Dabar aš jau galvoju, jog esu suvis suaugėlis, tačiau nejučia dažnai prisimenu savo ankstyvosios vaikystės taką. Jį buvau susikūręs patsai sau. Tas takas tiesiog niekur nevedė. Tačiau buvo išmintas rugių lauke.
… Kai tėvai, pasibaigus mokslo metams, mane išvežė į kaimą, sumaniau ūkininkaujantiems seneliams kokią nors šunybę iškrėsti. Na, nebuvau aš piktas, o mano seneliai man tiesiog geručiai buvo. Tik… pasidarė nuobodu, tad dairiausi, ką čia nuveikus.
Žiū, kaip gražiai plaukėja rugių laukas! Ir ko man po tą lauką nepavaikščiojus. Tik iš kiemo pusės, kur atsiveria graži panorama – banguojantys ir kalneliais vis pabėgėjantys rugiai – lyg ir negražu į žiemkenčius įbristi. Paėjėjau miškelio pusėn ir iš ten sumaniau nutiesti savąjį taką į rugių lauko vidurį.
Nutiesti nieko ir nereikėjo. Sumaniau kasdien pabėgioti į to lauko vidurį, tad takas po savaitėlės savaime atsirado. Po to pamačiau, jog rugiai – jau ir virš mano galvos šoktelėjo. Vadinasi – visai būsiu pasislėpęs, tarsi atogrąžose!
Toks jausmas buvo tiesiog puikus… Nieko geresnio ir nenorėjau rytais nubudęs – eisiu į rugius!
Nes juose pamačiau, jog ne vien girioje, o ir rugiuose yra savitas, įdomus gamtos gyvenimas. Man buvo įdomūs žemės vabalai ir vabalėliai, tame rugių lauke gal įsikūrę tarsi namuose, tarsi sumanę čia ilgai ir laimingai gyventi… Sėdėdamas žiemkenčių „giraitėje“ kiek ir pasislėpdavau nuo saulės, nors kukurūzų laukelyje slėptis nuo kaitrių spindulių ir būtų kur kas geriau. Tačiau rugiuose palei žemę stebėdavau ne vien skruzdėlytes, kitokius ropinėtojus, o ir augalus. Vis stebėdavau, kaip savo viršūnėlę saulės link nepaliaujamai kelia rugiagėlė. Vis galvojau: sulauksiu ar ne, kol ši gražioji laukų gėlė pražys. Juk tuoj ateis laikas ir mokyklon, o dar anksčiau atvažiuos kombainas – kris visų šio lauko augalų galvelės… O po to atriedės traktorius, sukapos, suraikys dirvos „odą“, galėsiu tik iš tolo stebėti vietomis išverstą rausvo molio klodus. Žinoma, molis anksčiau ir man patiko, kiek galima visa ko nulipdyti, tačiau dabar yra rugiai, jie tokie banguojantys, lyg prie jūros būtum… Gerai įsiklausius, ošimas tikrai girdisi. Šnara rugiai… Kai sėdžiu savojo tako gale, t.y. viduryje rugių lauko, jaučiuosi esąs tarsi didžiulio jūrų laivo kapitonas, laivavedys. Nors tuoj susivokdavau, jog vandens visai čia nereikia, geriausia, kai yra vėjas, yra saulė… Ir yra toks nuostabus rugių kvapas prieš atriedant kombainui. Nuo to kvapo net nejauku man pasidarydavo – greitai viskas pasibaigs, neliks nei tako, nei rugių, nei saulės bei vėjo viršum manęs ir rugių. Liks mano gyvenime tik takas pro papilkėjusius miesto namus mokyklos link, kurioje galvosiu apie rugių šnarėjimą, kurioje reikės spręsti uždavinius su įvairiausiomis lygtimis. Jos man taipogi patinka, tačiau išsprendęs anksčiau už kitus, vaikščiodamas vienas po mokyklos koridorių vis pagalvosiu apie rugius…
… Tik seneliai po kurio laiko vis imdavo manęs ieškoti, šūkaliodavo, privalėjau atsiliepti. Tai darydavau tik grįžęs takeliu iš rugių miškelio link.
… Kartą senelis atėjo prie to miškelio ir aptiko manąjį taką. Pradžioje pamanė, jog kaimynas sumanęs eiti iš vienkiemio parduotuvės link, tačiau paėjėjęs tuo taku per rugius, atėjo į… niekur. Taip pradžioje nieko ir nesuvokė. Gal čia žvėrys, šernai, tačiau būtų aiškūs pėdsakai…
… Galop aptiko kartą mane tuo taku šmirinėjantį ir garsiai garsiai nusijuokė: tyrinėtojas!..
Geras senelis, visai nepyko, jog taką į niekur rugių lauke nusitiesiau…
