Jau seniai tenka girdėti net pasaulyje garsių mokslininkų reiškiamų nuomonių, kad augalai turi savotišką nervų sistemą, jaučia ne tik šilumą, saulės šviesą, bet ir skausmą, reaguoja į žmonių elgesį su jais ir t.t. Jei taip, tai ir didžiausi, išlakiausi medžiai – ne išimtis…
Ar jie pasmerkti?
Andai, jau pavasarėjant, apsilankau pas Romą Sadauską – gyvena jis su žmona Irute tokiame, regis, gana jaukiame Vilniaus kampelyje, atokiau nuo triukšmingų gatvių, greta vienos iš sostinės mokyklų, prie kurios pastato, menu, žaliavo senas, bet dar tvirtas ir gražus medis.
Bet to medžio jau seniai nėra, mokyklos administracijai atrodė, kad jo ten nereikia – mat rudenį numeta lapus, o tada juos grėbti reikia, išvežti. Vadinasi, papildomas nepageidautinas triūsas. Taigi vieną dieną… O medžio nelikus staiga pranyko ir mokyklos aplinkos gražumas, visai apsinuogino tinkline tvora apjuostas sporto aikštynas, kuriame galima žaisti krepšinį ir spardyti futbolo kamuolį. Be to, nelabai matyti, kad ten bėgiotų mokiniai, teniruotųsi, rengtų kokias varžybas.
Tačiau greta mokyklos aikštyno nuošaloka gatvelė turi nemažai medžių – ir visai gražių. Tik kai kurie iš jų, beje, didžiausi, storiausi, mažais, bet ryškiai oranžiniais apskritimais sužymėti. Nejaugi šiems neilgai teks gyventi? „Man atrodo, kad tos dėmės kruvinos, šitie – tarsi žmonės, kuriems kažkas paleido po kulką į kaktą“, – sako rašytojas, kai ketindami pasižvalgyti po Senamiestį, traukiame greta Raugyklos gatvės esančiu akligatviu, pro tuos, kaip mums atrodo, tarsi sušaudyti pastatytus prie betoninės sienos medžius. „Žiūrėk, – toliau kalba pašnekovas, – pažymėti medžiai ne bet kokie, o patys storiausi, tiesiausi – tokie, iš kurių išeitų nemažai geros medienos. Teko girdėti, kad kai kurie meistrai, medžio drožėjai labai norėtų gauti tokių sveikų medžių kūnų gabalų…“
Žinoma, nei mes abu nesakome, nei bet koks, apie tautodailininkų poreikius bent kiek nutuokiantis, nepasakys, kad kūrėjams nereikia pagelbėti apsirūpinti kokybiška mediena. Reikia. Bet tai daryti būtina apgalvotai, medžius kertant ten, kur jie tam tikslui ar, sakysim, pramonės poreikiams specialiai auginami, taigi – miške, o ne rankioti geriausius iš miesto gatvių, aikščių ir skverų – tuos, kurie vos užmetus akį, atrodo gražiausia puošmena, – dėl medienos, paliekant menkesnius, kreivus ar kitus neišvaizdžius!
Medžiai mieste – grožis ir atgaiva
Oranžiniais skrituliukais padabintų medžių matėme, ne tik Senamiestyje. Ir daugiausia – patys storiausi, tiesūs kaip žvakės, gražu pažiūrėti. Mums jie atrodė kaip žmonės beviltiškai nuleistomis rankomis – šakomis, tarsi stebėdamiesi kraipantys galvas – viršūnes, sakytum jaučiantys, kad jų dienos suskaičiuotos, nuosprendis tikriausiai bus įvykdytas dar gražuoliams nespėjus nė sukrauti pumpurų. Ar nebus taip, kad iš tiesų šie medžiai grius, bus paversti gera mediena, sukrauti į sunkvežimius ir išvežti, o tose vietose, kur jie stovėjo, kur anksčiau pakėlęs akis regėjai išdidžias viršūnes, teliks skylės danguje?
