Ryšys su gamta – pagrindinis mūsų tautinių papročių ir tradicijų bruožas. Visa čia persmelkta pagarba gyvybei, kokia įvairia forma ji besireikštų… Žemdirbio rūpesčiai, o kartu ir pasaulėjauta buvo labai susieta su gamtos reiškiniais. Tūkstantmetė tautos patirtis išmokė pagarbaus santykio su gamta, neardančio tos daugybe ryšių susietos ekosistemos, kurią dvasinėje kultūroje simbolizuoja medis galiūnas. Kaip 1822 m. rašė Simonas Daukantas veikale „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“: „…kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo“.
Keliaujant po Lietuvą, dar nereta pamatyti prie medžio kamieno prigludusią apsamanojusią koplytėlę su dievdirbio išdrožta skulptūrėle. Kelių sankryžose, buvusiose sodybvietėse, senkapiuose šitaip yra dar labiau sureikšminti, papuošti išskirtiniai medžiai. Išskirtiniai drūtumu, amžiumi, vainiko forma; dažniausiai tai ąžuolas, liepa, uosis, pušis. Nuostabiai graži tradicija! Galima manyti, kad šis paprotys bus kilęs iš senosios mitinės pasaulėžiūros. Medžio archetipas kadaise buvo suvokiamas kaip įsivaizduojamo pasaulio modelio ašis, per kurią malda pasiekia dievų buveinę dausose. Tad tautodailėje jis vadintinas Pasaulio medžiu; pagal paskirtį tai kartu ir Gyvybės medis. Todėl labai tinkamas paprotys pasodinti medelį, pažymint išnykusį kaimą, įžymaus žmogaus gimtinę ar kokio svarbaus įvykio vietą.
Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai susipynusi su mišku ir jo medžiais. Miškas senovės lietuvį ir maitino, ir šildė malkomis, ir tiekė medžiagą dirbiniams. Tik ginklai iš geležies, o girnos – iš akmens… Nelaimių, priešo užpuolimų metu miškas tapdavo saugia priebėga, – taip buvo nuo senų senovės iki partizaninių kovų XX amžiaus viduryje.
Seniau nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų įvairiausių medžių. Nors žemė valstiečiui ir brangi, ir taupytina. Medžius kaimo žmonės pasisodindavo kartu su statomu namu. Jaukumui, grožiui, pavėsiui, kad perkūnas namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų… Senų senovėje ir tam, kad dievai arčiau žmogaus būtų. Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat dažnas atliepdavo Pasaulio medžio įvaizdį. Jų pasitaiko padarytų ir iš nedaug teaptašyto medžio kamieno. Tradiciniai kryždirbystės kūriniai dažniausiai būdavo puošiami augaliniais ornamentais. Šie paminklai, tikėtina, išsirutuliojo iš aukos medžio. Istorijos šaltiniuose minimos senosios religijos apeigos, atlikinėtos prie švento medžio ar šventoje giraitėje. Tiek išskirtinio medžio, tiek ir stogastulpio funkcinė kaip kulto objekto prasmė, keičiantis religinei sistemai, išliko nepakitusi, – tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Pamaryje senosiose kapinaitėse yra išlikusių antkapinių paminklų, vadinamų krikštais. Jų siluetas labai primena Pasaulio medį, – gal buvo tikima, kad medžiu vėlei bus lengviau kopti į dausas.
Medžių prie sodybos reikėjo įvairių, nes skirtingai buvo mąstoma apie kiekvieną. Dabar tik estetika ar nuojauta vadovaujantis sodinama, kitados – žinant konkrečiai, ką kuris medis savimi įprasmindavo. Šiek tiek apie tai galima rasti žinių istoriografiniuose šaltiniuose bei tradiciniuose papročiuose. Sudėjus į visumą, ima ryškėti mitologinė potekstė, atliepianti lietuvio pasaulėjautą. Ąžuolas – rūstaus Perkūno, karių globėjo medis; liepoje – likimo deivė Laima, gegutės balsu bylojanti; po uosiu, teisybės medžiu, žyniai pranešdavę dievų teismo ištarmę, eglutė priglobdavo pavargusį žemės artoją. Kažkiek tos intuityvios pagarbos medžiui pasiliko ir šiandienai. Todėl pasodintas ąžuolas, uosis, liepa – gražiausias paminklas svarbiam šeimos, giminės, bendruomenės, tautos ar valstybinės reikšmės įvykiui paminėti.
Lietuvio troba ir visi ūkiniai pastatai būdavo suręsti iš medžio kamienų. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas, paaukojant medžio gyvastį. Trobesio viduje bene visi baldai ir rakandai iš medžio – stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo – mediniai šaukštai… Medžio atvaizdu dažniausiai dekoruojami etnografiniai buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą medį matome ant kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių. Iš medžio seniau būdavę ir darbo padargai. Žagrę darydavo iš ąžuolo, bet ne bet kokio, o perkūno įtrenkto. Tokia išvagotas laukas bus apgintas nuo usnių, šio velnio augalo. Pavargus nuo darbų belieka trys pušinės lentelės karstui…
Ne tik valstiečių namai mediniai; dažnai ir bajorų sodybos, dvareliai – taip pat iš sienojų. O jau medinių kaimo bažnytėlių taurus gražumas! Neabejotinai šie sakralinės architektūros šedevrai nusipelno atidžiausios globos.
Tad mūsų tauta istorijos tėkmėje buvo medžio kultūros kūrėja. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose saugomos sengirės ir pavieniai medžiai galiūnai teskatina suvokti, kokį tėviškės gamtos turtą ir grožį turime ir kaip privalome tai išsaugoti.
O kasmet sodinami Tautinio atgimimo, Medininkų aukštumos ir kiti ąžuolynai džiugins ainius…
