Maironio giraitės ąžuoliukai – mūsų stiprybės simbolis, mūsų Lietuvos stiprybės simbolis, tai meilė ir padėka didžiajam Lietuvos dainiui Maironiui.
… Prieš 3 metus pasodinome Maironio ąžuoliukų giraitę netoli Karmazinų pilkapių, Neries regioniniame parke. Šis projektas buvo įgyvendintas aktyviai mus remiant minėto parko direkcijai.
Kiekvieną rudenį ir pavasarį lankėme jaunąją ąžuoliukų giraitę, kelis neprigijusius medelius persodinome. Jie jau kiek ūgtelėjo.
… Laikas greitai prabėgo. Užaugo šeštokai, sodinę ąžuoliukus. Grupelė aštuntokų, sodinusių medelius 2012 m. rudenį, aplankė Maironio ąžuoliukų giraitę, vėl prie stendo pasodino kelmelį rūtų, Maironio apdainuotų žemčiūgų – nasturtų. Mokiniai deklamavo lietuvių poetų posmelius apie ąžuolus, apie medžius:
Kalnely ošia ąžuolai,
Šakom – galingom rankom –
Atremdami žaibus, žvaliai
Iškėlę laiko dangų…
Po ąžuolais – kapai,
Virš ąžuolų – žaibai.
Liepsnos gyvybė uždegta –
Švytėjimu galinga, –
Gyva gyvenimu, šventa –
Mirtim… Ji nemirtinga…
Virš ąžuolų – žaibai,
Po ąžuolais – kapai.“ (J. Lapašinskas)
*
Koks medžių širdies gerumas –
Supt ir supt ant šakų – svetimus vaikus!
Koks jautrumas –
Guost ošimu kiekvieną praeivį.
Koks pasiaukojimas –
Kuo mūsų daugiau – tuo jų mažiau. (A. Dabulskis)
*
Tikiu, kad kiekvienas mokinys, deklamuodamas savo išmoktą posmelį, naujai pajuto ąžuolo, medžio prasmę šalia žmogaus. Juk medžiai – gyvybės šaltinis žemėje: jie mus maitina, sutvirtina dirvožemį, mažina taršą ir eroziją, valo ir drėkina orą, suteikia prieglobstį ir pavėsį, stebina savo grožiu ir grakštumu. Medžiai – ilgaamžiškumo ir pastovumo simbolis. Nuo senų laikų žmonės jautė didelę pagarbą ir prieraišumą medžiams, tikėjo nepaprastomis jų galiomis. Ypatinga šventumo aureole buvo apgaubti ąžuolai, laikomi dievo Perkūno medžiais… Juk neveltui ir Salomėja Neris rašė: ,,…O kadaise šventą ąžuolyną buvo nuodėmė paliest…“
Po jausmingų posmelių apie medžius, aštuntokas Mantas įteikė penktųjų klasių atstovams simbolinį Maironio giraitės raktą. Taip Maironio giraitės priežiūrą aštuntokai perdavė penktokams, kurie nuo šiol rudenį ir pavasariais rūpinsis šia ąžuolų giraite, kol taps aštuntokais.
Ateik, žmogau, sustok prie tako,
Šalies gimtinės Lietuvos.
Suprasi gal, ką medžiai sako,
Įsiklausyk į jų kalbas.
Atnešk į girią jautrią širdį,
Čia džiaugsmo pasisemt ateik.
Bet prisimink, kad medžiams irgi
Nors krislo nuoširdumo reik…
Šie žodžiai, padeklamuoti Igno bei Radvilo, tinka mums visiems, kurie neabejingi nei giriai, nei medžiui, o ypač ąžuolui ir Lietuvai.
Visiems padainavus dainą ,,Ąžuolai žaliuos“, jaunųjų ąžuoliukų giraitėje nuskambėjo ir smuiko bei gitaros melodijos ąžuolams. Taip aštuntokai, padedami Mingailės ir Barto, atsisveikino su Maironio giraite.
Tačiau ir būdami gimnazistais, šie mokiniai visada galės aplankyti savo sodintus ąžuoliukus, palyginti, kuris greičiau auga – medis ar žmogus, prisiminti, su kokiu nuoširdumu tada, šeštokėliais būdami, sodino SAVO ąžuoliuką…
Marijos Mašanauskienės nuotraukos
