Žmogus išnyksta, o šalis lieka
Maorių priežodis
Aotearoa, arba Ilgojo debesies šalyje
Skrydis iš Australijos didmiesčio Sidnėjaus į Naujosios Zelandijos sostinę Oklendą truko puspenktos valandos. Skrydžio pabaigoje po lėktuvo sparnais pamatėme vandenyne išsidėsčiusios didelės Šiaurinės salos kontūrus. Ir štai pagaliau nusileidome dar vienoje Jungtinės Karalystės šalyje. Ją maoriai nuo seno vadina Aotearoa, arba Ilgojo baltojo debesies šalimi.
Oklendo (angl. Auskland) oro uoste patyrėme dar griežtesnį negu Australijoje muitinės ir karantino darbuotojų patikrinimą. Į šią šalį griežtai draudžiama įvežti bet kokių ne vietinės kilmės augalų ir gyvūnų rūšių, kaulo dirbinių, kriauklių ir kitų specialiame sąraše išvardintų daiktų. Oro uosto pareigūnai kruopščiai tikrino bagažą, ypač domėjosi, ar neturime kokių nors maisto produktų ir sėklų, kad, neduok Dieve, į jų šalį neįvežtume nieko draudžiamo.
Pasibaigus patikrinimui, oro uosto keleivių laukiamojoje salėje mus pasitiko Naujosios Zelandijos lietuviai su garbės konsulu Jurgiu Pečiulaičiu priešakyje. Vietos lietuvių iš anksto užsakytu autobusu išvykome į viešbutį. Autobusų stotelėje perskaitėme ant stiklo išgraviruotą užrašą anglų kalba: „Visa tai – žema žemė, aukštas dangus ir platus vanduo“. Šie žodžiai, kaip vėliau įsitikinome, geriausiai apibūdina Naująją Zelandiją. Mūsų laukė ilga kelionė per visą Šiaurinę salą nuo Oklendo iki Velingtono.
1642-aisiais olandų keliautojas Abelis Tasmanas, su savo laivu ilgai klajojęs po Ramųjį vandenyną, atrado europiečiams dar nežinomą žemę, kurią pavadino Naująja Zelandija. 1769 m. britų tyrinėtojas Džeimsas Kukas, laivu „Endeavour“ atvykęs į Naująją Zelandiją, užmezgė draugiškus santykius su vietos gyventojais. Pirmiausiai čia apsigyveno misionieriai, vėliau – aukso ieškotojai iš Anglijos, Airijos, po jų – ūkininkai, prekeiviai. Nuo 1838 m., kai buvo pasirašyta Waitangi sutartis, Naujoji Zelandija tapo britų kolonija.
Naująją Zelandiją sudaro dvi didelės salos – Šiaurinė ir Pietinė, jas skiria Kuko sąsiauris. Pasak maorių legendos, labai seniai, kai pasaulis dar tik kūrė savo formas, maorių didvyris Maui su broliais išplaukė į žvejybą. Iš Havaikio salos, legendinės maorių tėvynės, jis patraukė į pietus. Ten Maui užmetė masalą, o kai ėmė traukti laimikį, į vandenyno paviršių iškėlė žemę – Šiaurinę salą. Ir iš tiesų šios salos kontūrai iš paukščio skrydžio primena žuvies formą. Šiaurinė salos dalis yra uodega, rytinė dalis – viršutinis pelekas, o patys pietūs, kur įlankoje įsikūrusi šalies sostinė Velingtonas, – žuvies žabtai.
Šiaurinė sala yra labiau apgyvendinta, o Pietinė garsėja įspūdingais gamtovaizdžiais, išvaizdžiais kalnais ir nacionaliniais parkais.
1998 m. Lietuvoje buvo eksponuojama kilnojamoji dr. Peterio Doubravskio (Peter Doubravsky) fotografijų paroda „Naujosios Zelandijos peizažai“. Tai buvo gera galimybė susipažinti su unikalia šios šalies gamta ir kraštovaizdžiu.
