Su tokiu devizu gyvena Maroko karalystė šiaurės vakarų Afrikoje, kur aš su žmona, tarp penkiasdešimties Vilniaus trečiojo amžiaus Medardo Čoboto universiteto klausytojų, lankėmės balandžio pradžioje (vadovė – Turizmo fakulteto dekanė Teodora Dilkienė).
Šis tas apie Maroką
Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros skalaujamais krantais Marokas – valstybė (į kurios teritoriją smėlynais įsiterpia neaprėpiama Sachara) plotu dešimt kartų didesnė už Lietuvą, su trisdešimt aštuoniais milijonais gyventojų. Sostinė – Rabatas. Valiuta – dirhamas (1 euras – 10). Nepriklausomybė nuo Prancūzijos paskelbta prieš šešiasdešimt metų. Dauguma gyventojų – arabų ir berberų kilmės musulmonai, apie trečdalis jų beraščiai, nors mokslas nemokamas ir privalomas. Įdomu, kad universitetas Fese, įkurtas 859 metais, laikomas seniausiu pasaulyje.
Aukščiausia vieta – 4165 m. Dirbamos žemės – 19 procentų teritorijos.
Maroke draudžiama kalbėti apie karalių, jo šeimą, turtą, šalies teises į Vakarų Sacharos teritorijas. Gyventojų fenomenas – futbolas. Kasmet Maroką aplanko apie dešimt milijonų turistų.
Matytų miestų panorama
Kai lėktuvas, penkias valandas skrodęs debesis, priartėjo prie Agadyro, šiuolaikinio Maroko turizmo perlo, pro langus žvelgėme į balkšvais kvadratais – šiltadaržiais nuklotą žemę, kur nuo saulės kaitros saugomos auginamos daržovės ir uogos. Gaivinantis Atlanto vandenynas ir aukšti Atlaso kalnai gražų svetingą kurortą saugo nuo Sacharos karščio. Šiltas, švelnus klimatas, net 300 saulėtų dienų per metus, smėlėti paplūdimiai – puikus poilsis turistams. Kurorto centre (Paukščių slėnyje) svetingai kviečia zoologijos sodas. Prie miesto prigludusiame kalne – didinga tvirtovė, o jo papėdėje švyti žodžiai: „Alachas, Tėvynė, Karalius“. Apylinkes supa egzotiškų vaismedžių plantacijos.
1960 metais per žemės drebėjimą Agadyre žuvo apie penkiolika tūkstančių gyventojų, sugriauti namai. Kadaise buvusiame piratų mieste dabar gyvena per pusės milijono žmonių, atstačiusių baltą, tarsi jaunamartės nuometas, miestą. Pirmoji atstatymo darbuose didelę pagalbą suteikė maža Europos valstybė – Šveicarija. Pastarojo laikotarpio prestižinių butų kvadratinis metras kainuoja 1000-3500 eurų.
Matėme Agadyro uostą, kur statomi žvejybiniai laivai iš eukalipto lentų. Šimtai pasenusių laivų remontuojami pardavimui arba turizmo reikmėms.
… Važiuodami iš Agadyro į Tizmitą dairėmės per autobuso langus į apsėtus ir apsodintus raudonžemius. Pakelėje keramikos dirbtuvėse gėrėjomės gausybe įvairiausios paskirties dirbiniais. Tizmito senamiestyje sidabrinių papuošalų ir buities dirbinių parduotuvėje gidas pasakė, kad marokiečiai auksą laiko velnio metalu, o sidabrą – prabangos, laimės, džiaugsmo nešėju.
… Essaouera (Esavera) – baltų mūrų su mėlynomis langinėmis ir durimis kurortas prie Atlanto, apjuostas gynybine siena, vėjo šėlsmų, kaip cirko šėtra, potvynių, atoslūgių, bangų lydimas, traukiantis banglenčių sporto mėgėjus, kurie jį vadina „Afrikos vėjų miestu“. Kiek laivų, laivelių! Žuvų turguje pilna jūros gėrybių, danguje – žuvėdrų debesys…
Penkioliktame amžiuje portugalų jūrininkai ten įkūrė uostą, ant gynybinės sienos pristatė daug patrankų, kurios iki šiol tebestovi. Beje, praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje miestas pagarsėjo kaip Maroko hipių sostinė.
