Kuo gi kvepia lietuviška vasara? Žinoma, liepų žiedais! Liepų žydėjimas prasideda jau birželio pabaigoje, ir beveik mėnesį laiko ritasi link pamario. Lietuvoje auga per dešimtį rūšių liepų; tačiau tik viena yra prigimtinė. Ji vadinama mažalape, pražysta pirmoji. Žydi net dvi savaites; tada ją pakeičia kitos, atvežtinės, susodintos parkuose, skveruose, gatvėse. Tai plačialapė, grakščioji, amerikinė, sidabrinė, ir dar kitokios. Tad štai kodėl šis mėnuo vadinamas liepos vardu…
Nuo senų senovės lietuvis mėgdavo liepos medžių pasisodinti prie savo sodybos ar kaimo „ulyčioje“. Viena – kad naudingas, antra – kad gražus ir kvapnus medis. Liepos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms pinti. Kitados gebėta iš karnos susukti net kibirėlius, visai nepralaidžius vandeniui. Liepos mediena minkšta, gražiai balta, perdžiūvusi neskyla. Todėl iš kamieno žmonės išskobdavo visokius indus: liepinėlę medui laikyti, gorčius biralams seikėti, taip pat geldutes ir net kraičlovius. Dievdirbiai iš jos lengvai išgaudavo šventųjų skulptūrėlių plastiką. Žodžiu, tikrai daug kam tinkantis medis. Štai kodėl jau 1588 metų Lietuvos statute buvo įrašytas draudimas naikinti liepynus. Liepomis sodybą būtinai apsisodina bitininkai, – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Vienos suaugusios liepos medingumas prilygsta grikių hektarui. Liepų medus ir liepžiedžiai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus. Mėnesio pabaigoje paprastai baigiasi didysis medonešis, tad bičiuliai sukviečiami į saldųjį medsukį. Ogi bičiulystė, bendras kaimynų bičių šeimų laikymas – unikalus lietuviškas paprotys.
Liepų alėjos paprastai juosdavo dvarų parkus. Ir dabar daug kur Lietuvoje išnykusią dvarvietę tebežymi šimtamečių liepų eilės. Susodintos arti viena kitos, jos labai išauga į aukštį. Štai kodėl mergelė dainose lyginama su liepuže! O kaimo ulyčios gale pasodinta liepa tarsi jo sargybinis – augalota ir gumbuota. Tokia yra Liepa Motinėlė, sauganti Braziūkų kaimą Zapyškio seniūnijoje. Šis botaninis gamtos paveldas – storiausia liepa Lietuvoje. Jos kamieno apimtis – 8,4 m, amžius – per 300 metų. Kiek kaimo istorijų galėtų ši liepa papasakoti! Gera pastovėti pavėsyje po dūzgiančiu bitėmis milžinišku medžiu, kažkaip net šventiška…
Senovės lietuviai liepoje apgyvendino savo likimo deivę Laimą; iš ten ji gegutės balsu ateitį pranašaujanti. Šventųjų liepos medžių, prie kurių atlikinėtos senojo baltų tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose. Istoriografiniai šaltiniai išsaugojo net kai kurių vietovių vardus. XVI amžiuje žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime, netoli Rusnės. Norkaičių miškuose po liepa stovėjusi dievo Patrimpo statula. Liudvikas Rėza savo raštuose pamini, kad prie Juodkrantės augusi Laimai pašvęsta tūkstantmetė liepa; žvejai jai atnašaudavę dar ir XVIII a. O Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Tai žmonės tikėdavo, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius. Bereikia ranką palaikyti tame šakos išlinkime. Mozūrų krašte, Lenkijoje, vienuolynas įsikūręs vietovėje, vadinamoje Šventoji Liepa. Nuostabaus grožio vienuolyno bažnyčioje nustebins į šoninį altorių įkomponuotas visas liepos medis, padengtas variu. Ir lapeliai ten – variniai… Šventoji liepa kitados augusi ir Vilniaus Antakalnyje; ten pastatyta Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, baroko perlas. Priešais bažnyčią stovėjo koplytėlė, o šalia jos vis būdavo atsodinamas liepos medis. Pokariu koplytėlė nugriauta, liepa nukirsta; dabar ten tik tuščias transporto mazgas…
Žinant lietuviškųjų papročių ir tradicijų artumą tėviškės gamtai, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio konotacijas bei mitologizavimo pėdsakus. Apskritai liepa yra moteriškumo simbolis. Juk gimus šeimoje mergaitei, prie sodybos sodinama liepaitė, berniukui – ąžuoliukas. Gyvenimo dalią, likimą senajame baltų tikėjime žmogui skiria deivė Laima. Apie tai savo raštuose paliudijo ir 1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavęs smalsus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, jis išgirdo dar daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas. Viską kuo smulkiausiai išklausinėjęs, apibendrino: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba… Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: „Taip Laima lėmė“, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: „Su Laima laimėsiu!“. O ir Laimos liepa prie Bardėnų kaimo, Rambyno pakalnėje, daugiau kaip 600 metų senumo medis, iš kurio šaknų išaugę trys kamienai, dar šiandien laikoma didžiausioj pagarboj. Kadaise visos liepos buvusios pašvęstos Laimai, o jos šventė buvo birželio gale, kai žydi liepos“.
