Lek gervė, lek gervelė…
Lekia gervės...
Kaip būna ilgu, išgirdus rudens pradžioje sidabrinius gervių atsisveikinimo trimitus. Tarsi kartu jos išsineša ir malonųjį pusmetį… Spalį gerves jau nereta pamatyti pamiškėse ar palaukėse pulkuojantis. Pilkoji gervė (lot. Grus grus) – reta paukščių rūšis mūsų krašte, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gausiausios gervių perimvietės yra didelėse pelkėse – Čepkelių raiste, Žuvinte, Tyrelyje. Šiuo metu Lietuvoje perinčių porų – jau per tūkstantį. Beatodairiška melioracija sovietmečiu buvo beveik išnaikinusi gervių populiaciją. Pastaraisiais dešimtmečiais šių didelių ir grakščių paukščių mūsų gamtoje sparčiai gausėja. Pilkosios gervės žiemoja Afrikos šiaurinėje dalyje, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Kinijos pietryčiuose. Spalio mėnesio pabaigoje jos paprastai palieka gimtinę; sakoma, „nurudėm lekia gervės“.
Žmogui šis paukštis įdomus savo nuošalumu ir baikštumu, paslaptingu gyvenimu pelkynuose. O jos balsas girdėti taip toli… Gervės „turliuoja“, tik prieš lietų jos „kliurksi“. Kristijono Donelaičio taip išsakyta: „Gervins, ik debesų juodų dyvinai kopinėdams ir nei verkdams irgi dejuodams, skambino dangų“. Vaikams – liežuviui pamiklinti greitakalbe: „Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi!“. Patarlės bei priežodžiai apie gervę irgi įdomūs: „Visko yra, tik gervės pieno trūksta“, „Kaip gervė kuprą išrietusi“, „Giminiuojasi kaip gervė su lape“, „Ilgai mislija kaip gervė už marių skristi“, „Laukia kaip gervė giedros“, „Kai bus gervės veselė, tai ir atsigersi…“.
Beje, apie gervių tuoktuves.
Sakoma: „ nuo švento Juozapo lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Tikrai stebina jų vestuviniai šokiai – jokie kiti paukščiai taip gracingai nemoka. Vienas paukštis lenkiasi, kaklą išrietęs, stveria snapu ką nors nuo žemės, meta į orą, kojas pariečia. Kitas taip pat pašoka iš paskos, raitydamas kaklą… Tokio reginio stebėti, fotografuoti ir filmuoti į Novaraistį (valstybinis ornitologinis draustinis į pietvakarius nuo Lekėčių, Kauno ir Šakių rajonų bei Kazlų Rūdos savivaldybės sandūroje) kiekvieną pavasarį suvažiuoja pulkai ornitologų mėgėjų. O štai rudens rūpesčiai irgi siejami su gervėmis. Toks pamokymas: „Pilk rugius gervių gerklėn, ne uodegon“ (žiemkenčius sėti reikia nevėluojant, iki gervėms išskrendant). Ir diena tuokart jau taip sutrumpėja, kad „gervės pietus nuneša ant uodegos“.
Žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“. Žinant mūsų liaudies dainoms būdingą paralelizmą tarp gamtos ir žmogaus gyvenimo, nesunku suvokti simbolinę šio paukščio prasmę tautosakoje. Aiškėja, kad po pilkomis gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervelė yra labai tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje. Meilės dievaitės ženklų reikėtų ieškoti tradiciniuose jaunimo papročiuose. Žiemą iki pat Užgavėnių kaimo jaunimas rengdavo vakarones su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais. Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ir zuorėmis, Šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, Vidurio ir Pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokę, prisidūkę imdavo žaisti netikras vestuves. Kuris bus jaunasis ir kuri – jaunoji? Čia tai jau reikia „iškepti gervę“. Vienas iš smarkesnių vaikinų susuka rankšluostį kietu žiužiu ir pliekia per duonkepės krosnies šonus kartodamas: „Kepi, kepi gervę!“. Nuo krosnies kas nors atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!“. Tas klausia: „Katras katro?“. Nuo krosnies ir sako du vardus, vaikino bei merginos. Tuodu ir būtų žaidybinių vestuvių „jaunieji“, jeigu išlaikytų bandymą, ar tinka į porą. Susodina juodu ant suolo nugaromis ir duoda ženklą atsisukti vienam į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna per nugaras žiužiu. Taip suporuojamas ir visas vestuvinis pulkas. O kas liktų vienas, pabus „kunigu“.
Kodėl žaidime „kepama“ būtent gervė? Atsakymas slypi Užgavėnių tradicijoje: gervė – būtinas persirengėlių vaikštynių personažas. Vienas dalyvių apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, į kurią rankovę įsikišdavo lenktą lazdą. Prie lazdos galo pritaisydavo iš dviejų balanų burokų rasalu nudažytą snapą. Tas snapas tampant virvelę galėdavo ir pliauškėti – „gervė“ kalendavo. Įdomi jos vaidybinė funkcija: turi pažnaibyti merginas, ypač tas, kurioms jau labai laikas tekėti. Kad jos neliktų dar metams „ant pernykščių šiaudų“ – nesuradusios sau poros. Vidurio Lietuvoje visas gervių pulkelis vaikščiodavo atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas tik tuos namus, kuriuose gyvena merginos. Ten numeta joms po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų! Etnografų yra užrašyta, kad senovinėse vestuvių apeigose taip pat būdavusi tokia „gervė“.
Taigi meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė. Ne veltui spalvingoji vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Bet meilės deivės vardo tautos atmintis nebeišsaugojo: po Lietuvos krikšto griežtėjant sociumo papročiams, pirmiausia teko išmesti jausminės sferos dievybes.
O mūsų laikais geriausi Lietuvos kino ir televizijos kūriniai apdovanojami Sidabrinės gervės skulptūrėlėmis. Už didelę meilę ir atsidavimą kūrybai…
Autoriaus archyvo nuotraukos