Meškeriotojai nuolat ko nors laukia ir tikisi. Atrodo, dar taip neseniai ilgėjomės poledinės žūklės sezono ir aktyvaus žuvų kibimo. Jam besibaigiant skubėjome ruošti atviro vandens žvejybos įrankius, laukėme šiltesnio saulutės spindulio ir sėkmingo lydekų neršto. Pagaliau lydekų veselionė ir draudimas gaudyti baigėsi ir nuo balandžio 21 d. vėl jas gaudome.
Lydekų „medžioklės“ pasiilgę
Lydekų žūklė rūpi ir prakutusiam meškeriotojui, ir jauniesiems žvejams. Apie tai 12 metų liudijo į „Meškeriotojo“ žurnalo „Dėdės Vacio kampelį“ man siunčiami vaikų laiškai.
„Šiandien žiūriu pro langą ir galvoju, kada galėsiu žuvauti vasarine meškere. Laukiu vasaros, kada galėsiu vėl gaudyti lydekas“, – 2004 m. kovo mėn. laiške rašė trylikametis žvejys Andrius Kelmelis iš Druskininkų, o po mėnesio ir gražų medžiojančios lydekos piešinį atsiuntė.
Jam 2008 m. antrino kitas jaunasis „Dėdės Vacio kampelio“ bičiulis iš Raseinių rajono Kymantų kaimo:
„Sveikas, dėde Vacy, Jums rašo Valdas Musteikis. Man dvylika metų. Tai pirmas mano laiškas, nors savo piešinius Jums siunčiu dažnokai. Labai mėgstu piešti, lankau dailės būrelį. Kitas mano pomėgis – žvejyba, ir jeigu mokykloje būtų žvejų būrelis, lankyčiau su didžiausiu malonumu. Labai laukiu pavasario, kai bus galima gaudyti lydekas. Pernai esu pagavęs kelias, bet jos buvo nedidukės ir aš žuvis paleidau atgal į vandenį. Mano broliui sekėsi kur kas geriau – pagavo ir didelių lydekų. Dažniausiai su broliu einame gaudyti karosų į kaimo priešgaisrinį tvenkinį“, – rašė jaunasis meškeriotojas ir gailėjo, kad jam nepavyko ištraukti užkibusio didelio karoso. Per ketverius draugystės su Valdu metus sulaukiau 12 gražių jo piešinių, papuošusių „Dėdės Vacio kampelio“ puslapius.
Tais pačiais metais nesėkminga lydekų žūkle pasidalino Kęstas Ratkevičius iš Ukmergės rajone esančio Rečionių kaimo:
„Man šiais metais suėjo penkiolika metų. Vasarą žvejodamas su draugais patyriau nuotykių ir prigaudžiau daug žuvų. Mėginau guminuku ir blizge pagauti savo išsvajotą lydeką. Nepavyko ir net nesuprantu, kodėl. Dar su dėde žvejojome viename tvenkinyje, kur užveisti karpiai. Man kibo tik mažiukai, o dėdė pagavo ir didesnių. Aš linksmai praleidau vasarą, nes prigaudžiau ir kitokių žuvų“.
Savo svajonėmis apie dideles žuvis 2004 m. pasidalijo dvylikametis Mantas Ilgarūbis iš Utenos:
„Sveikas , dėde Vacy! Jau esu Jums rašęs ir labai džiaugiuosi, kad laišką gavote, perskaitėte ir apdovanojote mane kabliukais! Ačiū. Kaip Jums sekasi? Man gerai. Netoli miesto yra nemažai ežerų. Taigi, pasitaikius progai pameškerioti jos nepraleisiu. Labai patinka pasėdėti prie ežero ir gaudyti žuvis. Dažnai pasvajoju apie didelę žuvį, kurią turėčiau pagauti. Dar nesu pagavęs normalaus dydžio žuvies. Tik kaime kūdroje pagavau 0,5 kg karosą.“
Atsakydamas į šį laišką žurnale parašiau:
„Noriu Mantą nuraminti, nes manau, kad 0,5 kg karosas – tikrai jaunojo žvejo vertas laimikis. Mantui dar viskas prieš akis, ir laimė tikrai nusišypsos“.
