Velykiniai margučiai
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Vištyčio regioninio parko lankytojų centre ir Aukštadvario regioninio parko teritorijos pakraštyje esančioje Užuguosčio bibliotekoje vyko šventiniai velykiniai renginiai. Pagal seną paprotį Didžiojoje savaitėje ne tik švarintis, bet būtina ir margučius pasipuošti. Nematerialaus kultūros paveldo specialistė Rita Balsevičiūtė su organizatorėmis Živile Grimalaite, Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Vyšniūnų, Stakliškių, Užuguosčio bibliotekų bibliotekininkėmis pasikvietę jaunimo ir sinjorų, ruošdamos margučius šventiniam stalui, smagiai dalijosi prisiminimais, jaunimas ,,žinias ant ūso matojo“.
Kiaušinis yra svarbiausias Velykų simbolis. ,,Kiaušinis tai visa ko pradžia“, – teigia ir dzūkai, ir suvalkiečiai. Tam, kad jis įgautų dar ir maginę galią yra dažomas, marginamas, skutinėjamas.. Žmonėms jis reiškia gyvybės pradžią, gamtos pabudimą, derlingumą ir vaisingumą. Pavasarį gyvybei prišaukti jis buvo naudojamas kaip magiška priemonė. Vištyčio kaimo gyventoja Elena Dereškevičienė puikiai prisimena juodus margučius. Tėvas, eidamas arti žemės, nešdavosi margutį ir duonos. Ardamas pirmą vagą kiaušinį užardavo, o duoną sušerdavo arkliams. Kiaušinis – padėka žemei, siekiant sulaukti gero derliaus ir apsisaugoti nuo gamtos stichijų. Dzūkai užardavo kiaušinį ir duonos riekę, o taip pat varydami gyvulius iš tvartų per Jurgines prie slenksčio užkasdavo du kiaušinius, tikėdami, kad gyvuliai sveiki per vasarą ganysis. Kai kuriuose regionuose padėdavo du dažytus ir du paprastus kiaušinius ant slenksčio ir žiūrėdavo kaip žengia gyvuliai. Jei kiaušinių nekliudydavo, reiškė, kad gyvuliai bus sveiki.
Kiaušinių paruošimas marginimui vašku
Kiaušiniai renkami Velykoms nuo ankstaus pavasario. Juos laikydavo šiaudinėse sėtuvėse su šienu, samanomis (Užuguostis, Padriežiškės). Laikydavo kamarose, maistu laikyti spintelėse vėsioje vietoje, retsykiais apverčiant. Marginimui naudojami senesni kiaušiniai, šviežių nedažydavo ir nemargindavo, nes ,,kvarba neinkanda“. Prieš marginant kiaušiniai turi būti palaikomi šiltai, nes ant šaltų kiaušinių vaškas nesilaiko. Margintojos rankos turi būti ne taukuotos, nes dažomas kiaušinis bus su baltomis dėdėmis. Geriausiai marginant kiaušinį laikyti popierėlyje ar švarioje lininio audinio skiautelėje. Numargintas kiaušinis merkiamas į dažus. Norint išgauti įvairių spalvų kiaušinį reikia merkti į šviesiausią spalvą, norint dar ,,damarginti“, tada merkti į kitą spalvą, vėl ,,damarginti“… Taip galima gauti net penkių spalvų margutį. Kai marginimas būna baigtas, belieka juos pašildyti pečiuje ir atsargiai nuvalyti vašką Apie daugiaspalvių „dubaltavų“ kiaušinių marginimą pasakojo užuguostietė Danutė Jatautienė.
Dažymo būdai
Dažymas augaliniais dažais – archajiškiausias būdas, senovėje žmonės pastebėjo augaluose slypinčias dažines savybes. Dažai išgaunami iš augalų žiedų, medžių lapų, žievių, svogūnų lukštų, riešutų ir gilių kevalų, vaisių sulčių. „Buvo dažoma sausomis žolėmis, apvyniojant jomis kiaušinį ir verdant“, – pasakojo Danutė Potelienė.
Mėgstamiausios spalvos
Margučiai dažomi raudonai – jonažolėmis, burokėlių sultimis, juodai, vadinama ,,skroska“ – ąžuolo žievę merkiant kartu su aprūdijusia pasaga, vinimis; geltonai – ramunėlių žiedais; rusvai – alksnio žieve, svogūnų lukštais; melsvai – rugiagėlių žiedais; žalsvai – beržo lapais, šieno pabiromis. Juoda spalva simbolizavo žemę, tai seniausiai naudojama spalva. Raudona – kraujo, gyvybės, ugnies spalva. Žalsva – augalijos, pavasario, javų spalva. Mėlyna – dangaus ir vandens spalva, reiškianti gyvybės palaikymą. Geltona ir rusva spalva reiškia saulės šilumą, pasėlių brandą. Tarpukariu moterys ,,fabričnų“ dažų vilnoms dažyti įsigydavo pas žydus ,,kromelninkus“. Dažai buvo miltelių pavidalu, labai ryškūs. Jais dažė ir kiaušinius. Po karo šių dažų po kaimus Dzūkijoje parduoti nešiojo moterys ,,kvarborkos“ (Stakliškės).
Apie spalvas, jų paruošimą pasakojo užuguostietė Danutė Adamonienė.
Puošimo būdai
Kiaušiniai puošiami skustiniais raštais ant tamsesnėmis spalvomis nudažytų kiaušinių. Skutinėdavo dažniau vyrai barzdos skustuvais, aštriais peiliukais, mažu staliaus kaltuku (Želkūnai). Marginami ornamentais vašku. Vašką dažnai pakaitindavo, kad būtų tamsesnis, dzūkės įmaišydavo suodžių. Ant kiaušinių baltu lukštu raštai atrodydavo itin įspūdingai (Gripiškės).
Senovėje ornamentais žmonės margutyje užrašydavo ir perduodavo informaciją ženklų pagalba. Raštus sudaro tolygūs pasikartojimai. Ornamentai skirstomi į geometrinius, augalinius, gyvūninius. Etnokosmologai ant jų įžvelgia savaites, dienas, gamtos kūnus ir kitus simbolius.
Seniausi yra geometriniai raštai, sudaryti iš daugiakampių, kryželių, apskritimų, įvairių formų linijų, taškelių.
Apie skutinėjimo tradicijas pasakojo Vyšniūnų bibliotekos bibliotekininkė Živilė Višniauskienė.
Pavadinimai
„Kai kurie jų buvo tokie dažni ir populiarūs, kad gavo pavadinimus: kryžukas. strakatukas, šulinėlis, mėnuliukas, saulukė, rūtukė, vilkašonis, skiltuvukas, dantukai, lenciūgėlis, penkiaratis, kripukė, langutas, aglukė, vištakojis, lankutas. Ant skustinių kiaušinių galima matyti gyvybės medį, žvėris, paukščius, karūnuotus žalčius ir gyvates, net paveiksliukus su tautiniais simboliais – pilimis, kunigaikščių portretais, skydais“, – priminė Rita Balsevičiūtė.
Kiaušiniai yra marginami simetriškai. Marginami abu kiaušinio šonai, padalijus jį išilgai. Marginami abudu kiaušinio galai, padalijus jį skersai, ornamentuojama aplink kiaušinį įvijai.
Margučiuose užrašyti palinkėjimai
Dažnai ant margučių matome išraižytus ar nuvaškuotus palinkėjimus: ,,Su Šv. Velykomis!“, ,,Laimingų Šv. Velykų!“, ,,Linksmų Šv. Velykų!“, ,,Sveiki sulaukę Šv. Velykų!“. Dzūkijoje ir Suvalkijoje margučius krikštatėviai dovanodavo vaikams, seneliams. Vištytyje kaimynai vieni kitiems dovanodavo margutį su kadagio šakele. Tai svarbi dovana linkint visuotinės gerovės. Kadagys čia labai svarbus, turint galvoje, kad Vištyčio apylinkėse jis neauga, tekdavo pirkti iš važinėjančių prekeivių.
„Dzūkijoje (Stakliškės, Užuguostis, Čižiūnai) margučius nešdavo (neša) ant kapų mirusiems“, – pažymėjo Rasa Žvirblienė.
Margučiai turėjo maginę ir simbolinę prasmę. Jie dovanojami, laikomi namų apsaugai užtikrinti. Suvalgytų margučių lukštai beriami į sėjamus javus derliui pagausinti ir apsaugai nuo sausrų, liūčių (Aukštadvaris, Onuškis). Tad margutis visiems nepaprastai svarbus ištisus metus!
Su gražiausiais velykiniais dzūkiškais ir suvalkietiškais linkėjimais baigėme renginius. O visiems „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams ir redaktoriui Augustui Uktveriui organizatoriai linkėjo sveikatos ir stiprybės!
Autorės archyvo nuotraukos