Essaoueros medina (centras) įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą kaip aštuoniolikto amžiaus miesto-forto pavyzdys.
Marakešas (11-12 ir 16-17 a. buvusi sostinė) – miestas, įsikūręs šalies viduryje, kalnuose. Tai tikras arabiškas miestas su tipiška musulmoniška kultūra. Jo centre negali atsistebėti būgnininkų, šokėjų, žonglierių, kobrų kerėtojų, bebaimių akrobatų, ugnies rijikų pasirodymais.
Miesto medina alsuoja krašto istorija. Čia miesto įkūrėjo Jusufo ben Tašfino mauzoliejus, Auksinių obuolių mečetė, devintojo amžiaus Bachijos rūmai, sultono Mulosal Chasano rezidencija, kur šimtas penkiasdešimt kambarių, vidinis kiemas su fontanu grįstas marmuru. Šio nuostabaus imperatoriško miesto, kartais vadinamo Raudonąja oaze, Pietų perlu, Rytietiško Maroko širdimi, merė yra moteris. Belieka pridurti, kad Marakešo atmosferą perteikia romanas „Cinamono miestas“ į lietuvių kalbą išverstas 2008 metais (autorė Mirandos Innes).
Marakešo miestą supa 180000 palmių, toliau – apelsinmedžiai, alyvmedžiai, figmedžiai, granatmedžiai, jų lajose nuolat čiulba gausybė paukščių, ypač daug karvelių uldukų.
Marakešo medina įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
… Tarudantas – miestas Maroko pietuose, Suso upės slėnyje, dar vadinamas Mažuoju Marakešu, į kurį važiuojant pro autobuso langą matėsi javų derlių brandinančios lygumos, argano medžiai, citrusiniai vaismedžiai, vynuogynai, gausūs daržovių plotai. Derliaus pakanka ne tik sau, bet ir eksportui. Kai kur ištisi plotai apsodinti kaktusiniais augalais – opuncijomis, iš kurių sėklų gaminamas aliejus. Jos auga šlaituose, pakelėse, kai kas, lyg gyvatvore, apsodina sodo pakraščius.
Mieste išliko aštuoniolikto amžiaus septynių kilometrų gynybinė siena, kurią puošia impozantiški bokštai ir puošnūs vartai.
… Mūsų aplankytuose Maroko miestuose gatvės, skverai apsodinti palmėmis, dalis iš jų „pasipuošusios derliumi“. Akys raibsta, aplanko linksmos mintys nuo egzotiškų, saulei žiedais besišypsančių, gausybės įvairiausių dekoratyvinių augalų. Per mūro tvoras verčiasi baltais, rausvais, oranžiniais, violetiniais, geltonais, mėlynais žiedais lianos-bugenvilijos, greta puikuojasi ištisus metus žaliuojančios araukarijos. Neretos pipirinės akacijos, orą valantys bendžaminų fikusai.
Keistokai atrodo dekoratyviniai apelsinmedžiai su gausiais, prinokusiais nevalgomais vaisiais, iš kurių marokiečiai gamina gėrimą. Abejingas nepraeisi pro pupinių šeimos augalą – mimozą. Miestus puošia ir tujos, kurių mediena naudojama baldų ir suvenyrų gamybai.
Įspūdingi aplankytų miestų turgūs. Čia – „kalnai“ keramikos, odos dirbinių, drabužių, kilimų, avalynės, indų, suvenyrų, jūros gėrybių, riešutų, vaisių ,uogų, aliejų, vaistingųjų ir prieskoninių žolelių. Siauruose praėjimuose sutelpa visi: prekeiviai, pirkėjai, dviračiai, motoroleriai ir net asilai. Pasiūla įkyri, jei nemanai pirkti, nebandyk teirautis kiek prekė kainuoja, tačiau už pirkinį gali nusiderėti du trečdalius prašytos sumos.