Nebėra tos šventosios Laimos liepos prie Rambyno; tačiau ten apsilankyti tikrai verta. Kiek įdomybių: nuostabus Nemuno vaizdas, Martyno Jankaus spaustuvės muziejus, baltųjų gandrų kolonija, memorialinės Bitėnų kapinaitės. Taip pat per 2011 m. Jonines ant Rambyno pastatytas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras, simboliškai vaizduojantis senosios baltų religijos dievų trejybę – Patrimpą, Perkūną ir Patulą. Istorinė atmintis pakuždės, kad ant Rambyno Vydūnas su lietuvininkų chorais XIX a. pabaigoje atgaivino senąją baltiškąją tradiciją švęsti vasarvidį.
Istoriografinėms žinioms apie liepos medžio mitologiškumą antrina liaudies dainos, kur liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu“. Dainų žodžiais nusakomi po liepa vykstantys veiksmai turi apeiginę, ritualinę potekstę: ten mergelė vainiką pina, žodelį kalba, galvelę šukuoja. Šie iš pirmo žvilgsnio paprasti veiksmai iš tiesų reiškia apsisprendimą, pasirinkimą, likimo posūkį. Dainose apie liepą yra net kosmogoninių – pasaulio sukūrimo – motyvų:
Oi girdžiu – ūžia
Jūrelės marelės.
Jūrelių marelių
Pačioj gilumėlėj
Užaugo liepelė
Devyniom šakelėms.
Tad mitologiniuose vaizdiniuose liepa – pasaulio medis, iš gelmių į dangų iškylantis, jo žydėjimas išreiškia kosminio laiko ritmą. Apskritai liaudies daina – tai ne vien išmoningos meninės priemonės, skirtos pažadinti jausmus, sukelti emocinį išgyvenimą. Jos tekstuose slypi praeities kartų pasaulėjauta, gal kiek dar artima ir šiuolaikiniam žmogui…
Latvių folklore taip pat daug požymių apie buvusią išskirtinę liepos reikšmę. Sakoma, kad besileidžianti Lyguo (Joninių) šventės išvakarėse Saulė pakabina savo juostą ant sidabrinės liepos. Kitaip yra kitų mūsų kaimynų – slavų tautų – etninėje kultūroje. Etnologus stebina, kodėl ten nebūta tikėjimų, susijusių su šiuo nuostabiu medžiu. Ogi senovės lietuviui liepa – gyva būtybė:
Sūneli mano, mano jaunasis,
Imki kardelį, kirski liepelę.
Pirmąsyk kirto – tik pabaltavo,
Antrąsyk kirto – kraujai tekėjo,
Trečiąsyk kirto – ir prakalbėjo:
„Berneli mano, mano jaunasis,
Žalia liepelė – tavo mergelė,
Tankios šakelės – baltos rankelės,
Smulkūs lapeliai – meilūs žodeliai…“
Vasaros kelionių metu po Lietuvą labai verta aplankyti įdomų savo praeitimi ir gamta Papilės miestelį Žemaitijoje. Ir jo parke surasti šešiolikakamienę šimtametę liepą – vienintelę tokią mūsų krašte. Tiesa, kamienus skaičiuojant, vieno jau ir pritrūks… O jeigu užsuktumėte į Plungės parką, būtinai stabtelkite po Smuikininko liepa. Ją kitados pasodino varganas elgeta, laistė ašaromis, vis pagrodamas smuikeliu. Ir mirė, tą medelį apsikabinęs. Iš po liepos šaknų sunkiasi sūraus vandens versmelė – elgetos ašaros. Tikrąją jo meilės istoriją liepa papasakotų, jei rudenį, lapams nukritus, pro šalį eitų žmogus, kuris būtų tik kartą gyvenime mylėjęs.
Vilniuje Sapiegų parke auga bene seniausias sostinės medis, pasodintas kartu su prieš 350 metų statomais rūmais ir kuriamu parku. Jos liemuo – 4,4 m. apimties. Labai gaila, kad šių metų audra nepagailėjo senolės, nulaužė jos viršūnes. O gal dar senoji liepa išleis atžalas…
Autoriaus archyvo nuotraukos
