Globalūs gamtos pokyčiai neaplenkia ir mūsų krašto. Vieni jų nuspėjami ir prognozuojami, kiti nelaukti, tačiau neišvengiami. Įdomybių nutiko ir sparnuočių pasaulyje. Kažkada buvusios retos Lietuvoje paukščių rūšys tapo įprastos ir net sulaukia žmonių keiksnojimo. Ūkininkų laukuose daug žalos pridaro laukinės žąsys, gulbės, gervės. Elektros tiekėjų ramybę drumsčia lizdus ne vietoje sukraunantys gandrai, erzina arti gyvenviečių įsikūrusios varninių paukščių kolonijos, dažnai atskrendantys rudagalviai kirai ir aplinką teršiantys, visur sutinkami bei žmonių gausiai maitinami balandžiai. Žuvininkystės ūkiuose daug žalos padaro žuvį lesantys paukščiai („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr. 43; 2021 m. Nr. 2). Šie paukščiai gražūs, tačiau žuvininkystės tvenkiniuose nepageidaujami. Tarp jų savo daroma žala išsiskiria didysis kormoranas.
Prieš daug metų filatelijos parodose eksponuodamas savo kolekciją „Lietuvos paukščiai“ rašiau, jog didysis kormoranas Lietuvoje sutinkamas retai. Vėliau teko pataisyti: neretas ir Lietuvoje perintis paukštis. Dabar ši paukščių rūšis Lietuvoje išplito ir kolonijomis suka lizdus.
Pažįstamas nuo seno
Irklakojų paukščių būryje kormoranų šeima yra gan gausi. Prof. Tadas Ivanauskas (1882-1970) Kaune 1938 m. išleistame veikale „Lietuvos paukščiai“ (I knyga) be didžiojo kormorano (Phalacrocorax carbo) aprašo kuoduotąjį kormoraną (Phalacrocorax aristotelis) ir mažąjį kormoraną (Phalacrocorax pygmeus). Ten pat žymusis gamtininkas paaiškina šių paukščių pavadinimo kilmę: „Savo juoda spalva, ilgais sparnais ir stipriu snapu kormoranai kiek panašūs į kranklius; dėl to jie daugelyje kalbų vadinami jūrų krankliais. Žodis kormoranas yra darkytas lotyniškas vardas „corvus marinus“ – jūrų kranklys. Įvairiuose pasaulio kraštuose yra žinoma apie 40 rūšių.“ Toliau, skaitydami apie didįjį kormoraną randame: „Iš mūsų kaimyninių kraštų pasitaiko jis, nors ir retai, Estijoje ir Latvijoje.“ Rašoma, jog „Lenkijoje paskutiniai kormoranai perėjo1897 metais ir tuo pačiu laiku viena pora perėjo prie pat Varšuvos, pavyslyje. Ten paukščiai liovėsi perėti dėl persekiojimo. Buvusios Lietuvos valstybės ribose kormoranai perėjo Pinsko pelkėse.“
Nagrinėdamas šių paukščių paplitimą Tadas Ivanauskas rašo: „Gausiai perėjo kormoranai Nemuno žemupyje, iš kur išnyko palyginti neseniai. Devynioliktojo amžiaus pradžioje Juodkrantėje buvo jų nemaža kolonija. Pagal 1823 m. dokumentą, likusį Karaliaučiaus muziejuje, kormoranai prieš dvidešimtį metų buvę Juodkrantėje dažnai, bet vėliau išbaidyti, tačiau1819 metais vėl atvykę; po to jie buvę vėl išvaryti, kol apie 1857 jie vėl ten atvykę.“ Pasak profesoriaus, ši kolonija gyvavo iki 1887 metų. Didelė šių paukščių bendruomenė gyveno pamaryje 1885 metais.
„Apie 70-tus metus buvo dar kolonija netoli Pagėgių. Taip pat buvo kolonija Jūros miškuose (apie Ragainę). (…) Atrodo, kad dabartinės Lietuvos ribose kormoranai niekur nebeperi, bet atskiri paukščiai pasirodo šen ir ten kasmet, ypač rudenį. Pokariniais laikais į mano rankas pateko trys jų egzemplioriai, visi jauniklių rūbais. Iš jų vienas nušautas Vilkijos bažnyčios bokšte po to, kai jis ten keletą naktų nakvojo. Antras buvo nušautas Dvarčėnų kaime prie Daugų ežero, o trečią nušovė preparatorius A. Vaitkevičius Kuršmarėse, netoli Ventės Rago. Aš 1937 XII 19 Daugų ežere mačiau tris kormoranus, tupinčius ant didelio iš vandens išsikišusio akmens“, – apie Lietuvoje nykstančius paukščius rašė žymusis gamtininkas.
Galvos skausmu tapusi puošmena
Bėgant metams situacija pamažu keitėsi. 1990 metų leidinyje LIETUVOS FAUNA Paukščiai, kaip labai retai perinti, traukianti rūšis, aprašomas tik didysis kormoranas. Teigiama, kad Lietuvoje šis paukštis retas, todėl globotinas, kaip gamtos puošmena.
2012 metais pasirodė „Lietuvos paukščių pažinimo vadovas“. Jame aprašyti didysis ir retai į Lietuvą užskrendantys kuoduotasis ir mažasis kormoranai. Gamtos puošmena didysis kormoranas nebevadinamas, bet rašoma: „Perinti, praskrendanti, žiemojanti rūšis. Pastebima ištisus metus, tačiau dažniausiai – balandžio-spalio mėn. Būklė šalyje palanki, nes perinti populiacija nemažėja, net ir naikinant paukščius, bei atšaldant dalį dėčių. Tačiau nebeplinta, kaip anksčiau, ir naujų perėjimo vietų neberandama (…)“ Aptariant grėsmes nurodoma, jog „nemažai paukščių sunaikinama dėl tariamai daromos žalos žuvų ištekliams. Juos naikinti leistina žuvininkystės tvenkiniuose, kitur – tik gavus specialų leidimą. Taip pat yra sunaikinama nemažai paukščių lizdų arba atšaldomos dėtys.“
Šiuo metu buvusi gamtos puošmena žuvų augintojams tapo tikras galvos skausmas.
Eurazinio didžiojo kormorano (Phalacrocorax carbo sinensis) daromos žalos didėjimą Lietuvos žuvininkystės tvenkiniuose, Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos konferencijoje („Žalasis pasaulis“ 2022 m. Nr. 19) įvertino Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos specialistas dr. Vitas Stanevičius. Tyrimais nustatyta, kad santykinį kormoranų stabilumą 2009-2013 m. keitė pagausėjimas 2020 m. Pasak mokslininko, daugiamečiais stebėjimais 13-je žuvininkystės ūkių nustatyta, jog tvenkiniuose besimaitinančių kormoranų pagausėjo 10-je, o sumažėjo tik 3-se ūkiuose. Aptardamas atliktus tyrimus žuvininkystės ūkyje „Birvėtos tvenkiniai“ ornitologas pastebi, jog paukščių skaičius 2012-2019 m. ūkyje nemažėjo. Įdomus bendras per visas apskaitas suskaičiuotų paukščių palyginimas su bendru per sezoną nušautų paukščių skaičiumi. Pasirodo: „Paukščių gausa nekito priklausomai nuo medžioklės mastų, atvirkščiai – tvenkinius lankančių kormoranų skaičius didėjo paraleliai didėjančio nušautų kormoranų skaičiaus. Tikėtina, kad kormoranų gausą tvenkiniuose be gerų mitybos sąlygų apsprendžia dar ir šios rūšies gausa europiniame areale“. Pasak mokslininko, kormoranai buvo gausesni dideliuose tankiai jaunomis žuvimis įžuvintuose tvenkiniuose.