Visureigiais džipais – per Atlaso kalnų slėnius ir kanjonus
Maroke pavasaris prašvinta nuo kovo vidurio, todėl mums, po Atlaso kalnus keliavusiems balandžio pradžioje, tarp rausvų uolų įsiterpę kukliais žiedeliais jau šypsojosi kaktusai ir nepažįstamos įvairios gėlelės. Vaikai siūlė pirkti padžiovintų rozmarinų ir kitų prieskoninių žolelių. Palei nusekusią upę įsikūrusioje oazėje būriavosi asilais atjoję aplinkinių gyvenviečių tamsiais drabužiais apsigaubę berberai. Vieni – apsipirkti, kiti – parduoti savo gaminius.
… Bėgo kvapą gniaužiantys vaizdai. Vienoje vietoje, pakilus virš kilometro, veržėsi krioklio vanduo. Srovė, atitrūkusi nuo uolos, išmušė gilią duobę. Nuo kitos, maždaug penkiolikos metrų aukščio uolos, į gilų šaltą vandenį įšoko apie penkiasdešimt metų amžiaus vyras. Jis, po to, priėjęs prie nustebusiais veidais turistų, ištiesė delną.
Kitoje vietoje tarp kalnų matėme sumaniai užtvenktą daubą (vandens saugyklą), kur surenkami lietaus ir požeminiai vandenys, panaudojami aplinkinių kaimų ir miestų vandentiekai.
Įspūdingus vaizdus stebėjome pravažiuodami Massa upės, įtekančios į Atlanto vandenyną, pakrantėmis. Jos deltoje, kur plačios lygumos, derlinga žemė, veši du kartus nuimamos grūdinės kultūros, daržovės, derlingi vynuogynai, vaismedžių sodai. Kiek tolėliau nuo upės važiavome per gana kukliai atrodančius vietinių berberų kaimus. Dar keliasdešimt kilometrų pavažiavę siaurais keleliais per smėlynus pasiekėme Atlantą, kuriame gigantiški laivai, maži luoteliai plūduriuoja ar plaukia, tarp jų, kaip į gaisrą, pralekia greitaeigiai kateriai, netoliese bangas kopijuoja banglentės su saulėje įdegusiais kūnais. Aplankėme „laukinį pliažą“, kur bangos, nors ir nedideliam vėjui pučiant, daužosi į krantą ar juodas į ugnikalnių magmą panašias vandenyno išnašas. Stačioje pakrantės sienoje, kaip urvinės kregždės, gal laikinai, o gal pastoviai gyvena žvejai. Iš vaikų krykštavimo galima spėlioti, kad jiems ten smagu, nors iki miesto per smėlynus nusigauti nelengva. Bepigu buvo mums, nuvykusiems visureigiais džipais.
Maroko „baltasis auksas“
Taip marokiečiai vadina argano aliejų, kuris yra rečiausias ir brangiausias pasaulyje aliejus. Tai – jaunystės ir sveikatos eliksyras. Iki šio amžiaus pradžios jis buvo parduodamas kaip prabangos prekė, kurios už šalies ribų nebuvo galima nusipirkti. Argano aliejus naudojamas kaip kosmetikos (drauge ir gydomoji) priemonė arba maistui, priklausomai nuo skirtingos jo gamybos technologijos.
Dėl palankaus poveikio žmogaus sveikatai daugiau gaminama šio aliejaus, skirto išoriniam vartojimui. Plačiai reklamuojama, jog argano aliejus lėtina odos senėjimo procesus, stiprina plaukus, nagus, gydo odos bėrimus, žaizdas, ypač naudingas atliekant kūno masažą – suteikia ramybę, atsipalaidavimą. Argano sudėtinė dalis – skvalenas – saugo nuo odos vėžio, padeda esant artritui, reumatui, raumenų skausmams, mažina cholesterolio kiekį kraujuje.
Argano aliejus brangus, nes vienas medis, augantis iki 300 metų, išaugina 6-8 kilogramus vaisių, panašių į alyvuoges, kuriuos iš dygliuotų lajų surinkti sunku. Arganmedžių lapus ir vaisius labai mėgsta ten gyvenančios ožkos, gebančios laipioti medžiais, tačiau joms tose vietose neleidžiama ganytis nuo gegužės iki rugpjūčio, kad nenuskabytų nesubrendusių vaisių, nesunaikintų derliaus.
