Vienintelis mėnuo mūsų kalendoriuje turi medžio pavadinimą – tai jau įdienojusios vasaros liepos mėnuo. Labai tinkantis atostogauti, nes mūsų gamta dar nepavargusi nuo saulės, ir diena ilga, o naktys šviesios. Lietuviška vasara labai kvepia liepų žiedais. Vilniuje jos pražysta anksti – kartais net apie birželio vidurį, o štai pajūryje, – tik po gero mėnesio. Nedidelis mūsų kraštas, tačiau kokie fenologinių reiškinių skirtumai!
Nuo senų senovės lietuvis liepą būtinai pasisodindavo prie savo sodybos. Viena, jog labai naudingas, antra – gražus ir kvapnus medis. Liepomis sodybą apsisodindavo bitininkai – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Liepų medus ir liepžiedžiai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus. Liepų alėjomis paprastai būdavo apjuosiami ir dvarų parkai. Dar ir dabar daug kur išnykusią dvarvietę tebežymi šimtamečių liepų eilės. Kaip gera pastovėti pavėsyje po bitėmis dūzgiančiu milžinišku medžiu ir svaigti nuo jo nektaro kvapo…
Mūsų miškuose savaime auga mažalapė liepa, o parkuose galima rasti per dešimtį rūšių. Įdomu, kad 1588 m. išleistame Lietuvos statute įrašytas draudimas naikinti liepynus. Mat liepos medžio nauda senovėje buvo išties didelė: jos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms sukti. Iš kamieno išskobdavo visokius indus: ir medui laikyti, ir gorčius, kubiliukus, geldutes, ir kraičlovius bei lopšius. Liepos mediena minkšta, perdžiūvusi nesuskyla. Ir gražiai balta. Dievdirbiai iš jos lengvai išgaudavo gražią skulptūrėlių plastiką. Liepynai – medaus aruodai, o juk vaškas viduramžiais buvo Lietuvos strateginė prekė, labai paklausi varpų ir patrankų liejybos technologijai. Štai kodėl taip rūpintasi naudingo medžio išsaugojimu…
Žinant lietuviškųjų papročių ir tradicijų artumą tėviškės gamtai, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio konotacijas bei mitologizavimo pėdsakus. Apskritai liepa yra moteriškumo simbolis. Juk gimus šeimoje mergaitei, prie sodybos pasodinama liepaitė, berniukui – ąžuoliukas. Gyvenimo dalią, likimą senajame baltų tikėjime žmogui skiria deivė Laima. 1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavo smalsus Berlyno žurnalistas Otto Glagau (1834-1892). Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo dar daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas. Viską kuo smulkiausiai užrašęs pridūrė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba… Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: „Taip Laima lėmė“, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: „Su Laima laimėsiu“. O ir Laimos liepa prie Bardėnų kaimo, Rambyno pakalnėje, daugiau kaip 600 metų senumo medis, iš kurio šaknų išaugę trys kamienai, dar šiandien laikoma didžiausioj pagarboj. Kadaise visos liepos buvusios pašvęstos Laimai, o jos šventė buvo birželio gale, kai žydi liepos“.
Nebėra tos šventosios Laimos liepos prie Rambyno; tačiau ten apsilankyti tikrai verta, – kiek įdomybių: nuostabus Nemuno vaizdas, baltųjų gandrų kolonija, Martyno Jankaus spaustuvės muziejus, memorialinės Bitėnų kapinaitės. Ir ką sako istorinė atmintis: prieš 135-erius metus čia tautos dvasios žadintojas Vydūnas su lietuvininkų chorais atgaivino vasaros saulėgrįžos šventę – Jonines, Kupoles. Per 2011 m. Jonines ant Rambyno pastatytas skulptoriaus Regimanto Midvikio (1947-2015) sukurtas aukuras, simboliškai vaizduojantis senosios baltų religijos dievų trejybę: Patrimpą, Perkūną ir Patulą.