Įvertinant tyrimo rezultatus teigiama: „Medžioklė galėtų būti apribota dalimi labiausiai pažeidžiamų tvenkinių. Jei yra galimybė ūkiams geriau įžuvinti vieną greta kito esančius tvenkinius su šio amžiaus žuvimi, kad būtų lengvesnė apsauga. Svarbiausia: nuostoliai yra ne tik tų metų apskaičiuotos sulestos žuvies įvertinimas eurų/kg, svarbiausia – prarandamos galėjusios išaugti į prekinės (dvivasarės ir 3-metės žuvys!).“
Toliau pranešime apie kormoranų daromą žalą teigiama: „UAB „Birvėtos tvenkiniai“ ūkyje nemedžiojant kormoranų jų žala akvakultūros produkcijai būtų 42 % didesnė. Ji sudarytų 12,4 tonos žuvų, vietoj 7,2 tonų. Čia neįtrauktos ištrūkusios sužalotos žuvys. Medžioklės dėka išsaugoma 5,2 tonų žuvų. Kadangi puolamos daugiausiai vienvasarės ir vienmetės-dvivasarės žuvys, žala auga toliau, nes žuvys neišauga iki prekinio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad ištrūkusių sužalotų žuvų kiekis sudaro 30% nuo bendro sulestų žuvų kiekio, žala, kurią būtų galėję padaryti kormoranai, atitinkamai padidėtų. Pridėjus sužalotas ištrūkusias žuvis žala akvakultūrai sudarė 9,4 t sulestų žuvų už 29 939,21 euro. Nemedžiojant kormoranų ši suma būtų išaugusi iki 16,2 t ir 51 547,61 euro. Kormoranų medžioklė nuostolius sumažino 21 608,4 euro.
Tačiau nuostolius perskaičiavus į prekinių (3 mečių žuvų) svorį (x20), prarandama 322,2 tonų už 1 030 968 eurų.“
Atsižvelgiant į esamus ir galimus nuostolius, įvertintas žuvų nuolatinis baidymas nardant medžiojantiems kormoranams, nuostolių padidėjimas dėl netrukdomo kormoranų maitinimosi trukmės padidėjimo jų nemedžiojant.
Tai pat pranešime paminėti neskaičiuojami kitų žuvialesių ir pašarėdžių paukščių bei saugomos rūšies ūdrų daromi nuostoliai.
Žuvininkystės ūkiams kormoranų daroma žala akivaizdi, todėl dr. V. Stanevičius pranešimo išvadose ir įžvalgose teigia: „Kormoranas – išimtinai ichtiofagas, neturintis alternatyvių mitybos objektų, todėl nėra priemonių, kurios priverstų jį „persijungti“ į mitybą kitais nei žuvis objektais. Jis efektyvus nardantis medžiotojas, dėl ko gali naudotis visa tvenkinių erdve, nepriklausomai nuo gylio“. Paminėjęs, kad šis paukštis neturi lizdus išplėšiančių ir skraidančius paukščius atakuojančių priešų, pripranta prie baidymo priemonių, ornitologas akcentavo didžiojo kormorano tyrimų svarbą.
Tyrimai ir vertinimas
Apie didžiųjų kormoranų ekologijos ir biologijos tyrimus konferencijoje pasakojo Klaipėdos universiteto Jūros tyrimo instituto specialistas Julius Morkūnas. Vertindamas Baltijos jūros priekrantės verslinių žuvų populiacijų būklės rodiklių kaitą, ornitologas analizavo invazinio juodažiočio grundalo ir prie Placio ežero naujai įsikūrusios kormoranų kolonijos santykius.
