„Maži ežiuko sapnai“

2017-ųjų „Metų knygos“ rinkimuose geriausia vaikų knyga pripažinta Selemono Paltanavičiaus „Maži ežiuko sapnai“. „Žaliasis pasaulis“ nuoširdžiai sveikindamas knygos autorių, pateikė jam trejetą klausimėlių. Sulaukėme ir atsakymų, ir ištraukos iš minėtosios knygos.

Sužinokite: ką gi susapnuoja ežiukai?..

„ŽALIASIS PASAULIS“. Jūsų kraityje daugiau kaip 50 knygų. Daugelis jų – vaikams? Kodėl rašote jiems?

Selemonas PALTANAVIČIUS.  Iš tikro, didžioji mano knygų dalis skirta vaikams. Tai, kad ir pats kažkada buvau vaikas,  nebūtų labai svariu argumentu  atsakant į Jūsų klausimą. Pamenu savo vaikystės vieną įvykį – gal net ne įvykį, o pažadą sau: parašyti daug knygų, kad vaikai viską žinotų. Jis atsirado labai paprastai, nes visiems mums kada nors, pajutusiems skriaudą, sukrebžda pikta ar nepikta mintis: „… na, palaukite, kai aš užaugsiu…“.  O knygų man trūko – tokių, kurios pasakytų, kokį čia augalą radau, kokį drugelį stebėjau, kokį paukštį. Tad daugelis mano knygelių gimė prisiminus savo pažadą. Jo dar neišpildžiau… Manau, jog teks dar rašyti…

„ŽALIASIS PASAULIS“.  Jūsų knygose vis dažniau atsiranda vienas koks nors veikėjas, gyvenantis lyg pasakoje, lyg ne. Taip, turbūt, gimė ir ežiukas, atnešęs Jums sėkmę? 

Selemonas PALTANAVIČIUS. Jūs teisus – vienas veikėjas yra labai paranku, nes gali atskleisti jo chrakaterį, pagaliau – per jį, su juo gali pasakoti ir apie visa kita. Pirmasis buvo leopardas Leonardas – tada aš smagiai gyvenau rašydamas knygą apie jį. Kažkas iš kritikų parašė, kad tai knyga apie pabėgimą iš zoologijos  sodo. Man nepatogu, bet kritikas neturėtų taip rašyti, knygoje pasakojama  visai ne apie tai. O ežiukas ir pasakos apie jį – tai miško pasaulis bei tai, kokie gali būti vaikai.

„ŽALIASIS PASAULIS“.  Kažkas čia ne taip… o kodėl – vaikai?

Selemonas PALTANAVIČIUS. Knyga skirta vaikams, todėl rašytojo sugalvotas ežiukas ne tik pats turi puikuotis, bet dar ir vaikams nejaučiant padovanoti gėrio, grožio supratimus. Gėrio ir gerumo trūksta mums visiems. Aš savo knygose paprastai nenaudoju tokių terminų, rašau taip, kad vaikai patys galėtų atrasti sau gerumo daigus. Įkyriai brukama didaktika tikrai nepadėtų siekiant tokio tikslo. O ežiuko istorijos įvairios. Ši, man atrodo, yra labiausiai apie mus, žmones. Ją noriu pasiūlyti visiems savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ skaitytojams.

Lyg sapnas, lyg ne

 

– O čia kas? Mama – ar tu kada regėjai tokį…. – Ežiukas koja atsargiai kepšteli plokščią kietą žemę, po to ją paliečia delnais.

Stebuklas! Kiek juodu su mama vaikščiojo po girią, dažnai be kelio takelio, kiek visko surado, tačiau tokio daikto iki šiol nebuvo aptikę. O kam tokio reikia?

– Juo žmonės važinėja, – sako mama ir prisėda ant kelio krašto.

– Hmmmm…  – Ežiukas prisiglaudžia greta. – Žmonės… važinėja… kaip tai – važinėja?

– Ežiuk, tu dar tiek daug nežinai, – šypsosi mama ir glosto jo spygliukus. – Šį kelią per mišką nutiesė žmonės. Seni ežiai pasakojo, kad visą vasarą čia riaumojo mašinos ir pylė baisiai smirdinčią košę, kuri sukietėjo į akmenį. Matai, kokia ji dabar?

Ežiukas lazdute pabeldė į asfaltą: tikrai, skamba lyg akmuo.

– Hmmmm… – mamos pasaka jam nieko nepaaiškino. – Pamanyk, nutiesė kelią… Per mūsų girią… Bet mums to kelio nereikia?

– Mums, ežiams, šitas kelias yra baisus

– Jis gyvas? Jis gaudo ežius?

– Ne, ežiuk. Ne! Tuo keliu lekia mašinos. Jos tokios baisios, riaumoja ir spjaudo dūmus, o jų šviesos artėja taip gretai…

Ežiukas baikščiai susigūžė ir dar labiau prisiglaudė prie mamos:

– Ne, tokios pasakos aš nenoriu…

– Ežiuk, čia ne pasaka. Ir ne sapnas. Jei išgirsi drebant kelią – nelauk, spruk girion. Taip tu…

– O aš susigūšiu,  pašiaušiu spyglius. Tegul tik važiuoja!

– Na ką tu, ką tu! – mama papurto  ežiuką ir ištiesią ranką. – Paklausyk – ar jauti, kažkur mašina bilda. Bėkim iš čia!

Jie ritosi kūliu nuo kelio krašto ir nėrė girion. Čia prisiglaudė prie kupsto ir išplėstomis akimis žiūrėjo į vis didėjančias, tamsoje klaidžiojančias ir pro medžius kažko ieškančias šviesas.

Mašina pralėkė keliu plūstelėjusi piktų dūmų tvaiką. Ji nurūko sau, bet ežiai vis tūnojo prisiglaudę prie samanų ir drebėjo.

– Ar čia buvo sapnas? – Tyliai sušnibždėjo ežiukas.

–  Ne, sūneli, – mama atsistojo, nuo spyglių nusipurtė šapus ir paėmė jį už rankos. – Čia ne sapnas. Ta mašina ir tas kelias buvo patys tikriausi.

– Hmmm…  – Ežiukas ilgai kažką galvojo, o po to sušnabždėjo lyg sau, lyg kažkam, – aš nenoriu tokio sapno! Ir tokio kelio, ir mašinos, ir tų dūmų – taip pat. Mano sapnai visai kitokie…