo Rasa Breidokienė ir padėjo savo iškalbos dovaną turinčiam vyrui sveikinimo žodį tarti bei jo paties rankų darbo pintą tautinę juostą muziejui dovanoti.
Renginių vedėjas ir juostų meistras
Ežerų žvejybos muziejuje organizuojama daug švenčių. Apie jas mūsų, gamtininkų, savaitraštyje „Žaliasis pasaulis“ ne kartą rašyta ir ištikimieji partneriai bei rėmėjai pagarsinti. Sunku įsivaizduoti žmonių pasibuvimą Mindūnuose be aukštaitiškos tarmės ir šmaikštaus Algirdo Breidoko žodžio.
„Mano šaknys Zarasuos, gimiau Švenčionėliuos, dabar per 30 metų bandau gyvent Kaltanėnuos, bet jokio skirtumo nėra. Čia visur mūsų namai. Tas pats dangus, tie patys vandenys, toks pat miškas, toks pat ežeringas kraštas. Jeigu žmogus turi ką pasakyti, tai ir sakai. Jeigu neturi, tai lendi kamaron ir sėdi. Tokių pridurkų kaip aš ant tos Lietuvos mažai tėr. Ratas siauras, katilas nedidelis ir tame katile mes. Dirbam kartu su muziejininkais. Ne veltui sakoma: „Runka runką mazgoja, kad abi baltas būtų“, – apie bendravimą su Molėtų kraštu pasakojo pakalbintas A. Breidokas.
Akcentuodamas tautiškumą jis palygino žmogų su medžiu ir priminė, jog žmogus kaip ir medis negali augti be savo šaknų. Jam gaila, kad šiuo metu bandoma žmogaus šaknis apkapoti.
„Bet svarbiausia yra gamta. Be jos mes – niekas, kadangi čia yra žmogaus pradžia ir pabaiga. Nors apkapotas medis nebujoja, tačiau išgyvena. Taip pat yra ir su tauta. Dabar dažnai peikiamas svetur išvažiuojantis jaunimas, atseit iš jų nieko gero nebus. Lietuvoje yra labai daug gražaus jaunimo, tačiau apie gerus dalykus dabar niekas nešneka, o yra jaunimo, katras labai giliai kapstosi, ieško savo šaknų ir mažų šaknelių su tekančiu šaltiniuku po jomis. Atsikasa tas šakneles, susižiūri. Taip kad niekas nepražus, kol bus tokių žmonių, tol Lietuva gyvins “, – įsitikinęs svietan penkias atžalas paleidęs pašnekovas.
Tautinių juostų meistras jau 10-15 metų kapstosi po tradicinių vytinių ir pintinių tautinių juostų istoriją.
„Pagaliau pavyko įrodyti, jog pintos juostos, kurioms užtenka rankų ir siūlų, atsirado anksčiau už vytines, kurių audimui reikalingas instrumentas“, – kalbėjo nenuilstantis renginių vedėjas, nutaręs savo paties rankų darbo pinta juosta dar tvirčiau prisirišti prie Mindūnų.
Vacio Paulausko nuotraukos