Šventųjų liepos medžių, prie kurių atlikinėtos senojo tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose. Istorinė atmintis išsaugojo kai kuriuos vietovių vardus. XVI amžiuje žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime, netoli Rusnės. Norkaičių miškuose po liepa stovėjusi dievo Patrimpo statula. Liudvikas Rėza savo raštuose pamini, kad vasaros saulėgrįžos šventės Mažojoje Lietuvoje vykdavusios po liepos medžiais. Prie Juodkrantės augusi Laimai pašvęsta tūkstantmetė liepa. Ir tą vietą vadino Nuodėmių dauba, nes kuršininkai žvejai senovės apeigas ten atlikinėdavo dar ir XVIII amžiuje. Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Tai žmonės tikėdavo, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius. Bereikia ranką palaikyti tame šakos išlinkime. Braziūkuose, Kauno rajono pakraštyje, tebežaliuoja Liepa Motinėlė, kurios kamieno apimtis yra 8,4 m, o amžius – apie 400 metų. Po ja kitados rinkdavosi sukilėlių būriai. Legenda pasakoja, kad Vilniaus baroko perlas – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia buvo pastatyta toje vietoje, kur kitados augusi šventoji liepa. Ir prie koplytėlės priešais puikiąją bažnyčią vis būdavo atsodinama liepaitė; šiandien čia – transporto žiedas… Lenkijoje, netoli nuo sienos su Lietuva – Šventosios Liepaitės (Swięta Lipka) vienuolynas, o jo puikios barokinės bažnyčios šoniniame altoriuje – variu apkaltas liepos medelis.
Šioms istoriografinėms žinioms antrina liaudies daina, kur liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu“. Dainos žodžiais nusakomi po liepa vykstantys veiksmai turi apeiginę, ritualinę potekstę: ten mergelė vainiką pina, žodelį kalba, galvelę šukuoja. Šie iš pirmo žvilgsnio paprasti veiksmai iš tiesų reiškia apsisprendimą, pasirinkimą, likimo posūkį.
Dainose apie liepą yra net kosmogoninių – pasaulio sukūrimo – motyvų:
Oi girdžiu – ūžia
Jūrelės marelės.
Jūrelių marelių
Pačioj gilumėlėj
Užaugo liepelė
Devyniom šakelėms.
Čia liepa – pasaulio medis, dangų remiantis, išreiškiantis kosminio laiko ritmą. Apskritai liaudies daina – tai ne vien išmoningos meninės priemonės, skirtos pažadinti jausmus, sukelti emocinį išgyvenimą. Jos tekstuose slypi praeities kartų pasaulėjauta, kažkiek artima ir šiuolaikiniam žmogui. Latvių folklore taip pat daug požymių apie buvusią išskirtinę liepos reikšmę. Sakoma, kad besileidžianti Lyguo (Joninių) šventės išvakarėse Saulė pakabina savo juostą ant sidabrinės liepos.
Senovės lietuviui liepa – gyva būtybė:
Sūneli mano, mano jaunasis,
Imki kardelį, kirski liepelę.
Pirmąsyk kirto – tik pabaltavo,
Antrąsyk kirto – kraujai tekėjo,
Trečiąsyk kirto – ir prakalbėjo:
„Berneli mano, mano jaunasis,
Žalia liepelė – tavo mergelė,
Tankios šakelės – baltos rankelės,
Smulkūs lapeliai – meilūs žodeliai…“
Vasaros kelionių metu po Lietuvą labai verta aplankyti įdomų savo praeitimi ir gamta Papilės miestelį Žemaitijoje. Ir jo parke surasti šešiolikakamienę šimtametę liepą – vienintelę tokią mūsų krašte. Tiesa, skaičiuojant kamienus, vieno jau trūksta… O būvojant Plungės parke, būtina sustoti po Smuikininko liepa. Ją kitados pasodino varganas elgeta; laistė ją ašaromis, vis pagrodamas smuikeliu. Ir mirė, tą medelį apsikabinęs. Iš po liepos šaknų sunkiasi sūraus vandens versmelė – elgetos ašaros. Tikrąją jo meilės istoriją liepa papasakotų, jei rudenį, lapams nukritus, pro šalį eitų žmogus, kuris būtų tik kartą gyvenime mylėjęs…
Autoriaus archyvo nuotraukos
