Tinkamai organizuota švietimo sistema – didžiulė paspirtis siekiančiam gyvenime rasti savo vietą jaunimui. Pedagoginį darbą mylintys, kūrybingai dirbantys mokytojai savo tvirtomis vertybinėmis nuostatomis padeda atskleisti ir plėtoti kiekvieno mokinio savitus gebėjimus ir interesus. Vertinant formalųjį švietimą, būtina nepamiršti neformaliojo reikšmės. Po pamokų organizuojami papildomo ugdymo užsiėmimai vaikams ir jaunimui lygiai tiek pat, o kartais ir daugiau, svarbūs ieškant vietos po saule. Tuo nesunku įsitikinti pabendravus su varlių elgseną atogrąžų džiunglėse tyrinėjančiu dr. Andriumi Pašukoniu.
Su gamta nuo mažumės
Būsimasis gamtininkas Andriukas gimė 1986 m. Vitos ir Jono Pašukonių šeimoje Vilniuje. Šiuo metu biomedicinos mokslų daktarė Vita Pašukonienė vadovauja Nacionalinio vėžio instituto Imunologijos laboratorijai. Tėtis Jonas Pašukonis, daug metų puoselėjęs Lietuvos žuvininkystę („Žaliasis pasaulis“ 2016 m. Nr. 16 ir Nr. 31), šiuo metu dirba Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriuje.
„Mano tėvai susipažino biologijos studijų metu Vilniaus universitete. Jiems studijuojant ir po universiteto baigimo norintiems kažkur keliauti, galimybių nebuvo. Antraip mama, ko gero, pati pirma į džiungles būtų išvykusi. Man pamatyti kitų kraštų gamtą kirbėjo nuo vaikystės. Svajojau, paišydavau džiungles, knygose apie gamtą kiekvieną puslapį žinojau, kopijavau iš jų paveikslus, tačiau Justiniškėse, lankydamas vaikų darželį, patekti į džiungles negalvojau ir nemaniau, kad kada nors atsiras galimybių kažkur iškeliauti“, – apie savo vaikystės svajas atviravo dr. Andrius Pašukonis ir sakė, jog domėtis gamta labai skatino mama. Reikšmės turėjo ir nuo kūdikystės jį supę akvariumai.
„Pas tėvelius yra nuotraukų, kur aš, mažas žmogutis, akvariume ranka bandau pagauti žuvis“, – prisimena nuo mažens tarp žuvų augęs gamtininkas.
Patirtis Pilaitėje
Po vaikų darželio prasidėjo mokslai Pilaitės vidurinėje mokykloje (dabar – Pilaitės gimnazija). Andriaus pomėgį gamtai toliau puoselėjo ir skatino jo pirmoji mokytoja Jovita Ragauskaitė.
„Pilaitėje dabar viskas pasikeitę. Tada buvo tik priemiestis, bet šalia – miškas ir Salotės ežeras. Kiti vaikai kiemuose žaisdavo, o aš su vienu draugu po mišką lakstydavom, Salotės žuvytėmis, varlytėmis ir kitais padarais domėjomės. Namuose buvo įvairių gyvūnų, kuriuos nešdavausi į klasę. Kažkas man, septynmečiui, padovanojo stepinį vėžlį, kuris ir šiandien tėvų namuose gyvena. Einant su klase pasivaikščioti, kartu keliaudavo ir vėžlys. Esu dėkingas savo pirmai mokytojai, skatinusiai mano entuziazmą žavėtis gamta“, – prisiminimais dalijosi jaunasis mokslininkas ir džiaugėsi susitikimu su mokytoja metodininke Jovita Ragauskaite savo paskaitos Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre metu („Žaliasis pasaulis“ 2020 m. Nr. 36).
Kaip ir visi to meto vaikai, Andrius meškeriodavo, bet rimtu žveju netapo.
