Biržų regionas garsėja derlinga žeme, čia ir ūkininkauti visada buvo palankesnės sąlygos, nei, sakysim, Rytų Lietuvoje ar Dzūkijoje. Kadangi gerai derėjo javai, visai natūralu, kad šis kraštas iš senų laikų buvo tikra puikios lietuviškos duonos ir paties geriausio alaus karalystė. Biržiečių įsitikinimu, dar niekam Lietuvoje nei vienu, nei kitu atžvilgiu, nepavyksta jų nurungti iki šių dienų. Ir ši nuomonė – ne be pagrindo.
Bendruomenė – kaip darni šeima
Jei kas nori įsitikinti, kad taip ir yra, vertėtų užsukti kad ir į Vabalninko seniūnijoje esančius Meilūnus, aplankyti čionykštės kaimo bendruomenės namus. Keliautojai, pasižmonėti atvykę iš bet kur, čia yra laukiami svečiai. Juos mielai pasitinka, jei tik kokiais neatidėliotinais reikalais nebus užsiėmusi, pati šios bendruomenės pirmininkė Sandra Bieliauskienė. Ji taip pat vadovauja vietos seniūnaitijai, taigi darbo, kaip sakoma, per akis būtų ir be tos visuomeninės naštos. Bet vietos žmonės nė neįsivaizduoja, kad kas kitas galėtų taip sumaniai ir energingai vadovauti bendruomenei. Todėl ir žmonės aktyvūs, noriai dalyvauja bet kokiame renginyje, šventėje, yra nemaža moterų – puikių rankdarbių kūrėjų. Todėl bendruomenės namuose veikia nuolatinė naujausių jų darbų ekspozicija: galima pamatyti spalvingų tradicinių juostų, pirštinių, skrybėlaičių, kepuraičių ir kitų rankdarbių, – tokių dailių, kad akys raibsta, ima noras ką nors iš tų grožybių namo parsivežti, kitiems jomis pasigirti. O kai pavaišina čionykščių darbštuolių moterų iškepta duona, na tai kiek jos būna iš krosnies ištrauktos, svečiai ir išsivežioja. Tikra biržietiška, o tai viską ir pasako apie kokybę.
Įdomu, kad čionykščiai aludariai dabar įsigudrino ir nealkoholinį alų padaryti tokį, kad, jei tik kiek atšaldytas, ne prastesnio skonio už tradicinį stiprųjį, nuo kurio po dviejų bokalų jau kojos neklauso. O šio gali kiek nori prisiragauti – blaivas liksi ir galvos neskaudės. Taigi ir šio naujojo gėrimo kokybe, matyt, biržiečių niekas Lietuvoj dar nepralenkė.
Pakviečia bendruomenės pirmininkė pasižvalgyti po netoli aplinkui esančias lankytinas vietas. Viena iš jų – Laimokėliai. Kadangi pavasarį ar rudenį, kai paprastai būdavo sunkiai išvažiuojami keliai, didelės Vabalninko parapijos žmonėms būdavo sunku nusigauti į bažnyčią, daugeliui tekdavo klampoti pėsčiomis keliolika kilometrų. Tad kaimose imta statyti koplyčias, kurios dažniausiai būdavo kapinaitėse. Iki šiol yra išlikusi veikianti gana didelė medinė Laimokėlių koplyčia. Ja bendruomenė ir rūpinasi.
Buvo ir tokia respublika!
Taip pat viena iš šio krašto lankytinų vietų yra senas Čypėnų kaimas, kurį ypač išgarsino 1905 m. prasidėję įvykiai, tiesiogiai susiję su Ernesto Galvanausko asmenybe. Kai 1905 metais carinėje Rusijoje prasidėjo neramumai, subruzdo ir Čypėnų valsčiaus žmonės, įvyko perversmas: tų pačių metų lapkričio 25 d. kovingai nusiteikę valstiečiai nušalino valsčiaus valdžią, išrinko naują viršaitį ir E. Galvanauskui vadovaujant įsteigė Čypėnų respubliką, kuri net tomis sąlygomis išsilaikė tris mėnesius. E. Galvanauskas buvo suimtas. Po trijų mėnesių paleistas už užstatą, pabėgo į užsienį. 1918 m. Paryžiuje jis įsteigė Lietuvių informacijos biurą, rūpinosi nepriklausoma valstybe tapusios Lietuvos tarptautiniu pripažinimu, vėliau buvo Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, ėjo kitas svarbias pareigas. 1940 m. valdžią užgrobus sovietams (tuo metu jis vėl ėjo ministro pirmininko pareigas), buvo priverstas pasitraukti į Vakarus. Daugelį metų gyveno Madagaskare ir labai ilgėjosi Lietuvos, svajojo į ją grįžti. 1963 m. persikėlė į Prancūziją, kad būtų bent arčiau gimtinės. Tačiau grįžti į sovietų valdomą Lietuvą nenorėjo – žinojo, kad nieko naudinga atlikti savo šaliai ir žmonėms jam nebus leista. Mirė 1967 m. Dabar Čypėnų respubliką ir E. Galvanauską primena šiame kaime pastatytas paminklinis akmuo.
Mena praėjusius šimtmečius
Viena iš šio krašto įžymybių – Papilyje esanti Radvilų piliavietė, kur vėliau ant piliakalniuko buvo pastatyti nedideli rūmai – dvarininkų poilsiavietė, bet pastatas iki mūsų dienų neišliko. Šios vietos ypatybė – aplinkui piliavietę apvestame griovyje telkšo vanduo, tad ji yra lyg savotiškoje salelėje. Piliavietės istorija apipinta daugeliu įdomių pasakojimų, net legendų. Ją lankytojams mielai pasakoja Biržų krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.
Patekus į šą salelę, apima keistas jausmas, tarsi būtum staiga nusikėlęs į Lietuvos senovę, į ano meto girią. Toks įspūdis susidaro, kai pamatai aplink save į daugiau kaip trisdešimt metrų aukštį šaunančias liepas, tiesias, storakamienes. Vieną iš jų, pačią išlakiausią, dviese mėginome apglėbti – vos ne vos pavyko vienoje ir kitoje pusėje pirštų galais susiliesti. Tai bent medis, nedaug kur Lietuvoje panašių vienoje vietoje tiek rastum!
Beje, netoli, Diliuose, yra ir dar viena įžymybė – medinė koplyčia, kurioje 1809-1812 m. kunigavo poetas Antanas Strazdas.
Edita Lansbergienė žino daug įdomių detalių iš įžymiųjų kraštiečių – rašytojų Kazio Binkio ir Balio Sruogos gyvenimo. Beje, K. Binkį su B. Sruoga siejo sudėtingi santykiai, būdavo ir tam tikrų nesutarimų, bet galiausiai nugalėdavo draugystė. Kiek įmanoma, yra prižiūrimos su jais susijusios sodybos. Štai B. Sruogos tėviškėje gerai išlikęs gyvenamasis namas, kuriame atkurtas ano meto interjeras su atitinkamais baldais, kitais atributais. Pastatas iš tiesų daro įspūdį ir dabar – tai didelė dviejų galų troba, tvirto ūkininko buveinė.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
