Neseniai sužinojome, kad meška jau nebelaikoma mūsų krašte išnykusia gyvūno rūšimi. Tiesiog dabar ji labai reta… Gal kam begrybaujant jau pavyko pamatyti įmintą jos pėdą? O mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar ganėtinai žymūs šių miško galiūnų kulto aidai. Štai dėl ko graudenosi gerasis Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, rašydamas ganytojiškąjį laišką, datuotą 1856 m. rugpjūčio 21 d. Citata iš šio dokumento: „Isz milestos Diewo ir S.Sosto apasztaliszko Wiskupas Žemaicziu Aweles savo milauses swejkina. Su didžiausiu sopulu szirdies mano girdžiu, jogiej daug wietose krikszczionies katalikaj prasza meszkininkus idant namus, butus ir giwolus ju szwenstu, o anie už piningus wisokias su meszka szwentwagiszkas dara ceremonijas, wadžioja wisur po trobas, kleczes ir staldus, po daržines ir jaujes tą žwierį tuncindami ir pagal noro sawo riekindami, po tam jos kudlomis iszpesztomis sumajsziusis su nukirptajs plaukajs gaspadoriu, gaspadiniu smilka, o kas labiaus bediewiszko, Diewo muka, paweiksla nukrižiawoto Iszganitojaus musu siulajs aprajszio, burtas kažikokes ant wandenio sznabzda, o wis taj, kajp saka, del nuszalinimo ir attitolinimo ligu, nelajmiu ir suzawieimu. Ir ira tokie, kurie tam itikia! Ir dar mano awiniczioj, mano wiskupistej!“.
Tekstas labai iškalbingas, juolab kad parašytas XIX a. viduryje! Ganytojiškas laiškas paliudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Vyskupo pasipiktinimą sukėlę prietarai, o greičiau apeigos su meška yra labai svarbios mitologijos tyrinėtojams. Mokslo kalba tai gali būti įvardyta totemizmo reliktais. Totemizmas – prosenoviškas tikėjimas žmonių bendruomenės giminyste su miško žvėrimis, kliovimasis jų globa.
Prie to dar galima pridurti, kad svarbios tradicinio kalendoriaus datos taip pat siejamos su meškos gyvenimo ciklu. Užmieganti miško galiūnė per Šv. Andriejų, lapkričio 30-ąją; atbundanti per Gandrinę, kovo 25-ąją. O Pusiaužiemyje, sausio 25-ąją, meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Šie tikėjimai tikriausia ateina iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų kalendoriaus, kuomet būdavo skiriami tik du metų laikai – žaliasis ir sniegingasis. Pirmuoju miške karaliaudavo Meška, antruoju – Elnias ar Briedis.
Kitų paliudijimų apie meškos sureikšminimą galima aptikti žodingoje mūsų kalboje, jos fraziologizmuose, patarlėse. Pavyzdžiui, sakoma „Gyvena kaip meškos ausyje“, – totemas juk laikomas genties globėju ar net pranokėju. Arba taip: „Klausia meškos, o ji – čia pat“. Posakis sietinas su senovės medžiotojų prietaru, kad negalima vadinti žvėries tikruoju vardu, antraip nesiseks medžioklė. Daug „meškiškų“ patarlių metaforiškai nusako žmogaus būdo savybes. „Meška guli – meška džiūsta“, reiškia, kad tingėdamas dirbti, nieko ir neturėsi. Arba: „Kaip lokys iš irštvos, kol išsijudins…“. Pasakoma ir taip: „Meška gile užgauta baubia, o šaka prislėgta tyli“; „Kad ant meškos kankorėžis užkrinta, tai surinka, o kad medis – tai nieko“. Šie posakiai peikia žmogų, kuris susidūręs su mažais sunkumais, dažnai skaudžiau sielojasi, nei ištikus rimtai bėdai. O štai priežodis „Meška senyn – nagai aštryn“ teigia, kad žmogaus charakterio bruožai su amžiumi darosi vis ryškesni. Gražiai pasakyta: „Meška langą užgulė“, reiškia – lauke sutemo. O jeigu „Kamaroj meška galvą nutrūktų“, – tai ten didžiulė netvarka. Apskritai, „Vilku nearsi, meška nevažiuosi“…