Svajojantiems vaikams apie dideles žuvis iš visų Lietuvoje aptinkamų žuvų labiausiai rūpi lydeka.
„Atėjo vasario mėnuo ir prasidėjo tas metas, kai draudžiama lydekų žvejyba, – 2004 m. rašė Evaldas Vaitkevičius iš Vilniaus. – Aš labai nekantrauju, kada vėl galėsiu pamėtyti spiningą ir pagauti lydekų, nors didesnių margašonių nesu pagavęs, bet tikiuosi šią vasarą pagauti. Mano didžiausia lydeka buvo apie 1,5 kg“.
Panašiai 2003 m. vasaryje rašė Sigitas Tyla iš Anykščių rajono Juškonių kaimo:
„Sveiki, dėde, visų pirma norėčiau padėkoti už gautą laišką. Dabar žinau, kad mano laišką gavote ir kad nelikau užmirštas. Štai jau žiemos pabaiga. Laikraščiai rašo, jog šį mėnesį žuvys nekimba, bet mūsų ežere – priešingai. Vienas mūsų kaimo senelis praeitą savaitgalį per vieną dieną ištraukė daug delninių karšiukų. Aš dabar nebežvejoju. Eisiu, kai atšils oras ir pradės „eiti“ didieji lydžiai, bet vis dėlto laukiu vasaros. Tie ilgėjantys vakarai šildo žemę.“
Teisingas požiūris
Rašant skyrelį vaikams ir jaunimui malonus buvo kiekvienas gautas laiškas. Ypač džiugino vaikų teisingas požiūris į žuvų išteklius ir jų tausojimą.
„Vieną pavasario dieną gaudžiau raudes. Kaip visada, užkibusią raudę traukiau link kranto. Norėjau iškelti ją iš vandens, tik staiga į krantą iššoko lydeka. Aš staiga pribėgau ir ją pasiėmiau. Grįžęs namo pasvėriau lydeką. Ji svėrė vieną kilogramą. Nors laimikis nedidelis, bet pasijutau brakonierius. Daugiau taip nebedarysiu, o paleisiu“, – viename iš savo laiškų 2003 m. pasakojo trylikametis Evaldas Mizgiris iš Klaipėdos.
Už supratimą netinkamai pasielgus pagyriau berniuką ir primindamas, jog padarytas geras darbas atneša pasitenkinimą savimi, pacitavau vieną ištrauką iš daugelio Edmundo Guisko iš Ignalinos rajono Linkmenų kaimo gautų laiškų:
„Man šis ruduo ne itin dosnus lydekomis. Tikriausiai laimė nuo manęs nusisuko. Bandau įvairiais masalais ir nieko. Labai retai pavyksta ištraukti margašonę. Kartą ant blizgės „Jūra“ ištraukiau gal šimto gramų lydekioką. Jis buvo vos užsikabinęs. Aš jam pailginau gyvenimą paleisdamas. Gal po kokių dešimties metų jį vėl pagausiu“, – pasakojo gerą darbą atlikęs penkiolikmetis, piktinosi brakonieriais ir gyrė aplinkosaugininkų pastangas saugant žuvų išteklius.
Meškeriojimas, o ypač aštriadančių lydekų žvejyba – mėgstamas įvairaus amžiaus žvejų mėgėjų užsiėmimas. Prieš tiek metų man rašiusieji vaikai užaugo ir tikiu, visi sugavo savo svajonių žuvis. Manau, kad „Dėdės Vacio kampelis“ padėjo geriau pažinti gamtą ir įdomų žuvų pasaulį. Tikiu, jog nesvarbu, kuo tapo jie užaugę, tebedraugauja su meškere ir yra tikri gamtos bičiuliai, gebantys gerbti ir tausoti žuvų išteklius.
Dažnas meškeriotojas sugautą savo pirmą žuvelioką prisimena visą gyvenimą. Taip nutiko ir man. Mano pirmasis laimikis buvo mažytė lydekaitė.