Naująja Zelandija ypač susidomėta 2002 m., kino ekranuose pasirodžius Piterio Džeksono kino trilogijai, pastatytai pagal legendinę J. R. R. Tolkieno knygą „Žiedų valdovas“. Turistai iš viso pasaulio traukia pasižiūrėti šalies vietovių, kuriose vyko filmavimas.
Su Jules Gabriel Verne po Naująją Zelandiją
Pirmąkart apie Naująją Zelandiją sužinojau vaikystėje, perskaitęs XIX a. prancūzų rašytojo Jules Verne nuotykių romaną „Kapitono Granto vaikai“, kuris buvo parašytas beveik prieš 150 metų, 1868-ais. Šioje knygoje pasakojama istorija, kaip lordas Edvardas Glenavarnas su savo jachta „Dunkanas“ išplaukė į Pietų pusrutulio jūras ieškoti dingusio „Britanijos“ laivo kapitono Hario Granto. Keliautojai aplankė daug šalių ir salų, kol pagaliau pasiekė Naujosios Zelandijos krantus. Rašytojas išsamiai aprašo šios šalies gamtą, papročius, maorių gyvenimą. Daug kas šioje knygoje palyginus su dabartimi atrodo keista ir neįtikėtina, tačiau kai kurie faktai ir duomenys yra tikri ir stebėtinai tikslūs, todėl keliaujant po šias salas buvo įdomu palyginti kas pasikeitė Naujojoje Zelandijoje praėjus beveik 150 metų, nuo knygoje aprašytų įvykių ir faktų. Tenka pripažinti, kad Jules Verne buvo gerai išstudijavęs Naujosios Zelandijos istoriją, geografiją, maorių kultūrą, tradicijas ir papročius, tik gal kiek perdėtai aprašė apie čiabuvių kanibalizmą. Rašydamas romaną „Kapitono Granto vaikai“ taip buvo gerai išstudijavęs Prancūzijos politinio veikėjo, gegografo, artimo draugo Žano Žako Elizė Rekliu (1830-1905) knygą apie Australiją, N. Zelandiją ir Okeaniją.
Jules Vernes savo knygoje pažymi, kad 1642 m. gruodžio 13-ąją olandų keliautojas A. Tasmanas, atradęs Van Dimeno žemę, priplaukė nepažįstamus Naujosios Zelandijos krantus. Keletą dienų jis plaukė palei krantą, o tų pačių metų gruodžio 17-ąją jo laivai atsidūrė sąsiauryje, kuris skyrė viena nuo kitos dvi salas – pietinę ir šiaurinę, ir sustojo plačiame užutekyje. Šiaurinė sala – tai buvo Ika Na Maui (vietine kalba tai reiškia „Maorių žuvis“), o pietinė – Mahai Puna Mu („Banginis, gaminąs žalsvąjį nefritą“).
Ilgą laiką po Abelio Tasmano pirmojo atvykimo į Kuko sąsiaurį – 1642 m. gruodžio 16 dieną – Naujosios Zelandijos gyventojai, nors europiečių laivai ir dažnai čia lankydavosi, gyveno laisvi ir nepriklausomi. Jokia Europos valstybė dar neketino pasigrobti šito svarbiausio Ramiojo vandenyno salyno. Tik misionieriai, ypač anglai, įsikūrę įvairiose šalies vietose, nešdami čiabuviams krikščioniškąją civilizaciją, įkalbinėjo zelandiečių vadus užsidėti ant pečių Anglijos jungą. Sumaniai apgauti, šie pasirašė laišką, kuriame prašė karalienę Viktoriją „paimti savo globon“ jų salas. Tačiau įžvalgesni nujautė, koks neprotingas yra šis pasielgimas. Vienas iš vadų, padėjęs laiške savo tatuiruotės atspaudą, pasakė šiuos pranašiškus žodžius: „Mes netekome savo šalies, nuo šios dienos ji nebe mūsų, greit ją pagrobs svetimšaliai, ir mes tapsime vergais“.
Po to, kai tokiu būdu Naujoji Zelandija pripažino anglų globą, nuo 1840 iki 1862 metų patogiausiuose salos rajonuose viena po kitos įsikūrė devynios kolonijos ir visas kraštas buvo padalintas į devynias provincijas: šiaurinė sala į keturias – Oklendo, Taranakio, Velingtono ir Haukso, o pietinė į penkias – Nelsono, Malboro, Kenterberio, Otago ir Sautlando.
Oklendas ir salos gamta
Šiaurinėje saloje įsikūręs Oklendas – didžiausias Naujosios Zelandijos miestas. Tai bene vienintelis pasaulio miestas, išsidėstęs dviejose pakrantėse – prie Tasmanijos jūros ir Ramiojo vandenyno. Miestas išsidėstęs neįprastai – penkios gyvenvietės, kurioms susiliejus jis įsikūrė, išsibarsčiusios labai siaurame šiaurinės salos ruože. Oklendas primena didelį kaimą – galbūt dėl to, kad jo gyventojai mėgsta įsikurti jaukiuose nedideliuose vienaukščiuose namuose. Oklendas didžiuojasi įspūdinga prieplauka, 1020 m ilgio Harbour tiltu ir begaline daugybe jachtų, todėl jis pelnytai vadinamas burlaivių miestu. Virš miesto 260 metrų iškilęs „Sky Tower“ bokštas su apžvalgos kabina.
Oklende įkurtas žymus Te Papa Whakahiku muziejus, kuriame supažindinama su šalies istorija ir maorių kultūra. Visi šalies gyventojai supranta, kad būtina saugoti ir puoselėti tradicinę maorių kultūrą, nes tai naudinga visiems, todėl šios tautos papročiai ir tradicijos yra išlikę iki šių dienų.
Nors Naujosios Zelandijos herbe nupiešta avis, tačiau šalies žmonės krašto simboliais laiko paparčio žiedą ir paukštį kivį. Važiuodami iš Oklendo į Rotoruja, pakelyje sustojome prie Kivio namų, kur pamatėme šį egzotišką neskraidantį paukštį. Kivis – vienas keisčiausių paukščių pasaulyje: turi daugiau kaip 10 centimetrų ilgio snapą, yra besparnis, deda trečdalį kūno masės sveriančius kiaušinius. Kiviai mėgsta naktinį gyvenimą, o dieną miega. Zoologijos sode įrengtuose kivių narvuose specialiai sukuriama nakties aplinka, kad turistai galėtų pamatyti judantį kivį.
Naujojoje Zelandijoje žodis „kivis“ populiarus – šiuo žodžiu dar vadinamas visame pasaulyje paplitęs vaisius, kiviais pasididžiuodami save vadina ir naujazelandiečiai.
Tik šioje šalyje galima pamatyti ir besparnę papūgą, garsųjį ilgiausiai pasaulyje gyvenantį driežą tuaturą, kitų niekur daugiau nesutinkamų paukščių ir vabzdžių. Sunku surasti dar kitą tokią šalį, kur žmonės ir gyvūnai taip darniai dalijasi gamta.
Išvykome Kuko sąsiaurio link. Tai idiliška kelionė raitytais keliais per žaliuojantį vulkaninės kalvos šlaitą, tokių šioje vietovėje pasitaiko neretai. Fantastiški vaizdai, tarp kalvų išsibarstę vienaukščiai nameliai, žaliuojančiose ganyklose taikiai ganosi tūkstančiai avelių ir kitų naminių gyvulių. Visur, kur tik pažvelgsi, jaučiama žmogaus ir gamtos darna. Šioje šalyje gyvena apie 4 milijonus gyventojų, daugiau nei 600 tūkstančių iš jų – maoriai. Beje, avių čia auginama apie 40 milijonų.
Mūsų kelionė tęsiasi per Bombay kalvas Rangariri link. Sustojame prie Vaitomo stalaktitinių urvų. Nusileidžiame į ilgą urvą, kuriame išsiraitę stalagmitai ir stalaktitai. Urvu teka požeminė upė, kuria specialiu laiveliu plaukiame visiškoje tamsoje. Urvo apšviesti negalima dėl ten gyvenančių retų vabalėlių. Mums šviečia tik gausybė ant sienų ir lubų tupinčių jonvabalių. Šių nesuskaičiuojamų žiburėlių žvaigždėlapis tiksliai atkartoja kelio per urvą vingius. Judant požemiu susidaro įspūdis, kad virš mūsų galvų švyti žvaigždėtas dangus – fantastiškas, nepakartojamas vaizdas.
Vulkanų ir geizerių viešpatijoje
Rotoruja (maorių kalba šis žodis reiškia „blogai kvepianti vieta“) vietovė yra Šiaurinės salos vulkaninės ir terminės srities viduryje, apie 240 km į pietryčius nuo Oklendo, pietvakarinėje, tokiu pat vardu vadinamo ežero pakrantėje. Piečiau, kur oras prisotintas aitraus, iš sieringų šaltinių sklindančio kvapo, prasideda didžiausio Naujosios Zelandijos geizerio – Vakarevareva rajonas. Čia yra galybė geizerių ir garuojančių ežerų, kunkuliuojančio purvo baseinų, vaivorykštės spalvų mineralų atodangų. Per kiekvieną Pohotu (maorių kalba „taškantysis“) geizerio išsiveržimą ištrykšta 30 metrų aukščio verdančio vandens fontanas. Didelį įspūdį paliko Šampano terminis baseinas su gausybe verdančių vulkaninių ežerėlių ir akivarų, kurių paviršiuje pukši karšto oro burbulai.
Prancūzų rašytojas Jule‘s Verne‘as 1868 metais išleistoje knygoje „Kapitono Granto vaikai“ rašo, kad „visa Naujoji Zelandija – palyginti nesenas vulkaninių procesų padarinys. Ji ir dabar kaskart aukščiau kyla iš vandens. Kai kurios paviršiaus dalys per pastaruosius dvidešimt metų yra pakilusios visą sieksnį. Salų gelmenyse tebesiautėja ugnis, kuri kartkartėmis jas gerokai sukrečia, sudrebina, o kai kur be atvangos veržiasi pro jų geizerių gerkles ir ugnikalnių kraterius (…).
Kiek į rytus nuo čia, prie Rotoruja ežero, šniokšdamos trykšta Rotomahanos ir Tataratos karštosios versmės bei garų kaskados, kurias jau buvo aplankę keletas drąsių keliautojų. Šioje srityje yra gausybė požeminių kraterių, sieros dujų versmių. Iš jų veržiasi visas požeminių dujų perteklius, kuris nespėja ištrūkti į laisvę pro dvi siaurutes angas – Tongarirą ir Vakarį, vienintelius veikiančius Naujosios Zelandijos ugnikalnius“.
Kelionės po salas metu šie Jule‘s Verne‘s žodžiai pasitvirtino, matėme karščiu alsuojančius ugnikalnių kraterius, lavų klodus, siera garuojančius ežerus ir purvo akivarus.
Kelionės maršrutas atvedė prie ypač švaraus vulkaninės kilmės Taupo ežero. 375 metrų aukštyje virš jūros lygio telkšantis ežeras iš visų pusių apsuptas vaizdingų kalnų, kurių viršūnės apvainikuotos miškais snieguotomis karūnomis. Neiškenčiame neišsimaudę vaiskiame Taupo ežere. Jis laikomas vienu iš skaidriausių ir švariausių vulkaninės kilmės pasaulio ežerų. Jule‘s Verne‘s taip aprašė šio unikalaus vulkaninės kilmės ežero atsiradimą: „Priešistoriniais laikais Šiaurės salos viduryje, tarp vulkaninės kilmės uolų, įdubo žemės pluta ir atsirado praraja. Šis milžiniškas duburys pamažu prisipildė vandens, upokšniais paplūdusio nuo aplinkinių kalnų. Praraja virto ežeru, kurio dugno iki šiol dar nėra pasiekęs joks svambalas.
Taip atsirado šis keistas Taupo ežeras, tyvuliuojantis tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties pėdų aukštyje viršum jūros lygio, iš visų pusių apsuptas pustrečio tūkstančio pėdų aukščio kalnų, Vakaruose – aukštos stačios uolos, šiaurėje, kiek atokiau, – keletas miškeliais apvainikuotų kalnų viršūnių; rytuose – plati pakrantės lyguma su vingiuojančiu keliu, nusėta pemzos akmenimis, iš tolo boluojančiais tarp retų krūmokšnių; pietuose – miško juosta, o už jos – ugnikalnių kūgiai, sudarą tarsi didingus rėmus šiam didžiuliam stovinčio vandens plotui, kuriame siautėjančios audros savo smarkumu galėtų lygintis su vandenyno ciklonais“, – taip apie šį unikalų ežerą rašė J. Verne‘as. Šiuolaikiniai turistai seka populiariojo rašytojo herojų pėdomis, o Taupo ežero bangas skrodžia baltasparnėmis jachtomis.
Tongariro nacionaliniame parke
Didelę Naujosios Zelandijos teritorijos dalį užima nacionaliniai parkai. Iš jų savo nepakartojamu grožiu išsiskiria Tongariro nacionalinis parkas. Jo įžymybės – trys ugnikalniai: Ruapehus (2797 m), Ngaurugoe (2291 m) ir Tongariras (1998 m). Maoriai šiuos ugnikalnius laiko šventais. Jie tiki, kad Naujosios Zelandijos širdis plaka ugnikalnių ritmu, o šalies gyvenimas prasideda būtent šių kalnų viršūnėse. Anot maorių, čia gimsta į jūras tekančios upės, kurios maitina augalus, gyvūnus ir paukščius, o šiuos kalnus šlovina žmonių maldos, dainos ir šokiais.
Daug jėgų ir ištvermės pareikalavo vienos dienos 18,5 kilometro ilgio žygis pėsčiomis po Tongariro nacionalinį parką su jame veikiančiais ugnikalniais. Grožėdamiesi nuostabiu kraštovaizdžiu, keliavome pažymėtu turistiniu taku, kuris vinguriavo per vulkanines dykumas, aplenkdamas karštųjų vandenų krioklius, žydrus kalnų ežerėlius, veržlius upelius. Eidami matėme kitados iš ugnikalnių ištekėjusios lavos laukus, netikėčiausių formų kraterius.
Tongariro nacionalinis parkas turi UNESCO Pasaulinio paveldo statusą ir yra vienas iš dviejų tokio tipo nacionalinių parkų pasaulyje, jis vertinamas ne tik kaip gamtos, bet ir kaip kultūros paminklas. Šis statusas suteiktas dėl dviejų svarbiausių priežasčių: maorių kultūrinių ir dvasinių vertybių bei išskirtinių vulkaninių charakteristikų.
Taip pat apsilankėme viename iš Šiaurinės salos nacionalinių parkų, kuriame auga didžiuliai paparčiai, veši tankūs, neįžengiami krūmynai. Naujojoje Zelandijoje yra užregistruota 164 paparčių rūšys, 50 iš jų – endeminės (pasitaikančios tik šioje šalyje). Paparčio motyvas yra svarbi maorių etnokultūros dalis. Paparčio lapas arba neišsitiesęs jo ūglis – maoriškai koru – šalies kultūroje yra naujo gyvenimo, jėgos ir taikos simbolis. Jį nuo senų laikų drožinėja arba tatuiruojasi maoriai, koru savo logotipu yra pasirinkusios šalies oro linijos. Sidabrinis papartis pavaizduotas valstybės herbe, nacionaliniuose piniguose, neoficialioje Naujosios Zelandijos vėliavoje. Visoje šalyje parduodami maorių dirbiniai, kuriuose vaizduojami magiškų galių turinti paparčio šakelės spiralė.
Šalis didžiuojasi didžiule augalų įvairove – 85 proc. čia aptinkamų augalų rūšių neauga jokioje kitoje žemės vietoje. Augalų įvairovė Naujojoje Zelandijoje atsirado prieš 85 milijonus metų, salai atsiskyrus nuo Gondvanos (ypatingo žemyno, kuris išsidalijo į didžiąją dalį pietinio pusrutulio). Naujojoje Zelandijoje aptinkama daugiau nei 2000 rūšių aukštų augalų.
Velingtonas – šalies sostinė
Šiame mieste nestinga įvairių įdomybių, čia kunkuliuoja naktinis gyvenimas. Pernakvoję Velingtone, tęsėme pažintį su šalies sostine, apžiūrėjome senamiestį, įdomios architektūros parlamento rūmus, Viktorijos universitetą. Apsilankėme Te Papa Tongarewa nacionaliniame muziejuje, kuris yra vienas moderniausių muziejų pasaulyje. Keturių aukštų pastate išdėstytoje išsamioje ekspozicijoje supažindinama su Naujosios Zelandijos gamta, istorija ir kultūra – nuo tradicinės maorių kultūros iki modernaus meno.
Iš Velingtono nedideliu laivu plaukėme į Kuko sąsiaurį. Šis sąsiauris garsėja itin stipriomis audromis, tačiau, laimė, jog mūsų iškylos metu buvo ramu. Kitame sąsiaurio krante įsikūręs nedidelis kurortinis Eastborn miestelis. Apžiūrėjome šio miestelio gamtos įžymybes, apsilankėme nacionaliniame parke, pasivaikščiojome po krantinę. Iš čia galima persikelti į Pietinę salą, kuri žavi nepakartojamo grožio kraštovaizdžiu, veikiančiais vulkanais, geizeriais, snieguotais kalnais, ledynais, fiordais, upėmis, ežerais, kriokliais, smėlėtomis pakrantėmis, keistų formų uolomis, tropiniais miškais, unikalia augmenija ir gyvūnija. Tai rojaus sala, kurioje viešpatauja grožis, ramybė, natūrali gamta, o švarus oras patvirtina aplinkos darną.
Pietinė Naujosios Zelandijos salos dalis yra kalnuotesnė. Čia yra aukščiausias šalies kalnas Kukas (3764 m). Į jį pirmą kartą žmonės įkopė 1899 metais. Alpinistams Kuko kalnas yra nelengvas uždavinys. Į jo viršūnę planuoja kopti ir lietuvis alpinistas Saulius Vilius. Būtent čia, prieš kopdamas į Everestą, treniravosi ir garsus Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hillary (1920-2008). Beje, būtent Edmundas Hillary ir šerpas Tenzingas Norgau 1953 m. gegužės 29 d. pirmieji įkopė į aukščiausią pasaulio viršūnę Everestą. Seras E. Hillary, vienas žymiausių pasaulio alpinistų, mirė 2008 m. sausio 23 d. Garsiojo alpinisto portretas puošia Naujosios Zelandijos penkių dolerių vertės kupiūrą.
Kodėl maoriai iškiša liežuvį?
