2018-05-15 „Pajūrio naujienose“, Kretingos r. laikraštyje, parašytas straipsniukas „Dančiasnapiai išperėjo“ akimirksniu pakėlė iš lovos, nors miegoti dar nebuvo laikas. Tiesiog po darbų norėjosi atsipūsti. Kaip žaibas nulėkiau prie kompiuterio, susiradau rašiusiosios Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėjos Jurgitos Tertelienės telefono numerį. Šiai atsiliepus, nesvarstydama, ką apie mane pagalvos, ėmiau klausinėti, kas ir kaip. O širdy toks nusivylimas – juk tiek kartų Žiemos sodo teritorijoj slampinėjau, valandų valandas stebėjau plaukiojančius dančiasnapius, užtikau besiporuojančius, net ant inkilo mačiau tupintį dančiasnapį patiną, o kitą dieną – įlekiančią į inkilą patelę. Ir štai – pražiopsojau. Jau vaikučiai, paplaukioję Dvaro tvenkinyje vieną parą, išplaukė į Akmenos upę. Ten ramiau, tyliau. Gal… Na, nusprendėm: lauksim kitų metų, juk vis tiek kas jau įvyko, nebepasikartos. Visgi ryžausi prasiveržti upės pakrantėmis, kiek įmanoma prasibrauti. Gal? Gal pasiseks pamatyti… Eidama vis kartojau žodžius, kuriais teko patikėti ne kartą: ,,Kalk geležį, kol karšta“. Kiek kartų žadėjau paskambinti ir paklausti, kam tie dideli du inkilai prie Žiemos sodo. Bet va, gal nedrįsau pasidomėti. Nors internete skaičiau apie didžiojo dančiasnapio perėjimo vietas, nusprendžiau, kad internetas – ne visagalis. Tad laukiau, kol pražiopsojau. Nesitvėriau savo kailyje.
Kitą dieną įvyko kai kas, apie ką ir svajoti nedrįsau. Taigi vienas inkilas dančiasnapių, o kitas – kieno? Spėliojau. Dar medžiai nė kiek žaluma nebuvo apsitaisę, kėkštas vis puldinėjo į tą medį, vis tūpė ant tos pačios šakos prie pat inkilo angos.
„Na, ir triukšmadarys, na, ir kakarinė“, – pagalvodavau.
Ateidavau vėl ir vėl. Pasaulis darėsi vis žalesnis. Ir štai paukščių (kėkšto ir varnos) mūšis! Kova medyje. Pabyra net lapai. Kokį ten lizdą susisuko klevo pašakėj? Kaip tas lizdas tabaluoja? Prikausto dėmesį. Su fotoaparatu prisiartinu vaizdą – apanku iš nuostabos.
Tas įsivaizduojamas lizdas – visai ne lizdas. Tai ant šakos tupinti pelėda. Eiti namo neberūpėjo. Likau stebėti, kas bus toliau. Pelėda tik ramiau pasukinėdavo galvą ir toliau tupėjo kaip išdrožinėta bobutė. Pirmiausia ir pagalvojau, kad į medį įstatyta skulptūrėlė. Stengdavausi ateiti kasdien, ryte, per pietus, vakare. Ji tupėjo ant tos pačios šakos. Kai kėkštui užeidavo priepuolis draskytis, kai rėksnys atsitrenkdavo į raibojo paukščio kūną, pelėda elgėsi ramiai ir, matyt, nė nemėgino pasišalinti. Tačiau triukšmą keldamas kėkštas nurodė ir antros pelėdos tupėjimo vietą – buvo įsitaisiusi kitame medyje. Vis negalėdama atsigėrėti savo radiniu, išvydau dar vieną stebuklą: iš inkilo galvą iškišo pelėdos jauniklis.
Pranešiau Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėjai J. Tertelienei. Susitikome, parodžiau. Ji, kaip supratau, labai apsidžiaugė naujais gyventojais, mat, sakė, jau buvo sugalvojusi tą inkilą nukelti, nes dančiasnapiai jame neperėjo. Ėjau stebėti norėdama pažinti pelėdos elgesį kokią savaitę.
Vieną vakarą inkile suplasnojo, pasirodė galvos kraštelis. Negalėjau dairytis aplinkui, kad ko nepražiopsočiau. Nurimo vėjas. Pakėlusi fotoaparatą į klevo viršūnę, pamačiau dar didesnį stebuklą – tupėjo pelėda ir jos vaikas. Tačiau… kitą dieną (gegužės 24-ąją) medis jau buvo tuščias. Skaičiau, kad pelėdžiukai palieka lizdą ar inkilą nemokėdami skraidyti. Apėjau visus medžius šiapus tvenkinio. Kur dingo mano pelėdžiukas? Ar reikės laukti kitų metų? O girdėjau net pelėdos ūkavimą… Beje, nuotrauką nusiunčiau Jurgitai, ji žadėjo kreiptis į specialistus, kad nustatytų rūšį, elgesio ypatybes, bet… tebelaukiu.
Ir dar atsitiko tai, ko būtų reikėję laukti visus metus.
Gegužės 20 d. apie 9 val. ryto išėjau prie tvenkinio. Dėmesį patraukė toli kažkas judantis vandenyje. Tai buvo nauja didžiojo dančiasnapio šeimynėlė. Traukinukas plaukiojo vengdamas žmonių. Šeši gražuoliukai turškėsi neatsilikdami nuo motinos, vis įsitaisydami ant jos nugaros. Kitą dieną mažylių bebuvo penki. Vėliau dingo.
Gal irgi išplaukė į Akmenos upę…
Dalios Šidlauskienės nuotraukos