Užkibo „peiliukas“
Taip mano vaikystės laikais vadindavom mažas lydekaites. Mokant vaikus žvejybos kultūros, teko savo skyrelyje papasakoti apie nepavyzdingą elgesį su žuvimi. Apie tai vaikams parašiau „Dėdės Vacio kampelyje“ („Meškeriotojas“ 2008 m. Nr. 6):
„Patardamas Jums tausoti žuvų išteklius, turiu prisipažinti, jog mano sugautas „peiliukas“ atgal į vandenį paleistas nebuvo. Viskas prasidėjo tada, kai aš, į mokyklą dar neinantis pyplys, gimtojoje Kelmėje iš metais už mane vyresnio giminaičio gavau iš lazdyno išpjautą pagaikštį, prisirišau susuktą iš arklio uodegos ašutų valą, užsidėjau iš žąsies plunksnos padarytą plūdę ir užrišau iš adatos sulenktą kabliuką. Pasikapstęs darže radau vieną kitą slieką ir nukūriau į Vilbėno tvenkinį laimės išbandyti. Atsistojęs ant liepto užmetu meškerę ir spoksau į ant vandens gulinčią plūdę. Tada vaikai švino neturėjom, tai ir svarelių nereikėjo. Stovinčiame vandenyje masalas nuskęsdavo ir be jų. Žiūriu aš į tą plūdę, o ji ėmė ir paniro. Kertu ir savo akimis netikiu, kad žuvį pagavau. Iš to džiaugsmo net kabliuko neištraukęs parskuodžiau namo. Labai jau norėjau savo pirmąjį laimikį namiškiams parodyti. O tas laimikis – vos gero sprindžio didumo ir vertas tik katinui pamaloninti. Tikriausiai taip būtų ir nutikę. Bet… tuo metu pas mus viešėjo iš Kražių atvykusi sirguliuojanti viešnia. Mano mama su močiute nutarė lydekiuką iškepti ir pasiūlyti ligonei. Patiekalo buvo nedaug, tačiau kaip vaistas jis labai tiko. Aš buvau labai laimingas, kad mano pirmoji sugauta žuvelė neatiteko katinui, o buvo panaudota kilniam tikslui – sergančiam žmogui pamaloninti.“
Dabar po tiek metų galvoju, kad toks namiškių elgesys su namo parneštu „peiliuku“ buvo paskata gerbti ir vertinti kiekvieną pagautą žuvelę. Tada apie principą „pagavai-paleisk“ niekas nebuvo girdėjęs, o patiekalui ruošti netinkami žuveliukai atitekdavo katinams arba būdavo išmetami.
Senoviška plūdinė
Lydekų žvejyba visais laikais buvo ir yra labai populiari. Dažniausiai jos gaudomos spiningu. Naudojant besivartančias ar besisukančias blizges, voblerius, guminukus ir įvairias šių masalų kombinacija bei negyvas žuveles, dantytosios gaudomos nuo kranto, iš valties arba velkiavimo būdu. Užsieniečiai įsigudrino gaudyti lydekas dugninėmis meškerėmis ant kabliukų pasmeigę supjaustytos žuvies gabalus. Šis būdas jau bandomas taikyti ir Lietuvoje. Dirbtines stambesnes museles lydekų žūklei naudoja muselininkai ir organizuoja šių žuvų gaudymo varžybas. Dabar dirbtinių masalų lydekų žvejybai pasirinkimas milžiniškas. O kol viso to nebuvo, dažniausiai lydekas gaudydavo plūdine meškere naudodami gyvas, rajais arba rajukais vadinamas, žuveles.