„Žuvaudavau kaimo balose karosus su pusbroliais. Man visada būdavo įdomiausia parsinešti gyvas tinkliniu graibštu sugautas žuveles ir kitą gyvastį. Salotėje pasigaudavau lydekaičių ir šerdavau jas saulažuvėmis. Stiklainiuose turėjau skorpioblakes, hidras. Vėliau auginau raudonausius vėžliukus“, – apie vaikystėje patirtą povandeninio pasaulio žavesį pasakoja pašnekovas ir prisimena patirtą nemalonumą, kai jo vyresnis brolis Jurgis netyčia numetė stiklainį su hidromis ir jas teko tarp duženų rankioti nuo grindų. Pasak jo, balos ir vanduo vaikų stebėjimams yra geriausi. Vaikystėje patirtas sąlytis su gamta išlieka visam gyvenimui. Nors Andriaus vaikystės draugai nukeliavo kas į menus, kas į bankus, jie ir toliau liko draugingi gamtai.
Bendraminčių paieška
Siekdami patenkinti didžiulį norą geriau pažinti gamtą savo pirmokėliui Andriui tėvai stengėsi sudaryti kuo geresnes sąlygas. Taip berniukas atsidūrė Lietuvos moksleivių rūmų (buvę Lietuvos pionierių rūmai, dabar – Lietuvos vaikų ir jaunimo centras) Gamtininkų skyriuje ir pateko zoologijos būrelio vadovės Esteros Rozovskajos globon. Andriuką į būrelį vežiodavo tėtis arba jis pats iš Pilaitės atkakdavo maršrutiniu autobusu. Smalsiam vaikui vieno būrelio neužteko. Po metų jis dalyvavo ir kitų būrelių veikloje bei ekskursijose. Andriui didžiulį įspūdį darė turtingas gyvūnų kampelis. Jame tarp roplių buvo žalčių ir pitonų, o iš varliagyvių karaliavo didžiulė rupūžė aga.
Kartą vasarą gerokai ūgtelėjusį Andrių tėvai išleido į ekologinę stovyklą, kur vienai iš veiklų vadovavo tuomečio Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro pedagogas Almantas Kulbis (dabar Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas). Būsimam atogrąžų varlių elgsenos tyrinėtojui patiko su orientaciniais žaidimais organizuotas naktinis žygis, Anykščių apylinkių gamta ir gerai ją pažįstantis vadovas. Taip prasidėjo kelis metus trukęs jaunojo smalsuolio bendravimas su A. Kulbiu ir dalyvavimas jo organizuojamose „Išlikimo gamtoje“ stovyklose.
„Šauni kompanija, su palapinėm ir žygiais, įdomi pažintis su augalais labai patiko. Svarbu, kad stovykloje buvo ne vien vilniečiai. Užaugusiam sostinėje ir tik su pusbroliais bendravusiam Dzūkijos kaime buvo šaunu sutikti gausų bendraminčių būrį. Ir nesvarbu, kad ne visi jie ateityje tapo gamtininkais, tuo metu stovykloje buvome dideli gamtos entuziastai. Kaip tik tos stovyklos suformavo supratimą, kad privalau toliau su gamta bendrauti“, – džiaugėsi dr. A. Pašukonis.
Šią bendrystę gerai prisimena ir „Išlikimo gamtoje“ stovyklų organizatorius.
„Pirmą kartą į stovyklą Andrių atvežė tėvai. Iš gamtininkų šeimos kilusio vaiko domėjimasis gamta atrodė savaime suprantamas. Smalsus, netuščiakalbis, lengvai randantis bendrą kalbą su bendraamžiais, Andrius tapo nuolatiniu stovyklų dalyviu, pateko į tuomet vykusią Lyderių ugdymo programą, kur būrėsi aktyvūs mokiniai iš visos Lietuvos. Dėl ypatingo domėjimosi gamta ir išvaizdos ilgaplaukį Andrių bendraamžiai praminė Maugliu. Jis stovyklose dalyvavo kelis metus, kartu aplankė įvairias gražiausias Lietuvos vietas: Metelių, Varnių, Biržų regioninius parkus, ne kartą dalyvavo tuomečio Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro renginiuose ir projektuose“, – geru žodžiu ugdytą paauglį prisiminė pakalbintas gamtininkas pedagogas Almantas Kulbis.
Rimtų mokslų startas
Moksleivių rūmuose augęs vaikas ir A. Kulbio ugdytas paauglys, baigęs 8-tą klasę, mokslus tęsė Vilniaus licėjuje, kuriame jau mokėsi brolis Jurgis. Čia su žygeiviais pirmą kartą išvyko į kalnus ir vėl pajuto svetimų kraštų gamtos trauką. Andriui mokslai sekėsi, tačiau dideliu stropumu jiems nepasižymėjo.
„Kartais patingėdavau. Gamta gamtai, bet aš nenorėdavau mokytis kokios fiziologijos ir viso kito, kas paskui vis tiek užsimiršta, bet nuostabiai puiki, griežta, tačiau labai teisinga biologijos mokytoja Alyda Daulenskienė priversdavo semtis mokslui reikalingų žinių. Esu dėkingas jai, kad mane mokė ruošdama studijoms, gerai pakaustė biologijos mokslo žiniomis ir paruošė stojamiesiems egzaminams“, – gerosios mokytojos triūsu džiaugiasi buvęs mokinys. Mokytoja ekspertė Alyda Daulenskienė tebedirba Vilniaus licėjuje ir padeda mokiniams įsisavinti biologijos mokslo žinias.
Licėjų Andrius baigė 2005 metais, be vargo įstojo Į Vilniaus universitetą, tačiau studijų jame nepradėjo. „Mauglį“ traukė nematytų tolių gamta.
Padėjo savanorystė
Norėdamas pakeliauti ir pamatyti pasaulio, būsimasis mokslininkas ieškojo galimybių, kur, neturint finansų, galima išvykti į užsienį ir dirbti gamtos labui. Taip europinės programos „Savanorystė“ dėka A. Pašukonis atvyko į Prancūziją.
„Mokėdamas vos kelis prancūziškus žodžius aš patekau į paukščių migracijos sekimo programą. Bendraudamas su ornitologais ir savanoriais pradžioje išmokau visų paukščių prancūziškus pavadinimus, o vėliau pramokau ir prancūzų kalbos. Savanoriaudamas Atlanto pakrantėje pirmą kartą pamačiau gyvą maldininką. Vaikystėje šį įdomų vabzdį buvau matęs tik knygos paveikslėlyje ir svajojau su juo susitikti. Tada man labiau už paukščius patiko varlės, žalčiai, driežai, vabalai ir kiti vabzdžiai, o savanoriaujant parūpo paukščiai ir ornitologijos mokslas“, – pasakojo pirmuosius žingsnius užsienyje prisiminęs dr. A. Pašukonis.
Iš prancūzų draugų sužinojęs apie studijų galimybes, savanoris iš Lietuvos įstojo į Grenoblio universitetą.
„Ten labai gera sistema, mokslas nemokamas, gerai remiamas. Draugai sakė, jog Grenoblyje įdomiai dėsto biologiją. Šalia – mane traukiantys kalnai. Kažkaip pavyko gauti bendrabutį ir savaitgaliais, tai vienur, tai kitur dirbdamas, galėjau išsiversti. Vėliau porai metų gavau stipendiją ir per universitetų mainus metams išvykau į Ameriką. Ten – kitas mokslo lygis, ir aš pradėjau gyvūnų elgsenos studijas. Po jų magistro studijoms grįžau į Paryžių. Prasidėjus mokslinėms stažuotėms su sudėtingesniais projektais vienai stažuotei vėl grįžau į Ameriką. Vienam projektui nuvykau į Olandiją. Su prancūzų stipendija stažuotės metu Naujosios Zelandijos kalnuose stebėjau nuostabių papūgų kėjų gyvenseną“, – apie savo mokslus ir keliones po pasaulį pasakojo Jungtinių Amerikos Valstijų Stanfordo universiteto mokslinis darbuotojas dr. Andrius Pašukonis. Pasak jo, kuo daugiau patirčių, tuo daugiau atsiveria pasaulis ir perspektyvos geriau pažinti gamtą.
Andriaus Pašukonio asmeninio archyvo nuotraukos