Yra patarlių, paplitusių šnekamojoje kalboje, per raštą, knygas. Tarkime, ši: „Meška dar miške, o jau jos kailį dalija“. Ji kildinama iš Ezopo pasakėčios, kuri buvo perkurta ir Lafonteno, ir vokiečių bei lenkų rašytojų. Medžiotojas su odininku suderėjo meškos kailį, o tik tada išsiruošė jos dobti. Nepataikius nušauti, teko medžiotojui griūti ant žemės ir apsimesti negyvu. Tada meška jam draugiškai į ausį pakuždėjusi, kad nedera jos gyvos kailį parduoti. Ogi dažnai kartojamas posakis „Nuo vilko bėgo, ant meškos pataikė“ bus kilęs net iš Indijos. Tai iš literatūrinio šaltinio, aprašančio Budos ir atsiskyrėlio gyvenimo nutikimus. Renesanso laikais tekstas buvo išverstas į įvairias Europos kalbas, pervadinus į „Juozapato ir Barlamo gyvenimą“. Lietuviškas posakis „Meška su lokiu abudu tokiu“ įėjo ir į pasaulinę literatūrą. Jį epigrafu įrašė prancūzų rašytojas Prosperas Merime novelėje „Lokys“, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje, gūdžių miškų krašte. Beje, viename bajoriškame herbe išties pavaizduota moteris su kūdikėliu, sėdinti ant lokio nugaros, – tikra žmogaus ir laukinės gamtos santarvė. Ši motyvą panaudojo dailininkas Petras Repšys, horeljefu papuošdamas „Lokio“ restoraną Vilniaus senamiestyje. Viename iš kiemelių skulptorius Marius Grušas pavaizdavo medžioklės dievaitę Medeiną, jodančią lokį. O štai Telšiuose meška globoja ne tik savo meškiukus, bet ir vaikiukų tuntą, – tai skulptoriaus Romualdo Kvinto kūrinys.
Bene įdomiausia savo kilme yra tokia patarlė: „Mirė meška, mesk ir dūdas“. Mat būta pramogos jomarkuose ir kermošiuose šokdinti dresuotas meškas, grojant dūdmaišiu. To lepečkojes pramokydavo XVII a. pradžioje kunigaikščių Radvilų Smurgonių miestelyje įkurta visoje Europoje garsėjusi „Meškų akademija“. Labai paprastu, bet efektyviu būdu: įleisdavo meškutę į narvą su geležinėmis grindimis. Ant užpakalinių letenų užmaudavo karnines vyžas. Tada užgrodavo dūdmaišiu ar dūdele, o po grindimis – jau sukurtas laužas. Ką darys lepečkojė, ima stripinėti ant dviejų atsistojusi. Kitą kartą užtenka tik užgroti, ir meška jau „šoka“. Dresuotą parduodavo čigonams, kurie kaip meškininkai keliaudavo per kraštą. Vilnijos krašte iš senų žmonių dar galima išgirsti pašaipų kokio netikšos jaunikaičio vertinimą: „Tam tik Smurgonių akademijoje mokytis…“. Žemaitijai meškas dresuodavo panaši mokykla Raudondvaryje, įkurta grafų Tiškevičių. Kaip vyskupo paliudyta, jos ten būdavo reikalingos ne vien pramogai. Neveltui Žemaitijos herbe pavaizduota prijaukinta meška – senųjų tradicijų čia tvirtai laikytasi. Ir kai M.Valančius griežtai jas išpeikė, Meška tapo būtinu Tarpušvenčio ir Užgavėnių persirengėlių vaikštynių personažu.
Tokie tad „meškiški“ reikalai… Gyventų nuolat nors keletas porų didžiosiose mūsų giriose, – ir grybų, ir uogų būtų daugiau, o šiukšlių ir miško gaisrų – gerokai mažiau. Kad tik gerai išsimiegojusios būtų…
Autoriaus nuotraukos
