Po savo aktyvaus gyvenimo tarpsnio įsikūrėme žmonos vaikystės vietovėje – Trakų Vokėje. Mano gimtinė – Jonavos r. Beržų kaimo viensėdis, šalia Sankt Peterburgas – Varšuva trakto, apriboto iš dviejų pusių šaltiniuotų upeliukų, ant Luokės upelio šlaito. Visad svajojau apie gandralizdį, akyse vis tebematomą Kvietkučių kaime, senelio Mykolo Puišio sodyboje. Senas, aukštas, aukštas gandralizdis ant seno topolio, su klegančiais gandrais ir pilnas žvirblių čirškimo, iškilęs šalia kelminių avilių. Visada, kai svečiuodavomės mamytės tėviškėje, mus, vaikus, tai labai domino.
Menu: mūsų jaunystės laikais topolyje prie dvaro rūmų visada perėjo gandrai, tačiau kažkuriais metais neapsigyveno, o medžio ataugos apglėbė lizdą. Gandras – ne sraigtasparnis, jam reikalingas laisvas takas tūpimui, kaip lėktuvui. Jei lizdas apauga, visas ataugas būtina kruopščiai šalinti!
… Aplink mūsų sodybvietę Trakų Vokėje plyti laukai, netoli – dvaro tvenkiniai. Sąlygos gandrams apsigyventi ir mano svajonei įgyvendinti buvo palankios. Iškėlus gandralizdį, gandrai apsigyveno ne tuoj pat.
Kelis metus, dingus vidurvasarį vienam gandrų, grįždavo pavasariais vienas, o pageidaujančius būti drauge vydavo šalin. Tik po kelerių metų vėl susikūrė šeima. Pradžioje atskrido vienas, o atsiradusį kitą, kuris net sauso šieno snape atnešdavo, nuvydavo, o jo gniužulą išmesdavo. Po kiek laiko matome: jau drauge, tai ant kaimynų namo stogo, tai lizde… Netrukus labai draugiškai pradėjo atstatinėti lizdą, kuris per kelis metus jau buvo sužėlęs. Nešė žabus, kuokštus sausuolių, atlikinėjo visus kitus ritualus, reikalingus šeimos pagausinimui. Jų džiaugsmo ir kleketavimo užteko ne tik mums, bet ir kaimynams.
Smulkmeniškai rašau, nes žinau daug detalių, juk gandralizdis nuo mūsų namo – tik apie 30 žingsnių, todėl visa jų veikla gerai matoma ne tik mums, o ir artimiausiems kaimynams. Po kurio laiko aplink mūsų sodybą įsikūrusiems gyventojams gandralizdis ir gandrai tapo savotišku veiklos centru.
… Keista ir įdomi gandrų šeimynos veikla! (Pernai T. Vokėje gandrai pasirodė 04 08.) Tai, jog jie draugiškai pakaitomis keičiasi lizde (leisdami partneriui pailsėti ir pasimaitinti), jog grįždamas į lizdą būtinai atneša snape glėbį papildomo minkšto pakloto, jog sugrįžus vienas kitą pasveikina ilgokai kleketuodami ir bendrai taisydami guolį, nestebina…
… Tos dienos rytą vienas iš gandrų pradėjo keistai elgtis. Pakyla nuo lizdo, nuskrenda ant artimiausio kaimynų namo stogo, minutėlę patūpi ir vėl – į lizdą. Paklegena ir – vėl ant stogo, ir vėl atgal… Taip kelias valandas, kas 2-3 min. dažnumu. Kitą dieną – vėl tas pats. Nutūpęs kaimynų pievelėje, vaikščiodavo pirmyn atgal panarinę galvą, lyg žmogus apgultas didelių rūpesčių. Ir tai tęsėsi kelias dienas. Jau net buvau pasiruošęs skambinti į Gyvūnų gelbėjimo tarnybą. Pamaniau: ar tik partneris lizde nebus įsipainiojęs ir taip gandras prašosi pagalbos, bet po to įsitikinau, jog taip nėra.
