Vacys PAULAUSKAS
Garbės žvejys

Lordas, kursai žuvį prakalbino!

Žodžiai apie žuvivaisos specialistą Vytautą Radaitį

Žuvininkų sąjungos valdybos narys Vytautas Radaitis

Žuvininkystė – daugiafunkcinis mokslas, o šios srities specialistų darbas – įdomus ir atsakingas. Ypač daug žinių bei didžiulės atsakomybės reikalauja žuvų veisimas, jų auginimas ir žuvivaisos darbams reikalingų laukinių žuvų gaudymas. Lietuvoje žuvininkystės srityje dirba daug įvairaus amžiaus specialistų, tarp kurių didžiulį autoritetą pelno garbingo amžiaus sulaukęs Vytautas Radaitis.

Per meškerę į ichtiologiją

Būsimasis žuvivaisos specialistas Vytautas Radaitis 1952-08-07 gimė Vilniuje žinomo Lietuvos rašytojo, žurnalisto, redaktoriaus ir vertėjo, neeilinio meškeriotojo bei gamtos draugo Vytauto Radaičio ir filologės, istorikės Ninos Radaitienės šeimoje.

Mažąjį savo bendravardį sūnų Vytuką „chroniška“ meškeriojimo liga užkrėtė tėvas. Sūnus dalyvaudavo visose žvejybos išvykose. Imlus žinioms berniukas mokėsi meškerioti, domėjosi žuvų ištekliais ir jų apsauga. Penkių – devynerių metų vaiko įspūdžiai išliko visam gyvenimui. Šiandien V. Radaitis puikiai prisimena pagautas lydekas ir kitų žuvų išteklių gausą Nemuno žemupyje, Krokų Lankoje, Minijoje ir kituose vandens telkiniuose.

Vytautas mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjus). Vidurinę baigė 1970 m. ir įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą. Tapti ichtiologu lėmė nuo vaikystės domėjimasis žuvimis, mokiusio gerbti gamtą tėvo įtaka ir mamos, mokytojos ir dėstytojos pritarimas. Stropus studentas 1973 m. pradėjo dirbti Centrinėje žuvivaisos laboratorijoje. 1976 m. baigęs studijas, šioje organizacijoje V. Radaitis tapo vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu.

„Nuo 1984 m. iki 1989 m. dirbau Gamtos apsaugos komitete (GAK) Žuvininkystės skyriaus vedėju inspektoriumi bei skyriaus viršininku. 1989 m. mudu su Algirdu Domarku bei Marijonu Kiela įkūrėme Lietuvos žuvivaisos ir žuvisaugos baseininę valdybą, kurioje dirbau viršininko pavaduotoju. Vėliau įvairiose pareigose dirbau Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centre (VŽŽTC) iki jo likvidavimo. Visus šiuos metus ypač daug laiko skyriau žuvivaisai. Iš tikro visa mano darbinė veikla glaudžiai susieta su žuvivaisa. Per mano rankas perėjo visos dirbtinai veistos Lietuvos žuvų rūšys. Kaip tik dėl to kolegos mane pravardžiavo „vyriausiuoju Lietuvos žuvų ginekologu“,- juokavo savo nueitą kelią prisimindamas garbusis ichtiologas ir sakė, jog bendraminčių dėka pasisekė margojo upėtakio dirbtinio veisimo darbai, o lašiša ir šlakys buvo išbraukti iš Lietuvos raudonosios knygos. Taip pat V. Radaitis džiaugėsi pavykusiu sykinių žuvų ir kiršlių veisimu ir akad. prof. Juozo Virbicko draugišku pritarimu bei pagalba įgyvendinant siūlomas dirbtinio žuvų veisimo idėjas.

Muselinė ir gitara

Nuo vaikystės pamėgus meškeriojimą ir gamtą V. Radaičiui labiausiai prie rankos prilipo meškerė, kuriai liko ištikimas iki dabar.

„Būdamas septynerių jau valdžiau muselinę meškerę. Pirmoji muselininkus jungusi organizacija buvo įkurta prie Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD)1974 m. Vėliau, 1985 m., Muselininkų sekcija reorganizuota į Muselininkų būrelį Nr. 1. Jam vadovavo prof. Vytautas Brėdikis, patirtimi dalijosi Jonas Mikštas, Gintautas Stančikas ir kiti būrelio nariai. 1992 m. susikūrė žūklės klubas „Merkys“. Aš buvau vienas iš šio klubo steigėjų ir net trumpą laiką direktoriavau“, – prisiminė aštuoniskart Lietuvos muselinės meškerės čempionas V. Radaitis.

Apie tai, jog muselininkai per LMŽD galėjo įsigyti muselinius įrankius, o aktyvūs visuomeniniai gamtos apsaugos inspektoriai už atliktus reidus iš GAK gaudavo vardinius leidimus žūklei Žeimenoje ir Ūloje, mūsų savaitraštyje pasakojo Gintautas Stančikas („Žaliasis pasaulis“ 2010 m. Nr. 36). Ten pat jis džiaugėsi, jog muselininkai turėjo GAK tarpininką V. Radaitį.

„Vėliau V. Radaitis pradėjo žuvivaisos darbus ir su juo vežiodavome margųjų upėtakiukų mailių į Derežnyčios atskirus ruožus paauginimui. Vėliau  margiukų metinukus išgaudydavom ir pripildytais vandens bei deguonies maišais gabendavom į Merkį, Ūlą ir kitas upes“, – prisimena apie muselininkų iniciatyvą rinkti lašišinių žuvų ikrus, dirbtinai veisti marguosius upėtakius ir žuvinti minėtas upes bei jų intakus G. Stančikas.

Ne vien meškerė prilipo prie mano pašnekovo rankos. Kitas jo pomėgis – muzika.

„Nuo antros klasės grojau gitara. Nuolat meškeriodamas dainavau mokyklos chore, vėliau turėjau „big beato“ grupę. Studijuodamas toliau grojau bliuzo stiliaus muziką bei kūriau savas dainas. 1971 m. parašiau pirmą lietuvišką bliuzą ir tais laikais gavau „Lordo“ pravardę“, – atviravo bliuzo atlikėjas.

Kartais ir šiandien Lordas koncertuoja įvairiose Vilniaus miesto vietose.

Upėtakiai, inkubatoriai ir kiršliai

2006 m. pasirodė bukletas „Mažieji žuvų išteklių atkūrimo upėse būdai“. Jame įvertintas Žuvininkų sąjungos, LVŽŽTC kartu su Nevainionių kaimo bendruomene ir Žuvininkystės kooperatine bendrove „Ratisa“ vykdytas projektas, skirtas margojo upėtakio ištekliams atkurti ir išsaugoti Šalčininkų rajono upeliuose. 2008 m. projekto vykdytojų susirinkime žuvivaisinių darbų monitoringo Šalčios ir Maltupio upėse rezultatus ir kasetinių inkubatorių panaudojimą 2007 m. rudenį apibendrino Žuvininkų sąjungos sekretorius Vytautas Radaitis („Žaliasis pasaulis“ 2008 m. Nr. 5).

„Brisdamas Maltupio upelyje 450 m ilgyje suskaičiavau 27 marguosius upėtakius. Brendant jie šviesaus dugno fone gerai matomi. Jie dar nedidukai, bet jau Maltupyje gyvena“, – džiaugėsi žuvivaisos darbų rezultatais V. Radaitis.

Kasetinių inkubatorių nei aš, nei mano jaunieji žvejai iš Vilniaus „SOS vaikų kaimo“ nebuvome matę, o pamatyti labai rūpėjo. Proga pasitaikė, kai 2009 m. ankstyvą pavasarį LVŽŽTC vyriausiasis specialistas V. Radaitis sutiko kartu su vaikais pameškerioti nuo Keturiasdešimt totorių tvenkinio ledo, o vėliau apžiūrėti Maltupio upelyje su margųjų upėtakių ikrais pastatytus kasetinius inkubatorius. Kadangi tą kartą su šiuo įdomiu žmogumi susitikome Pirčiupiuose, buvau sužavėtas dėdės Vytauto gebėjimu įtaigiai, paprastai ir vaikams suprantamai prie skulptoriaus Gedimino Jokūbonio ir Vytauto Gabriūno paminklo „Pirčiupio motina“ papasakoti apie Antrojo pasaulinio karo baisybes ir 1944 m. birželio 3 d. kaimą ištikusią tragediją („Žaliasis pasaulis“ 2009 m. Nr. 8). Vaikų globos namų auklėtiniams susitikimas su nauju pažįstamu ir parodytas dėmesys visada yra šventė. Po šios išvykos kaimelio vaikai klausė: kada dar su dėde Vytautu pasimatysime?.. Gaila, bet tų pačių metų pavasarį dėl ekonominių priežasčių sumažinus darbuotojų skaičių su „SOS vaikų kaimu“ man teko atsisveikinti.

Norint sėkmingai veisti žuvis reikalingi reproduktoriai. Laukinių žuvų gaudymas – sudėtingas ir atsakingas darbas. 2009 m. turėjau progos stebėti kiršlių specialiąją žvejybą. Jai vadovavo amžiumi vyriausias, gerai pažįstantis upę ir turintis didžiulę žuvininkystės patirtį V. Radaitis. Šioje kiršlių reproduktorių žvejyboje dalyvavo nemažas būrys specialistų, tačiau valtyje prie elektros žūklės aparato sėdo pats vadovas, o irklavo ir patirties sėmėsi Karolis Kesminas. Tuomet pagalvojau: gražu, kai jaunas specialistas turi galimybių pasimokyti iš žmogaus, turinčio didžiulę gyvenimo ir žuvininkystės patirtį („Žaliasis pasaulis“ 2009 m. Nr. 18).

Rūpestis žuvininkyste

Vytautas Radaitis nešykšti savo žvejybine patirtimi pasidalinti su kitais meškeriotojais.

„Nuvykęs į Skersabalių kaimą sutikau prie Neries spiningautojus ir papasakojau, kad lašišą galima pagauti ne tik spiningu, bet ir museline meškere. Vyrai tuo abejojo, tad kitą dieną sutarėm vėl susitikti.  Atvažiavau, pamėčiau pusę valandos ir pagavau beveik 16 kg lašišą, atkabinau, pabučiavau ir paleidau. Tada jie man pasukiojo ties smilkiniu pirštą“, – pasakojo lašišinių žuvų ir kiršlių išteklius tausojantis muselinės meškerės meistras ir sakė lenkęs galvą prieš anglus, nes būtent jie išvystė principą „pagavai-paleisk“.

„Anglai nelabai suvokia, kas yra brakonierius. Ten net nėra neteisėtai medžiojančių medžiotojų, o meškeriotojų principas „pagavai-paleisk“ plačiai taikomas ir kitose šalyse. Pietryčių Lenkijoje teka dešinysis Vyslos intakas upė Sanas. Kažkokiu būdu dalį tos upės išsinuomojo prancūzas ir uždraudė joje žuvies ėmimą 10-čiai metų. Viso pasaulio žvejai važiuoja į šią upę ir, taikydami principą „pagavai-paleisk“, gaudo gražius, arti dviejų kilogramų, kiršlius. Šis verslininkas norėjo išsinuomoti Merkio ruožą, bet nepavyko“, – pasakojo pašnekovas. Savo šviesuliu jis įvardija Kanadą, nes joje nebėra verslinės žvejybos.

„Ten tiek daug ežerų ir upių, o tradicinei mitybai naudoti verslinius įrankius leidžiama tik kelioms prie vandens telkinių gyvenančioms indėnų gentims“, – patikslino tinklų ir brakonierių nekenčiantis žuvininkystės veteranas.

Per 40 darbo metų sukaupta patirtis žuvininkystės specialistui leidžia kritiškai vertinti žuvininkystės raidą ir dabartinę padėtį Lietuvoje. Pasak jo, žuvų ištekliai dar nėra tokie geri, kaip kartais norima parodyti. Jis prisimena laikus, kaip buvo žuvinami pramoniniai ežerai.

„Į Metelių ežerą be proto buvo prileista karpių. Tada žuvininkystės specialistai vieni pirmųjų turėjome echolotą ir jo pagalba radome duobę, kur žiemai jie buvo sugulę. Tris paras10-20 kg žuvis sėmė iš po ledo. Kaip juos pardavinėjo, tikriausiai pjaustė gabalais, nežinau, bet žmonės pirko. Taip buvo įžuvintas pramoninis ežeras ir jis atliko savo funkcijas“, – prisiminė senus laikus V. Radaitis. Jo nuomone, karpius dera auginti tik jiems skirtuose pramoniniuose vandens telkiniuose. Šių vandens telkinių dugno artojų nereikėtų įveisti į kitus vandens telkinius. Pasak jo, mėgėjų žvejybai skirtus vandens telkinius nebūtina žuvinti kasmet. Kur nėra verslinės žvejybos, galima žuvinti ir rečiau.

„Spiningas, plūdinė ar dugninė meškerė, tai ne trisienis, dvisienis ar viensienis tinklas. Šniūrų aš neminiu. Jie – brakonierių įrankiai“, – teigia brakonierių ir jų tinklų nekenčiantis žuvininkystės veteranas. Taip pat jis turi daug priekaištų ankstesniais laikais vykdytai verslinei žvejybai.

„Kas išgaudė Minijos, Krokų Lankos lydekas? Jų buvo daug. Meškerioti ten neleido, o lydekų neliko, nes buvo didžiulė verslinės žvejybos netvarka. Priešingai nei dabar, sugavimų niekas teisingai nerodė, į priėmimo punktus nevežė, žuvį dėdavo kur kas tik norėjo“, – tvirtino gerai to meto padėtį žinantis V. Radaitis.

Daug įdomių dalykų pašnekovas papasakojo apie Kuršių marias. Pasak jo, jos tris kartus buvo virtusios pūgžliniu vandens telkiniu. Tvarka mariose buvo, kol jas prižiūrėjo vokiečių „fišmeisteris“. Vėliau savo padarė abu karai ir sunkus pokaris. Užsiminė jis ir apie už auksą pirktus stiklinius unguriukus, ir jais žuvinamus ežerus bei Kuršių marių žvejų pykčius su vidaus vandenų žvejais.

„Mes leisdavom pradėtus pigmentuotis unguriukus į ežerus. Žvejai juos išmoko žvejoti ir staiga ungurių Rytų Lietuvoje buvo drūčiai pagaunama, o Kuršių mariose – visiškai nieko“, – prisiminė tarp verslininkų kilusį konfliktą žuvininkystės specialistas.

Kalbėdamas apie Dusios ežerą pašnekovas akcentavo specializuotos ežerinių stintelių žvejybos reikšmę, kalbėjo apie ešerių populiacijos mažėjimo priežastis.

„Stinteles reikia apgaudyti. Štai Dusios ežere seliavų nėra, o buvo vienas pagrindinių seliavinių ežerų. Pasirodo, stintelės užpuldavo seliavų ikrus ir šių vertingų žuvų neliko. Buvo metas, kai Dusioje verslininkai negaudė ešerių. Bet kai pakilo, berods nuo 5 iki 12 kapeikų už kilogramą, ešerių kaina, verslininkai pradėjo juos gaudyti ir iki šiol Dusioje ešerių ištekliai yra menki“, – teigia kritikuojantis visagalio pinigo reikšmę Žuvininkų sąjungos valdybos narys V. Radaitis.

Sužinojęs, jog ruošiuosi žymų Lietuvos žuvininkystei žmogų pristatyti „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams, mano bičiulis Rolandas Morkūnas būtinai prašė parašyti, jog jis ir kiti jaunesnės kartos žuvininkystės specialistai yra dėkingi V. Radaičiui už nuoširdų dalijimąsi patirtimi ir suteiktas praktines žuvivaisos žinias.

„Jis pelnė visuotinį pripažinimą ir buvo visų jaunųjų žuvivaisos specialistų mokytojas. Jo indėlis Lietuvos žuvininkystei didžiulis ir vertas visokeriopos pagarbos“, – teigia jaunesnės kartos specialistus atstovaujantis Rolandas Morkūnas.

Vacio Paulausko nuotraukos