Pirmieji europiečiai, įsikūrę Naujojoje Zelandijoje, daugiausiai buvo anglai. Vietiniai šalies gyventojai – maoriai. Į Naująją Zelandiją maoriai atplaukė X-XI a. iš Polinezijos salų, su savimi atsiveždami ir jiems būdingą Okeanijos kultūrą. Dabar maoriai sudaro 15 procentų šalies gyventojų. Maorių ir anglų kalbos – valstybinės šalies kalbos.
Senieji Naujosios Zelandijos gyventojai skiriasi nuo Australijos aborigenų ir išvaizda, ir kultūra. Maoriai į Naujosios Zelandijos gyvenimą integravosi kur kas veiksmingiau nei aborigenai savo šalyje. Maoriai turi savo kalbą, šventyklas, kultūros centrus, švenčia tradicines šventes ir atlieka apeigas, plėtoja amatus ir šoka tradicinius šokius, laikosi papročių ir tradicijų. Įžengus į maorių šventyklą, priimta nusiauti batus ir laikytis tylos. Tradicinis maorių pasisveikinimas – pasitrynimas nosimis – hongi. Jie tai daro švelniai ir pagarbiai, atsargiai prisiliesdami prie kito žmogaus nosies.
Kiekvieną svečią maoriai pagal tradiciją sutinka garsiai riaumodami ir demonstruodami baisias grimasas. Agresyviai šaukiantys čiabuviai, pasipuošę įspūdingomis juodos spalvos tatuiruotėmis, šokdami išsprogina akis ir iškiša liežuvius. Senovėje maorių kariai taip gąsdino savo priešus, o dabar išgąsdina daugumą jų pasirodymo atvykusių pasižiūrėti turistų.
Šokdami karo šokius, maoriai siekia įbauginti atvykėlius ir taip išsiaiškinti tikruosius jų ketinimus. Iškištas liežuvis reiškia iššūkį priešui. Be to, maorių mene dažnai vaizduojamas pradurtas iškištas liežuvis. Šis vaizdinys turi dvi reikšmes: pirma, tai nepaklusnumo ir apsisprendimo, atsisakymo būti kontroliuojamam simbolis; antra, taip atspindimi individo oratoriniai sugebėjimai. Trumpai tariant, liežuvis maoriams yra svarbi išraiškos priemonė.
Maoriai iš tikrųjų atrodo gana grėsmingai: jie yra tamsaus gymio, stambaus sudėjimo, tvirti ir gausiai tatuiruoti. Maorio kūną puošia įspūdingos tatuiruotės. Tai laiko išbandymus išlaikęs liaudies menas, dar vadinamas moko, bylojantis apie vyro jėgą ir moters erotiškumą. Seniau savo kūnus privalėjo tatuiruoti visi maoriai – tiek vyrai, tiek ir moterys. Taip kontroliuojama jų kūno energija, be to, maoriai tiki, kad po mirties siela būtent su tatuiruočių pagalba suranda išėjimą iš kūno ir tampa nemirtinga.
Moko atspindi genealogiją (whakapapa), nusako kas esi, palaiko maorių kultūros tradicijas. Žemyn nuo kaktos nosies link einančios linijos simbolizuoja žmogaus protėvius (tipuna), o linijos tarp nosies ir smakro apačios reiškia vaikus. Abiejose nosies pusėse ištatuiruotos spiralės simbolizuoja gyvenimo alsavimą – jį dievas Taane įkvėpė į moters pavidalą, kurį buvo sukūręs iš raudonojo molio. Maoriai tiki, kad iš šio veiksmo atsirado žmonės.
Kadangi maoriai neturėjo rašytinės kalbos, jie susikalbėjo savita simbolių kalba. Tradiciniuose drožiniuose yra daug plaštakų su trimis pirštais – tai simbolizuoja tris išminties krepšius, kuriuos Taane, dvasinė jėga, atskyrusi dangų ir Žemę, gavo užkopusi į aukščiausią iš 12 dausų ir susitikusi su Didžiuoju Kūrėju Io.
Jono Nekrašiaus nuotraukos