Gal dėl sausros atsiradęs maisto trūkumas paveikė, nes pradėjo atidžiai tyrinėti kaimynų kiemus ir žolynus, mano sodybos visus pašalius ir statinius, daržą, pastogę, pavėsinę, vandens baseinėlį. Įtariu, kad gandras yra kaltas ir dėl ežio mirties (radome negyvą po kadagio krūmeliu). Prieš tai gandras kelias dienas vaikščiojo keliuku prie kiemo vartų, kai atidarydavau, skubiai įėjęs vis kažko dairydavosi. Priešingoje gatvelės pusėje kaimynas tvarkė tankią gyvatvorę ir galėjo išbaidyti ežių šeimyną, kurią gal pastebėjo ilgakojis. Gal gandro sužeistas ežiukas dar turėjo jėgų prasmukti pro vartų plyšį ir pasislėpti mano kieme.
Kai kas pamano, jog gandras yra didelis plėšrūnas, bet… Mes išrinkome jį nacionaliniu paukščiu, jis nuo senų laikų klegėdavo prie lietuvių sodybų – globokime!
… Tais metais – beveik du mėnesiai be kritulių, nors aplink ir plaukioja lietaus debesys. Vienintelis gandrų maistas liko grambuoliai ir jų lervos, tik mane stebina, kaip jie sugeba nustatyti jų buvimo vietą!?.
Jaučiam, jog gandrai šiemet kažkokie neramūs… Gal maisto stoka, gal vis nesikala vaikučiai, o ir varnos, perinčios artimose liepose, pastoviai raudonkojus stebi, kartais net palydi iki lizdo, lyg nujausdamos grobį. Kartą paklausiau kaimynų:
„Dar taip anksti, o jau darbuojatės lauke?“.
„Jūsų gandras kas rytą mus anksčiausiai pažadina, stuksendamas snapu verandos stiklan! O dar ir visus kaminus apžiūri, kaišiodamas snapą“, – sako kaimynas, pridurdamas, jog raudonkojis labai nenoriai pasitraukdavo nuo tako, nenori palikti šiltnamio kraigą ateinant savininkui.
Gandras jausdavosi lyg ir tikru vietos šeimininku. Raudonkojai buvo įkyriai keisti. Gal taip išreikšdavo savo džiaugsmą, kad po kelių metų sukūrė šeimą? Gal ilgai trunkanti sausra apsunkino maisto paieškas? Rinko ir nešė, kas papuolė, net kartais negalėdavome nustatyti, lyg kažkokius gniužulus rydavo. Matyt ir žuvivaisos tvenkiniuose slapčia žvejodavo, ne kartą rasdavau iškritusių po gandralizdžiu žuvų.
Prieš tai, kiek buvo gandrų šeimynų, jau gegužės antroje pusėje girdėdavosi iš lizdo švelnūs gandriukų garsai, gal ir dėl to neramūs mano sklypelio gyventojai!?
Visgi mūsų nuogąstavimai nepasitvirtino, birželio pradžioje išvydome lizde net 3 galvytės. Džiaugėmės visi! Gandriukai, nors aplink sausros metu maisto trūko, bet tėvai jiems sugebėdavo atnešti, matėme kaip pakaitomis nešė, vis negalėdavo vaikų pasotinti, bet šie augo spėriai. Matome: stipresnieji jau miklina sparnus! Bet… Atsitiko bėda. Gal dėl vaikiško gandriuko neatsargumo ar noro pasipuikuoti. Ryte vieną iš gandriukų radau vaikštinėjantį darže.
Ką daryti? Skambinau reikiamoms instancijoms, net į Aplinkos ministeriją. Visi atsakė vienodai: gandrų Lietuvoje netrūksta, reikia paleisti laisvai ganytis į pievas! Globoti draudžiama! Na, pavaikščiojo gandriukas kelias dienas po apylinkės pievas ir dirvonus. Ne ką galėjo per sausrą rasti, gal kokį žiogą. O kartais vienas iš tėvų būdavo šalia, bet gandrai – ne varnos ar žvirbliai, iškritusių vaikų nemaitina.
Neišgyveno… Gal dėl maisto ar kieno skriaudos, nors pabėgti plasnodamas jau galėjo! Likę gandriukai puikiai užaugo, spėjo pasivaikščioti po apylinkių pievas ir takais.
… Pasidalinau su jumis, gamtos draugų savaitraščio skaitytojai, savo kiemo džiaugsmais ir rūpesčiais. Nes mūsų sodyboje, atrodo, yra vienintelė gandrų šeimyna gyvenvietėje.
Autoriaus nuotraukos