Štai ir viename iš žaliausių Vilniaus gyvenamųjų rajonų – Lazdynuose, tarp to paties pavadinimo miesto transporto stotelės ir kitos – Ąžuolo – stotelės tiesiasi netrumpa tankiai suaugusių išlakių medžių, jei neklystu, liepų, eilė. Palei ją – plytelėmis grįstas takas. Kitoje tako pusėje taip pat yra medžių, taigi susidaro tokia sau neilga, bet akiai maloni alėja. Gražu, jauku. Bet matome: ir čia gal kas trečias medis, o kai kur ir po du iš eilės, taip pat, kaip Senamiestyje, – stori, tiesūs, – oranžiniais skrituliais pažymėti. Nuteistieji su galutiniu nuosprendžiu?
Viso miesto, aišku, neapėjome – bent kelių dienų reikėtų, tačiau ar nebus taip, kad ir kitose vietose, kur tik esama išlakių medžių, – vaizdas panašus į jau minėtus pavyzdžius? Tuo labiau, kad iš kai kurių Žvėryno gyvenamojo rajono bendruomenės narių girdėjome, jog neseniai tame rajone sunaikinta dešimtys ąžuolų. Priežastis: prireikė vietos naujoms statyboms. Tad štai ir tie oranžniniais skrituliukais pažymėti medžiai visur – ir Senamiestyje, ir kituose miesto rajonuose,– ar nebus nukirsdinti it kokie nusikaltėliai?
Mylime medžius, norime juos išsaugoti
Slogios mintys dėl pažymėtųjų medžių likimo mus kamavo gal dvi savaites, kol pagaliau 2018 m. balandžio 9 d. klausimą – ką reiškia tie oranžiniai skrituliukai ant medžių kamienų? – pateikėme Vilniaus savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus Želdynų poskyrio vedėjai Giedrei Čeponytei. Tokią progą turėjome tądien Vilniaus mokytojų namų svetainėje surengtoje paskaitoje vakaronėje tema „Pažinkime Vilnių ir jo žaliąsias erdves“. Renginio organizatoriai: pats ano mūsų „inspekcinio“ pasivaikščiojimo iniciatorius rašytojas Romas Sadauskas ir žinomas keliautojas, daugelio šio pobūdžio renginių vedėjas Algimantas Jucevičius. Jie sukvietė į svetainę gausų būrį miesto medžių likimui neabejingų vilniečių, tarp kurių buvo ir kraštovaizdžio architektas Kęstutis Labanauskas, aktorius Algimantas Butvilas, bardas Albertas Antanavičius (Šekspyras) ir nemaža kitų šviesuolių, gamtos bičiulių.
Tad štai: G. Čeponytė susirinkusiesiems paaiškino, kad tie oranžiniai skrituliukai ant medžių nėra jų pasmerkimo myriop ženklai – taip pažymėtuosius numatyta tik apgenėti. Girdi, ketinamieji nukirsdinti žymimi kryžiumi. Trumpai sakant, jei kryžius, tai ir – amen, beje, tai visiems, regis, suprantama. Dėl visa ko dar kartą perklausta, viešnia iš savivaldybės užtikrino: skrituliais pažymėti medžiai nebus nukirsti. Mums „medžiažmogiams“, t.y. R. Sadauskui bei man, o gal ir visiems, ten dalyvavusiems, kaip sakoma, dūšioje pasidarė lengviau.
Tačiau šioks toks kartėlis širdyje vis dėlto liko. Juk apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai naudoja dvejopus ženklus (vienokį, reiškiantį „kirsti“, kitokį – „genėti“) plačiajai visuomenei niekas taip ir nepaaiškino. Bet labai reikėtų. Pavyzdžiui, paskelbti per radiją, televiziją, ne kartą priminti, kol visi žinosime, ką tie ženklai iš tikrųjų reiškia, ir be reikalo dėl medžių likimo neišgyvensime. O jau nugenėtųjų kamienus vertėtų iš karto nuvalyti, oranžinius skritulius pašalinti. Kad neatrodytų, jog vienąkart apgenėtąjį dar ketinama iš naujo „nuskalpuoti“.
Beje, G. Čeponytė su mūsų pastabomis sutiko. Taigi pažiūrėsime, ar tai, kas žadėta, nebus pamiršta.
Mes juk mylime medžius ir jų likimui nesame abejingi!
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