Lydekos labai gražios žuvys. Ypač įspūdingai atrodo didžiosios dantytosios plėšrūnės. Apie vaikystėje pamatytą tokią žuvį vaikams rašiau („Meškeriotojas“ 2002 m. Nr. 10):
„Skubu iš mokyklos pro Vilbėno tvenkinį, o ten žolėje tyso išvilkta mano ūgio lydeka, šalia – galinga lydekinė meškerė. Ant kabliuko pamautas rajukas pliuškenasi bidonėlyje su vandeniu, o vyrai užkandžiauja. Klausiu, kodėl neužmeta meškerės, žvejai sako: „Spėsim, o vienas pasiūlo: „Jeigu nori, gali užmesti“. Netikiu savo ausimis, tačiau vyrai ragina pabandyti. Stveriu žolėje gulinčią meškerę, šiaip taip pakeliu, tačiau užsimoti ta žalga neišeina, neklauso manęs trumpakelnio bernioko, ir visu ūgiu vėl išsitiesia žolėje. Vyrai kvatoja, kažkuris pasiūlo prieš imant lydekinę į rankas sukirsti pusę kilogramo lašinių, o aš bandau antrą kartą, tačiau ir vėl nesėkmingai. O meškerė tikrai šauni, tokių dabar nepamatysite. Meškerykotis ilgas ir tvirtas, sudurtas iš trijų, o gal net keturių dalių. Storas iš arklio uodegos ašutų nupintas valas ir plūdės. Jų daug. Pirmoji vos ne kiaušinio dydžio, antroji mažesnė, kita dar mažesnė ir taip vos ne per visą valo ilgį tvarkingai išdėstytos vienodu atstumu viena nuo kitos traukė akį ir, matyt, buvo reikalingos. Turbūt jau supratote, jog didžiausia plūdė laikė nustatytame gylyje rajuką, likusios saugojo valą, kad šis nenuskęstų ir nesikabintų už vandenžolių. Lydekai sugriebus masalą tos pagalbinės plūdžiukės rodė, kur pradėjusi ryti plaukia aštriadantė, ir padėjo meškeriotojui laiku ją pakirsti.“
Kviečiu rašyti
Vaikų laiškai man labai padėjo rašant „Dėdės Vacio kampelį“. Daugumą laiškų parašydavo berniukai, tačiau nemažai buvo ir labai nuoširdžiai rašiusių mergaičių. Džiugino iš kaimo vaikų gaunamos žinutės, malonu buvo skaityti apie šeimose susiklosčiusias tradicijas, kai vaikų meškeriojimu rūpinosi tėvai, seneliai, dėdės ar geri pažįstami. Jaučiausi vaikams reikalingas, nes jie parašydavo ne tik apie meškeriojimą, bet ir savo pasiekimus ar nesėkmes mokykloje ir tarpusavio santykius su draugais. Ne visi jie buvo turtingi, bet stengėsi įsigyti ir skaityti meškeriotojams skirtą žurnalą. Vienas berniukas dėl to net pažeidė Mėgėjiškos žūklės taisykles. Norėdamas užsiprenumeruoti leidinį jis pardavė savo laimikį ir pasidžiaugė, kad dar vienus metus galės su manimi draugauti.
Bendrauti su vaikais man padėjo nuoširdūs „Dėdės Vacio kampelio“ rėmėjai. Pirmasis pritaręs skelbti skyrelyje viktorinas ir už atsakymus bei parašytus laiškus apdovanoti vaikus buvo dabartinis Sportinės žūklės federacijos prezidentas Narutis Dzimidas. Jam pasitraukus iš žvejybos reikmenų verslo estafetę perėmė UAB „Romada“ ir jos atstovas Viačeslavas Osinovskis. Dėkodamas ir siųsdamas vaikams prizus visada pridėdavau kartu su rėmėju pasirašytą padėką ir bendrą nuotrauką.
Pasikeitė laikai, dabar informacijos ir patarimų apie žvejybą pilnas internetas. Tačiau jis nerodo, kiek meškeriojimas rūpi vaikams.
„Žaliasis pasaulis“ gauna daug gražių laiškų apie vaikų domėjimąsi gamta, tačiau iš jaunųjų meškeriotojų žinių nėra. O būtų įdomu išgirsti apie meškeriojančius vaikus, sužinoti, kaip jiems sekasi, ir su jais padraugauti.
Taigi kviečiu rašyti, klausti ir pasakoti savo nutikimus prie vandens: vacys.paulauskas@gmail.com
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos
