Tuo metu, kai iš Skandinavijos kalnų į Lietuvos žemę slinko vienas po kito ledynai, Pirėnų pusiasalyje jau gyveno pirmykščiai žmonės. Norą nuvykti į tą šalį, pamatyti Madridą, Toledo, pajutau staiga. Tam pritarė žmona Vidutė, kiti šeimos nariai, tad greit apsisprendėme. Lyg tyčia ir kelionių organizatorius ,,Kelionių laikas“ pasiūlė savaitgalio skrydį į Madridą. Užsirašėme, bet vasario mėnesį daugiau norinčių keliauti neatsirado. Tad kelionę nukėlėme vėlesniam laikui ir apsisprendėme skristi vieni, į kompaniją pakvietę ir žmonos puseserę Dianą. Pigių skrydžių lėktuvu bilietas į abi puses kainuoja tik vieną šimtą eurų ir gyventi gavome nemokamai, miestelyje netoli Madrido.
Skrydis į Madridą žvelgiant per iliuminatorių
Skrendant į Madridą pasisekė – sėdėjau prie iliuminatoriaus, tad per nedidelį langelį į žemę žiūrėjau beveik visą skrydį, kuris tęsėsi daugiau kaip keturias valandas. Kylant iš viršaus pamačiau Vilniaus oro uosto pastatus, gražiai atrodančius Salininkus, kolektyvinius sodus… Diena pasitaikė apsiniaukusi, tad greit perskrodę debesį, pakilom aukštai, balta debesų paklodė driekėsi žemai. Skaisčiai šviečiant saulei, nematydami žemės perskridome ir visą Lenkiją. Po dviejų valandų baltas šydas palengva nyko. Tikriausiai iš dešimties kilometrų aukščio pamačiau baltuojančias kalnų keteras. Pagalvojau, kad gal tai Alpių kalnai netoli Bavarijos. Nedideliame žemėlapyje nuo Vilniaus iki Madrido buvau nubraukęs tiesią linija. Tiesiai, pagal vadinamąjį azimutą skrendant, Varšuva turėjo būti kairėje lėktuvo pusėje (aš sėdėjau dešinėje), Berlynas – dešinėje, Praha – kairėje, Bavarijos sostinė Miunchenas – taip pat kairėje. Tačiau, būnant tokiame aukštyje, orientuotis sunku. Žinoma, lėktuvo įgula tik užkandžius ir kitas prekes siūlo, o skridimo maršruto nekomentuoja.
Skrendant virš kalnų, įdomu stebėti, kaip tarp viršūnių nusileidžia perėjos, tarpekliai, keičiasi įvairaus polinkio šlaitai, kalnų virtinės. Vėliau pamačiau kaip saulės spindulių sniegą tirpdančiuose šlaituose formuojasi mažyčiai debesėliai. Ilgiau skrendant debesėliai vis didėjo, kol vėl visą žemės paviršių apdengė baltu šydu.
Dar šiek tiek paskridus, debesys vėl pranyko, pasirodė žemė. Žvelgiant iš tokio aukščio tik stambius objektus gali atskirti. Bet aiškiai pamačiau vingiuojantį vandens telkinio krantą ir vandens mėlynę. Krantai pranyko – tik vanduo apačioje ir dangaus žydrynė. Mėlyname vandenyje (maždaug degtukų dėžutės dydžio) aiškiai matėsi plaukiantis laivas, paskui – kitas. Bet koks tai buvo ežeras? Viduržemio jūra? Ji mūsų akiratyje lyg ir negalėjo patekti, perdaug toli į kairę.
Artėjant prie Madrido debesų nebuvo. Mačiau, jog žemės paviršius yra visai kitoks nei mūsų krašte – dirvožemis rudas, vietomis tiesiog raudonas, jokios ryškesnės žalumos, nors lietuviškoje enciklopedijoje parašyta, jog miškai sudaro apie 28 proc. Ispanijos teritorijos. Reiškia šioje šalyje girių tik apie 6 procentais mažiau negu Lietuvoje.
Šaunūs kelių statytojai
Buvau girdėjęs, jog ispanai – geri kelių, tunelių ir metro tiesėjai, jog transporto tinklas labai gerai išplėtotas. Vien automobilių kelių Ispanijoje – 664 tūkst. kilometrų, daug greitkelių. Turizmas Ispanijoje – svarbi ūkio šaka. Į šią šalį per metus atvyksta daugiau kaip 50 mln. turistų (gyventojų Ispanijoje – beveik 47 mln.).
