Belovežo giria – seniausias ir didžiausias miškas centrinės Europos lygumoje, Nemuno, Bugo, Pripetės baseinų vandenskyroje ir Vyslos baseino rytiniame pakraštyje. Po Antrojo pasaulinio karo – didžiausias reliktinis miškas Europoje. Jis 1945 metų rugpjūčio mėn. buvo padalintas į dvi dalis. Nustatant rytinę siena tarp SSRS ir Lenkijos. Baltarusijai iš bendro girios 1460 km kv. ploto atiteko apie 880 kv. km, Lenkijai – 580 kv. km. Nors miškas per karus labai nukentėjo, tačiau skirtingose valstybėse dabar jo reikšmė beveik vienodai suprantama. Dvi saugomos teritorijos – nacionaliniai parkai. Lenkijos dalis dar 1977 metais UNESCO paskelbta biosferos rezervatu, Baltarusijos pusėje tas statusas suteiktas tik 1993 metais. Abiejų šalių aplinkos apsaugos specialistai siūlo miško plotą didinti, atstatyti jo buvusias ribas senais laikais.
2015-ųjų rudenį visuomeninių organizacijų „Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos“ ir draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ aktyvistai ir jų draugai lankėsi Belovežo girios dalyje, esančioje Baltarusijoje. Apie tą kelionę jau rašyta ir mūsų laikraštyje („Žaliasis pasaulis“, 2016 m. Nr.12-14). Kelionės metu ir kilo mintis aplankyti saugomą girią ir kitoje pusėje – Lenkijoje. Tad šių metų rugsėjo mėnesį ir vėl pabuvojome Belovežo girioje, t.y. – Lenkijoje, Palenkės vaivadijos teritorijoje.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais kunigaikščiai ir karaliai (vėliau – ir Rusijos carai) tame dideliame miške medžiojo. Senovėje giria buvo žymiai didesnė, bet jau tais laikais pakraščiai buvo kertami, kūrėsi kaimai, miesteliai. Bialoviežos miestelis buvo įkurtas girios gilumoje. Karaliaus Augusto trečiojo laikais turėjo medinius medžioklės rūmus. Belovežo girioje lankėsi ir medžiojo Vytautas Didysis, Jogaila, Rusijos caras Aleksandras II ir kiti tų laikų svarbūs vadovai. Dabar Bialovežos miestelyje gyvena apie du tūkstančius gyventojų. Ten – nacionalinio parko administracija, kitos vietinės organizacijos, viešbutis. Naujasis gamtos muziejus pradėjęs veikti tik 2010 metais, laikomas vienu moderniausiu Lenkijoje. Viena salė paskirta Bialoviežos miestelio istorijai. Surinktos nuotraukos iš senesnių laikų, aprašymai kas toje vietovėje lankėsi. Nuotraukose matosi, kad miestelyje būta labai gražių pastatų, tačiau per karus jie nukentėjo, tiesiog neliko.
Kitose salėse, diaramose ir stenduose išdėstyta nacionalinio parko augalija ir gyvūnija. Atskiros nišos stumbrams, elniams, šernams, briedžiams, šeškams, šermuonėliams… Dėmesys skiriamas ir ten perintiems paukščiams – kurtiniams, juodiesiems ir baltiesiems gandrams, pelėdoms, perkūno oželiams ir t.t. Visų neišvardinsi, nes nacionaliniame parke priskaičiuojama 270 rūšių paukščių, 60 rūšių žvėrių. Daugumos jų iškamšos, nuotraukos eksponuojamos. Įdomus muziejuje apšvietimas, ekspozicijoje nėra langų. Užėjus į tamsią bet kurią ekspozicijos salę patalpa automatiškai nušvinta, tačiau po keleto minučių, šviesa blėsta, pamažu išsijungia, sakyčiau ragina vienoje patalpoje ilgai neužsibūti, eiti toliau. Vienoje nišoje – didelis ekranas. Apie Belovežo girią, jos gyventojus rodomi dokumentiniai filmai. Sunku pasakyti, kurioje girios pusėje gamtos muziejus įdomesnis, nes ir gudai naują muziejų pastatė bei ekspoziciją įrengė neseniai.
… Per Pirmąjį pasaulinį karą stumbrai šioje girioje buvo iššaudyti. 1919 m nušautas paskutinis stumbras. Vėliau iš zoologijos sodų į Belovežo girią buvo atvežtos stumbrų poros. 1940 metais kaimenę sudarė 16 stumbrų. Dabar tame dideliame miške jau ganosi 450 galiūnų. Per dešimtmečius pagausėjo ir kitų žvėrių. Suprantama Belovežo girios paukščiams sienų nėra.
Aplankėme per keletą kilometrų nuo muziejaus nutolusį Belovežo girios ir stumbrų rezervatą, zoologijos sodą. Erdvesniuose nei Baltarusijoje aptvaruose gyvenantys stumbrai, laukiniai arkliai-tarpanai, šernai, stirnos, vilkai ir kiti žvėrys buvo toliau nuo takų, aptvarų. Buvo po pietų, tad į mus, į juos žvelgiančius, nekreipė jokio dėmesio.
