Perskaičiau andai pranešimą, kad tautodailininką Antaną Česnulį gimtadienio proga sveikina Druskininkų savivaldybės taryba, administracija ir pagalvojau: tai kiek jam, nenuilstančiam kūrėjui, metų? Ne kartą teko su šiuo įžymiu Dzūkijos menininku bendrauti, svečiuotis jo sodyboje, kurią galėtum vadinti ir įstabiu medžio skulptūrų parku, ir lauko muziejumi, – visada šeimininkas atrodė vienodai energingas ir linksmas, sakytum nesenstantis… Tad nustebau, jog štai atsėlino jo gyvenimo metų šešiasdešimt devintoji sukaktis.
Vadinasi, kai kitąmet vasario 16-ąją minėsime mūsų valstybės Nepriklausomybės šimtmetį, Antanas beveik tuo pačiu metu švęs savo neeilinį jubiliejų, mat datos nelabai skiriasi – yra gimęs vasario 4-ąją.
Sunku būtų trumpai kalbėti…
Vien probėgom suminėti A. Česnulio nuveiktus darbus reikėtų nemažai laiko. Per kūrybos dešimtmečius jis yra dalyvavęs daugelyje meno parodų, pelnęs įvairių apdovanojimų. O kai pamatai tų medžio skulptūrų ir skulptūrėlių, kurios dažnai jungiamos į visokias, net labai sudėtingas kompozicijas, gausą bei įvairovę, atrodo, sunku patikėti, kad visa tai įstengė sukurti vienas žmogus, tegul net labai talentingas bei darbštus. Ir tuo stebisi kiekvienas lankytojas, atklystantis į šį Ratnyčios upės slėnį. O žmonių čia susirenka daug ir iš visur.
Dažnas, važiuodamas iš Druskininkų Latežerio pusėn, ketindamas aplankyti Dzūkijos nacionalinį parką, užsuka pasibūti pas Antaną, nes tas romantiškas Naujasodės kaimo kampelis visai pakeliui. O kai jau šioje sodyboje atsiranda, tai planavęs užtrukti neilgai, nė nepajunta, kad nepastebimai prabėga ir visas pusdienis. Kas gi čia taip patraukia, sužavi? Man regis, tai kaip tik taikliai išsakyta 2011 m. išleisto albumo (pavadinto „Antanas Česnulis“) apie šio menininko kūrybą įžanginėje, aprašomojoje dalyje:
„Monumentalumas, savitas stilizavimo charakteris, atlikimo kultūra, rimtumas, bendra nuotaika, tik jam būdingi tekinti kompozicijų cokoliai, komponavimo būdas savitai jungiant kūrinį iš atskirų detalių, iliuzija, kad viskas padaryta labai lengvai, vaizduojamų personažų individualūs bruožai, perteiktos nuotaikos, visa tai jungiantis gerumas ir daug kitų niuansų nulemia nepakartojamą kūrinius supančią aurą. Kūryba Antanui kaip neišvengiama būtinybė, noras išsakyti savo meilę šalia esančiam žmogui, gimtinės žemės jėgas sukaupusiam ąžuolui, tėvynei Lietuvai. Tai protu ir reikiama fizine galia apdovanoto žmogaus gyvenimas, kai kiekvieną dieną dirbami įvairiausi reikalingi ir prasmingi darbai…“
Paminklai duonai, tėviškei ir Krėvei
Kadangi A. Česnulis yra užaugęs Dzūkijoje (gimęs Varėnos rajono Kriokšlio kaime, bendrojo lavinimo mokslą įgijęs Druskininkuose), be to, tebegyvena šiame krašte, kurį Krėvė Dainava vadino, visai suprantama, kad ir jo kūryba glaudžiai su gimtine susijusi.
Sodyboje yra ir neįprastų statinių. Štai vėjinio malūno formos nedidelių drožinių parodos pastatas, kitame didžiulio kiemo gale – erdvi pavėsinė, o joje ant sienų sukabinti mediniai paveikslai, kuriuose pavaizduotas visas kaimo žmogaus svarbiausio (ypač praeities kaime) maisto produkto – duonos – gyvenimas: nuo dirvos arimo, sėjos ir pjūties iki kepimo.
Apsižvalgai – nuostaba apima: kiek visokių gyvų būtybių – paukščių, žvėrių bei žvėrelių skulptūrų, išdėstytų pavieniui ir grupėmis! O štai tikrai ypatingas tos lauko galerijos eksponatas – legendinių lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno portretai, išraižyti didžiulės kerplėšos priekyje, o į šonus atsikišusios apkapotos šaknų ataugos primena jų lėktuvo „Lituanica“ radialinio variklio cilindrus. Savitas, originalus kūrybinis sprendimas!
Ištisa virtinė skulptūrų vaizduoja Krėvės kūrinių veikėjus, kitų lietuvių rašytojų sukurtus personažus. Nemažai ir liaudies pasakų motyvais ištašytų, išdrožtų atskirų skulptūrų bei jų kompozicijų. O tą kūrybinę gausybę vainikuoja visų didžiausia Milžino skulptūra, tarsi iškylanti iš Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimų.“
Ne „savitas braižas“, o talentas
Kuo pasižymi A. Česnulio skulptūros tarp kitų medžio drožėjų, kurių Lietuvoje dabar yra ne taip mažai, šio pobūdžio darbų? Kruopštumu, precizišku nudailinimu? Taip, tai tiesa. Bet tai būdinga ne tik jam. Svarbiausias skirtumas yra kitas: kai skulptūra vaizduoja konkretų žmogų, tai ji bus aiškiai į jį panaši. Tiesiog metei žvilgsnį – ir jei tą žmogų apskritai pažįsti, jo veido bruožus lengvai įžvelgsi A. Česnulio skulptūroje. O, kaip žinoma, bet kokiame dailės kūrinyje, nesvarbu, ar tai būtų tapyba, ar skulptūra, išgauti žmogaus veido panašumą reiškia turėti didelį kūrybinį gebėjimą, kitaip sakant, talentą. Tarp kitų žinomų žmonių skulptūrinių portretų menininkas rado laiko sukurti ir savo maždaug natūralaus dydžio medinį biustą. Na, ir panašumas – tiesiog stebėtinas. O juk medis nėra labai patogi medžiaga skulptūriniams portretams kurti, tai ne molis ar gipsas, kai gali ką nori lipdyti ir perlipdyti, kol gausi norimą rezultatą. Čia jau reikia „pataikyti“ iš karto, nes padarytą klaidą sunku ištaisyti, o kai kada – ir visai negalima.
Bet kai talentas jungiamas su darbštumu ir kruopštumu, kūrybos rezultatai gali būti tiesiog džiuginantys. Beje, neeiliniai gebėjimai jau atsiskleidė pačioje kūrybinio kelio pradžioje. Tai buvo plačiai išgarsėjęs „Čiurlionio kelias“, kurio skulptūras, stogastulpius kuriant prisidėjo ir A. Česnulis. Sėkmingas startas buvo akstinas kurti toliau.
… Bėgo metai, per kuriuos šis tautodailininkas pakilo į tokias medžio drožybos aukštumas, kokių Lietuvoje, kaip man atrodo, nėra pasiekęs joks kitas šios meno srities kūrėjas.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