… Madrido Bajaras oro uostas didelis, bet man pasirodė nepatrauklus, o kad keliai geri – greit įsitikinome. Mus pasitikęs jaunuolis sakė, jog iš oro uosto iki Madrido – tik 12 kilometrų, bet miestelis, kuriame gyvensime (Villavicioza de Odon), yra už Madrido, beveik priešingoje pusėje nei oro uostas. Siekiant išvengti galimų kamščių (buvo penktadienio popietė), važiuosime Madridą juosiančiu keliu.
Greit išvažiavome į plačią autostradą. Posūkių į kairę nėra, kelias daugumoje įgilintas, tuneliukai, dvejų lygių sankirtos. Kelias visur aptvertas, į važiuojamąją kelio dalį patekti sunkoka.
Madridas įsikūręs Mesetos plokščiakalnio, kuris apima pusę Pirėnų pusiasalio, centrinėje dalyje (plokščiakalnio vyraujantis aukštis – 600-800 m.). Upės, išgraužusios gilesnius slėnus, tiesiant kelius sudaro gražios, jaukios aplinkos vaizdą. Pakelės apsodintos medžiais ir krūmais. Tad važiuoti iki mūsų laikino būsto buvo įdomu.
Jaukus, ramus miestelis (palyginčiau su Buivydiškėmis ar Tarande ). Namai – 2-3 aukštų, daugumoje kiemai aptverti aklinomis tvoromis. Tik pačiame centre, kur įsikūrusios kavinukės, parduotuvės, namai – prie gatvės. Daugumoje namų – 4-6 butai. Greta – automobilių stovėjimui skirtosios aikštelės.
Butas, kuriame gyvenome, – per du aukštus. Pirmame – virtuvė ir erdvi svetainė, valgomasis, tualetas. Antrame – trys miegamieji kambariai, tualetas, vonia. Šeimininkas, aprodęs miestelio centrą, darbo reikalais išskrido į Barseloną, tad erdviame bute gyvenome vieni.
Nuo ankstyvo ryto iki nakties į Madrido centrą nuvažiuoti geriausia maršrutiniais autobusais. Mūsų autobuso galinė stotis – šalia metro, netoli Karalių rūmų. Įdomu, jog Madrido centre, apie tris kilometrus maršrutinis autobusas važiuoja po žeme, galinė stotis – gal dešimties metrų gylyje po žeme. Laukimo salė atskirta nuo požeminės gatvės. Tik atvykus autobusui stiklines durys atsiveria, išeina atvykusieji, po to pro kitas į autobusą sulipa norintys važiuoti. Jokio susigrūdimo, nors aikštelės durys atsiveria iki autobusui išvažiuojant, tik prieš penkias minutes. Įlipimas – tik prie vairuotojo, kiekvienas keleivis, turintis keleivio kortelę, įlipęs pasižymi priglausdamas prie nedidelio aparačiuko, o mes perkame vienkartinius bilietus, kurių kaina – 2,6 euro. Bilietukus spausdina kasos aparatas, vietoje.
Beje, ir Vilniuje jau buvome pratinami lipti tik per priekines transporto duris, esančias prie vairuotojo, turėjome parodyti nuolatinį bilietą, ar įsigyti. Tačiau vadovaujant merui Artūrui Zuokui buvo grįžta prie atgyvenusios tvarkos, prarasta pirminė keleivių kontrolė. Beje, Madride nemačiau perpildyto autobuso, o skirtingais maršrutais važiuojantys „Madrid City Tour“ (nors įlipimas kainuoja 10 eurų) autobusai siūlo važinėti visą dieną. Labai patogu. Norimoje vietoj išlipi, apžiūri patikusią aikštę, paminklą ir vėl po kurio laiko tęsi kelionę po miestą. Ten prie priekinių durų sėdi kasininkas – ne tik bilietuką, o ir ausines įteikia, priima tik tiek keleivių, kiek yra sėdimų vietų. Gaila, bet pasakojimo lietuvių kalba į audio įrangą neįrašyta…
Žvalgantis po Madridą
Nors vilniečio akimis ekskursija po miestą specialiu autobusu, važiuojančiu pro įdomesnius turistinius objektus, ir nėra labai pigi, mes pasinaudojome ir buvome patenkinti. Pirmą kartą atvykus į miestą, kuriame gyventojų daugiau negu visoje Lietuvoje (Madride gyvena 3,1 mln.) siūlyčiau visiems pasinaudoti tokia galimybe.