Už keleto kilometrų nuo gyvenvietės įrengtas ,,Karališkųjų ąžuolų takas“. 500 metrų ilgio lentomis išklotame take randame vardinius ąžuolus, kuriems suteikti Lenkijos karalių, Lietuvos kunigaikščių ir jų moterų vardai. Prie tako, priešais ąžuolą, esantį už 20-30 metrų, – lentelė su trumpa metrika kam skirtas ąžuolas, šio medžio metai, aukštis, storis. Trumpa informacija apie asmenį, kuriam paskirtas galiūnas. Antai, prie Vladislavo Jogailos parašyta, kad ąžuolui 400 metų, 32 m aukščio. Stepono Batoro ąžuolas senesnis – 450 metų ir dviem metrais aukštesnis. Kažkodėl Didiesiems Lietuvos Kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui skirtas vienas ąžuolas – tik 150 metų senumo ir 27 metrų aukščio. Kitoje tako pusėje Žygimanto Augusto žmonai Barborai skirtas ąžuolas žymiai išraiškingesnis, amžius – 450 metų. Panašaus senumo ąžuolai įvardinti Mindaugui, Traideniui, Gediminui, Žygimantui senajam ir kitiems to meto žymiems žmonėms. Gediminas Bialovežos apylinkėse pabuvojo 1326-ais ir iniciavo pilies statybą
Žvelgiant į užrašus, visiškai neaišku kuriais metais buvo atlikti medžių matavimai, kada ir kas jiems suteikė vardus. Manau, kad informacija netiksli, nes vienas pažįstamas sakė, kad šitą atrakcija matė ir prieš 30 metų. Niekas nepasikeitę, tik takas atnaujintas. Tai priemonė pasižvalgyti po santykinai natūralų mišką ir truputį priminti buvusios galingos dviejų tautų imperijos laikus.
Nacionaliniame parke labai kontrastingai tvarkoma aplinką. Prie keliukų šimtametes, aukštas, storas egles apniko žievėgraužis tipografas. Kai eglė nudžiūsta ir kenkėjas perskrenda ant sveikų medžių, nudžiūvėlė, kad nekeltų pavojaus, nupjaunama ir paliekama gulėti kol visiškai supus. Tenka galvoti, kad dar po keleto metų neliks nei vienos senos gal 120 metų eglės. Tikriausiai stebima kaip toje teritorijoje gamta elgsis toliau, ar savaime ataugs eglynas. O gal užleis vietą kitoms rūšims. Tačiau pjaunant medžius, kad ir nepaimant medienos, vis tiek pažeidžiamas principas nesikišti į natūralią gamtą.
Kitoje vietoje pamatėme taip pat nupjautą, jau ne vienerius metus gulintį galingą ąžuolą. Tikriausiai stebima, kiek prabėgs metų kol mediena visiškai supus.
Baltarusijos pusės girioje pirmą kartą buvau prieš 13 metų tik praūžus galingam viesului. Buvo gaila žiūrėti į ant žemės paguldytą šimtametį mišką. Praeitais metais būnant ekskursijoje sužinojau, kad gudai visą medieną išvežė, dalį sklypo (kurio dydis – apie 3 km ilgio ir 300 m pločio) atsodino buvusiomis rūšimis, kitą paliko natūraliai atželti. Dabar stebi: kurioje dalyje miškas gražesnis, geriau atsistato.
Karališkame ąžuolų miške (Lenkijoje) nutiesti takai, dauguma lankytojų nueina iki pat ąžuolų, tačiau kai kuriose vietose aplink ąžuolus – tikri šabakštynai. Manyčiau žymių žmonių vardais įvardintų medžių aplinka turėtų būti bent kiek tvarkoma, patrauklesnė, apie ąžuolą jo unikalumui pamatyti sukurta erdvė, labiau išryškintas ąžuolų grožis, kiekvieno galiūno išskirtinumas. Tuo labiau, kad už pasivaikščiojimą prie ąžuolų, renkami pinigėliai. Be to, labai jau iškraipyti, sulenkinti buvusių valdovų vardai. Vytautas pavadintas Vitold, Mindaugas –Minowe, Algirdas su Kęstučiu įvardinti „Olgierd i Kiejstut“ ir t.t. Tada kažkaip netgi nevalingai kyla mintis, kodėl mūsų šalyje gyvenantys lenkai čia šimtmečius gyvenantys, labai nori save įvardinti autentiškai (nors taip jų pavardės buvo rašomos tik dvidešimt metų, kai buvo okupuotas Vilniaus kraštas). Lenkijoje visur iškraipyti mūsų vardai nekelia nusistebėjimo.
… Sengirių nematėme. Gal ir todėl, jog Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai labai daug iškirto miškų.
… Pabuvojome ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laikais įkurtame Balstogės mieste. Šis Palenkės vaivadijos centras garsėja Branickių rezidencija – 14 hektarų sklype pastatytais barokiniais Saksų laikotarpio didikų rūmais ir dviejų aukštų parku. Viršutinis primena Versalio sodus, apatinis – Anglijos. Todėl buvusi Branickių vasaros rezidencija dažnai vadinama „Lenkijos Versaliu“ arba „Šiaurės Versaliu“. Dabar tuose rūmuose įsikūręs Balstogės medicinos universitetas.
… Grįžtant, jau būnant Lietuvoje, užsukome ir į Metelių regioninį parką. Užlipome į apžvalgos bokštą, pasigrožėjome Metelio, Dusios, Obelijos ežerų platybėmis. Aplankėme regioninio parko informacinį centrą. Kartu šventėme ir mūsų keliauninkų Juozo Girino, Danguolės Tymukaitės ir Giedrės Kulvičienės neseniai minėtas jubiliejines datas.
Kęstučio Turonio nuotraukos