Nykstantys Maroko arganmedžių miškai yra įrašyti į UNESCO pasaulinių biosferos rezervatų sąrašą.
Ir apie marokiečių papročius
Anksčiau Maroke šeimos buvo kuriamos griežtai laikantis papročių. Sūnums žmonų ieškodavo tėvai, kurie, numatę tinkamą būsimąją marčią, su dovanomis ir „maišu“ cukraus vykdavo į jos tėvų namus. Ten susipažindavo su artimiausiais giminėmis, įvertindavo šeimos padėtį, būsimąją marčią, jos išvaizdą, tvarkingumą, ypač atkreipdami dėmesį į jos rankas. Mergina turėjo būti pakankamai apkūni. Liesai ištekėti buvo sunku – likdavo senmerge. Todėl motinos savo dukras nuo 13 metų amžiaus stengdavosi kuo geriau maitinti. Jeigu ant delnų yra nuospaudų, – mergina darbšti. Kaip atrodė jaunikis – jokios kalbos bei vertinimų. Jeigu pokalbis baigdavosi be rezultatų, tėvai išvažiuodavo į namus, o cukrus „nueidavo į nuostolius“. Jeigu susitardavo, tuomet artimiausios jaunikio giminės moterys būsimąją marčią vesdavosi į pirtį patikrinti ar jai ko nors netrūksta. Jeigu viskas tvarkoje, čia pat būdavo susitariama dėl vestuvių. Santuokiniame gyvenime vyras buvo visateisis. Jeigu jam žmona tapdavo nemiela, jis galėjo ją išvaryti. Neveltui mūsų šmaikštusis gidas šyptelėjęs paklausė, ar mes pastebėjome, kad Maroko vyrai liūdni. Atseit, anksčiau, jei žmona jam nusibosdavo, užtekdavo tris kartus pasakyti „išeik, išeik, išeik“ ir ji susirinkusi savo daiktus išsinešdindavo. Dabar gi, gali sakyti nors tris tūkstančius kartų „išeik“ – ji, kaip sakoma, nei iš vietos. Tai pakeitė naujasis šeimos kodeksas, patvirtintas prieš šešerius metus, pagal kurį privalu šeimą kurti ir joje gyventi panašiai kaip Europoje, laikantis tam tikrų nacionalinių savitumų. Dabar tuokiamasi iš meilės. Visi būsimos šeimos turtiniai reikalai sprendžiami pas juristą, o priesaika, apsirengus tautiniais drabužiais, duodama mečetėje, kur iškilmingai skaitomas koranas. Vestuvėse dalyvauja visa plati giminė ir pažįstami, puota dažniausiai vyksta ant namo stogo, keletą dienų, su gausybe įvairiausių nacionalinių valgių. Įprasta, kad jaunoji apdarą pakeistų kelis kartus. Miestuose norima, kad žmona būtų išsilavinusi ir dirbtų.
Kiekviena pradžia turi pabaigą. Mirusį žmogų Maroke privaloma palaidoti per parą. Mirusysis į mečetę įnešamas su karstu, o į kapą paguldomas įsuptas į maršką, galva į Mekos pusę. Paminklai nestatomi.
Bendri kelionės įspūdžių štrichai
Marokas – kitoks pasaulis, kitokia šalis, kitokios spalvos, kitokie skoniai ir kvapai… Visa tai verčia mąstyti apie šios šalies ateitį. Ji šviesėja, nes ieškoma saitų su Europos ir kitomis Vakarų valstybėmis, bendradarbiaujama įsisavinant naujas technologijas, gaminant automobilius, lėktuvus. Į įvairias pasaulio šalis eksportuojama sava produkcija. Šiandien marokiečiams svarbiausia išlikti laisvais, nekonfliktuoti su kitomis Afrikos žemyno valstybėmis.
… Kitokioje šaly apsilankę, neieškoję trūkumų, ilgai maudėmės Atlanto vandenyno ir Atlaso kalnų prisiminimuose.
Autoriaus nuotraukos