Madride atkreipėme dėmesį, jog virš lentelių su gatvės pavadinimu nupiešta ir galva žmogaus, kurio vardu pavadinta gatvė ar aikštė.
… Buvęs provincijos miestelis prie Mansanareso upės Madridas 1561 metais, valdant Pilypui II, paskelbiamas Ispanijos sostine. Tais laikais Ispanija buvo galinga, turtinga šalis, galėjo kurti gražų, erdvų miestą, daug vietos skirti miesto žaliajam rūbui. Antai, Karališkieji rūmai pastatyti netoli upės. Prieš rūmus – parkas, kuriame daugiausia platanų. Skoningi gėlynai, buvusių valdovų skulptūros.
Vaikščiojant tą dieną net nepagalvojome, jog po parku – didelis turistinių autobusų parkingas, vieta, kur netoli aikštės įsikūrusios turizmo firmos „Julia travel“ autobusais organizuojamos vienos dienos ekskursijos į aplinkinius istorinius Ispanijos miestus. Tik kitą dieną, susiruošę ekskursijon į Toledą, pamatėme, kas yra po parku ir gatve prieš Karališkuosius rūmus. Transporto Madrido gatvėse daug, tačiau (ir pėsčiųjų patogumui) daugelyje labai judrių vietų transportas – po žeme. Taip triukšmo, dulkių mieste mažiau. Kitoje rūmų pusėje iki pat Mansanareso upės, – Karališkasis parkas. Didelis, su fontanais, skulptūromis… Mansanareso upė įsprausta į betoną, mūsų buvimo metu vanduo vos tekėjo. Tikriausiai vandens lygis pakils, kai ant dar baltuojančių kalnų viršūnių prasidės intensyvus sniego tirpsmas. O upės pakrantė neseniai sutvarkyta. Medžiai dar jauni, trinkelių takeliai, prie jų betoniniame lovyje teka vanduo. Ant betoninio krantelio jaunų platanų pavėsyje patogu ir pasėdėti – lyg ant suoliuko. Mat yra ir kur dairytis – buvusios upės slėnyje didelis įrengtas fontanas.
Aplankėme ir Karališkuosius rūmus, turinčius labai daug kambarių, salių, menių su gausiais paveikslais ir kitais karališkaisiais atributais. Užsukome ir į Prado muziejų su eksponuojamais garsiausių, žinomiausių ispanų ir kitų šalių menininkų kūriniais, kolekcijomis surinktomis nuo 12 a. Ten sukaupta 7600 paveikslų, 1000 skulptūrų.
Madrido Karališkąjį Botanikos sodą (Real Jardin Botanico) 1755 metais įkūrė karalius Ferdinandas VI. Tuo jis norėjo pasigirti, kad turi vertingų augalų kolekciją. Dabar Karališkasis Botanikos sodas apima 8 hektarus. Išsidėstęs trijose terasose. Už nepaprastą sodo grožį jam buvo suteiktas menų sodo vardas. Karališkasis botanikos sodas turi mokslinių tyrimų centrą. Šis botanikos sodas, skirtingai negu daugumoje Europos botanikos sodų, labai tvarkingas, stačiakampiai sklypeliai, platūs takai. Senų anų laikų medžių likę nedaug.
Mums būnant (gegužės pirmosiomis dienomis) dar žydėjo tulpės, daug įvairiausių spalvų ir rūšių irisų, rododendrai ir kitokių kvepiančių gėlių žiedai. Kvėpavome tuo kvepiančiu oru.
Pasivaikščioti po Botanikos sodą ir grožėtis nuostabiais augalais galima kiekvieną dieną. Senjorams, sulaukusiems 65 metų, bilietukas kainuoja tik puse euro, tačiau bilietų pardavėja norintįjį tokios lengvatos, būtinai paprašo dokumento. Ta pati kaina ir turistų grupėms. Beje, pensininkams nuolaidos – ir kituose mokamuose objektuose.
Naujuoju Botanikos sodo direktoriumi tik prieš metus paskirtas J. M. Fuente. Botanikos sodas kartą per metus leidžiamame leidinyje ,,Jardin Botanico“ rašo, kad sieks dirbti naujomis kryptimis.