„Per pastarąjį dešimtmetį Baltijos jūros Lietuvos priekrantės mitybos tinkle įvyko svarbių pokyčių, kuriuos didžia dalimi galėjo nulemti invazinio juodažiočio grundalo ir didžiųjų kormoranų kolonijų gausėjimas, tačiau šių rūšių įtaka priekrantės žuvų bendrijai nėra įvertinta“, – teigia ornitologas ir tiria, kuo ir kur maitinasi kormoranai? Kokia jų įtaka žuvų bendrijai? Ką apie gausėjančias rūšis mano žvejai? Ar tai konfliktas? Ar reikia reguliuoti šias rūšis ir kaip?
„Naujoji paukščių kolonija prie Placo ežero yra nuo 2015 m. Priekrantės žvejų nuomonės: daugelis mano, kad kormoranai mažina verslinius sugavimus, apie pusę mano, jog jie maitinasi vertingomis žuvimis, trečdalis teigia, jog jų žvejybos plotuose maitinasi kormoranai. Į klausimą „Ar reikėtų vykdyti kormoranų gausos reguliaciją priekrantėje“? teigiamai atsakė 20 iš 22 respondentų. Žvejai mano, kad kormoranai daugiausia minta strimelėmis, juodažiočiais grundalais, mažiau – žiobriais, dar mažiau – starkiais, lašišomis, stintomis ir kitomis smulkiosiomis žuvimis“, – žvejų apklausos duomenis apibendrino pranešėjas ir pasakojo, jog tyrimams naudoti 15 GPS/GSM siųstuvų. Jų pagalba tirta mitybinė elgsena, paros aktyvumas, maitinimosi ir poilsio vietos skirtingu paros metu: „Vidutiniškai dienos metu daugiausiai laiko kormoranai praleidžia sausumoje kolonijoje (84%) iš jų sausumoje (60%), arba prie Placio ežero (24%), jūroje būna apie 14% ir Kuršių mariose 2% savo dienos laiko. Nakties metu 97% laiko praleidžia kolonijoje, jūroje tik 2,3%.
Tiek dieną, tiek naktį kormoranai daugiausiai ilsisi“, – teigė ornitologas ir nurodė, kad medžioklė jūroje – po vandeniu. Suaugę paukščiai per dieną po vandeniu medžioja nuo 15-24 min. iki 211-278 min., suaugę ir 2 metų paukščiai vidutiniškai per dieną po vandeniu būna 76 min., o pirmamečiai jaunikliai vidutiniškai praleidžia po 29 min. Nustatyta, kad intensyviausios Placio ežero didžiųjų kormoranų kolonijos mitybos vietos yra ties Karkle, Nemirseta ir Palanga. Aptardamas jūrinių kranklių mirtingumą J. Morkūnas nurodė žuvininkystės ūkiuose nušautus paukščius ir nuskendusius verslininkų tinkluose. Pasak ornitologo, iš 9 jauniklių neišgyveno nė vienas, vienas iš jų nušautas Lenkijos žuvininkystės tvenkiniuose. Iš 3 antramečių paukščių neišgyveno nė vienas. Iš 3 suaugusių paukščių išgyveno 2 individai (viena patelė Prancūzijoje, o patinas – Šiaurės Afrikoje, Alžyre). Tyrimų metu sužinota, jog naujos kolonijos kormoranai balandžio-spalio mėnesiais per dieną sulesa 350-500 g žuvies, tarp kurių 80 proc. yra grundalinės žuvys, todėl mokslininkas teigia: „Priekrantės žvejai ir kormoranai kartu mažina invazinių juodažiočių grundalų gausumą (…)“. Ir rekomenduoja: „… pagerinti sąlygas žvejams gaudyti ir realizuoti juodažiočius grundalus, siekiant sumažinti šių žuvų poveikį ekosistemai; netrukdyti didiesiems kormoranams reguliuoti invazinių juodažiočių grundalų populiacijos ir vykdyti mitybos monitoringą; stebėti šių rūšių poveikį kitoms ekosistemos rūšims, ypač verslinėms – tai galima daryti tiriant žuvalesių paukščių ir plėšriųjų žuvų mitybą.“
Vacio Paulausko, Rolando Morkūno, Juliaus Morkūno nuotraukos