Dabar susirūpinę Europoje plintančia guobų liga. Šio sodo guoba jau gyvuoja 230 metų. Tą medį taip pat paveikė liga. Dabar guobą gydo, bet… mes į ją dėmesio nė neatkreipėme.
Darbštus kolektyvas nusiteikęs bendrauti su kitų šalių botanikos sodais, tyrinėti ir Afrikos augalija. Suprantama, jog dabartiniu sunkmečiu užmojams įgyvendinti trūksta lėšų, bet ispanų gamtininkai nusiteikę optimistiškai. Madrido Karališkajam botanikos sode, kaip ir kituose, yra oranžerija su gausybe įvairių dydžių ir formų kaktusais. Kitose patalpose – drėgnųjų atogrąžų augalai. Nedideliame botanikos sode auga 30 tūkst. įvairių augalų rūšių ir 1500 medžių. Tris kartus daugiau negu Vilniaus universiteto Botanikos sode.
Retiro parkas įkurtas prieš 1000 metų. Pradžioje priklausė tik karaliams, dabar čia yra mėgstamiausia Madrido gyventojų, svečių pabuvimo vieta. Šis parkas apima 130 hektarų. Čia – ir ežeras su gausybe valčių. Yra ir katamaranas, plukdantis didesnes turistų grupeles. Vos ne parko centrinėje dalyje pastatyti plieno ir stiklo rūmai vadinami Krištolo rūmais (Palacio de Cristal). Juose organizuojamos įvairios parodos, tačiau mūsų buvimo metu rūmai buvo uždaryti remontui. Žinoma, akį traukia ir įdomūs vandens telkiniai su fontanais, medžiai, rožynas (nors tuomet rožės dar nežydėjo).
… Pavaikščiojęs po Madridą, pažvelgęs nuo aukštumų pamatai, jog miestas skendi žalumoje. Net ir siaurose gatvelėse medžiui paliekama vieta. Specialistai nustatė, jog madridiečiui, lyginant su kitų sostinių gyventojais, tenka daugiausiai žalumos. Mums pasakojo, jog praeitą vasarą per sausrą Madrido augalijai ir gyventojams trūko vandens, jo panaudojimas buvo ribojamas, todėl kai kur matėsi to pasekmės. Beje, ir Madride kai kuriose vietose teko matyti labai apgenėtus medžius, ypač platanus. Matyt tam, kad po to per keletą metų suaugtų gražūs vainikai.
Toledo
Tai – vienas iš garsiausių viduramžių miestų pasaulyje, buvusi romėnų tvirtovė, Kastilijos, Ispanijos sostinė. Nuo 1986 metų – UNESCO saugomas objektas. Nuo dabartinės sostinės – tik už 70 kilometrų. Kai Ispanijos sostinė buvo perkelta į Madridą, Toledo reikšmė sumažėjo, tačiau iki šiol išlikęs unikaliu miesteliu. Pulkai žmonių atvyksta pamatyti išlikusi paveldą. Net senoviniais laikais, statant namus vieną prie kito ištisai ir paliekant labai siauras gatveles, nedideles aikštes, erdvės palikdavo ir medžiui, gėlei. Vienoje vietoje pastebėjome, jog augalai labai skurdžiomis sąlygomis, saulėtoje vietoje, auga tiesiog ant nelygios sienos. Vėjas atnešė sėklas, įpūtė į sienos plyšiukus, lietutis palaistė – siena sužaliavo. Tryliktajame amžiuje statytos Katedros uždarame kiemelyje noko apelsinai, žydėjo gėlės. Miestą juosia labai giliame slėnyje įsigraužusi Tachos upė. Taip ją vadino mūsų gidas, tačiau lietuviškoje literatūroje visaip prirašyta – Tejo, Težo. Miesto ribose keliose vietose upė patvenkta, todėl atrodo vandeningesnė. Čia – jos aukštupys. Tacho upė skuba Portugalijos link, savo vandenis prie Lisabonos atiduoda Atlanto vandenyno įlankai. Dabar Tolede namai statomi kitoje upės pusėje, paliekant daug erdvės augalijai..
… Po sočių pietų, kurie buvo numatyti kelionės programoje, mūsų autobusas sustojo apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsivėrė Toledo panorama. Spragsėjo fotoaparatai, nes laikinai tik tos dienos išvykai buvome susirinkę iš įvairių pasaulio valstybių.
Kęstučio Turonio nuotraukos
