Vacys PAULAUSKAS
Papildomo ugdymo pedagogas ekspertas
Ledas draugus sušildė!
Žiupsnis įspūdžių iš veteranų poledinės žūklės čempionato
Varžybų atidarymo metu...
Vasario 21 d. įdienojus neįprastas šurmulys kilo prie Kėdainių rajone Noreikių kaimo pašonėje telkšančio Vaidotonių tvenkinio. Gi čia į kasmet Lietuvos sportinės žūklės federacijos (LSŽF) rengiamą Lietuvos veteranų poledinės žūklės čempionatą gamtoje pabendrauti, savo meistriškumu pasidžiaugti suvažiavo 50 metų amžių perkopę meškeriotojai.
Vyravo balta žuvis
Diena išpuolė kaip niekada graži, o renginio šeimininkai, Kėdainių rajono sportinės žūklės klubas „Lifosos meškeriotojai“ parinko tikrai veteranams tinkamą žuvingą vandens telkinį. Patvenkus Kruosto upelį atsiradęs tvenkinys ganėtinai negilus. Didžiausia 5-6 metrų gelmė ir apie 30 cm storio ledo danga neapsunkino nei „jauniklių“ nuo 50 iki 59 amžiaus, nei solidesnio, nuo 60 iki 69 amžiaus sulaukusių, nei garbų 70 metų amžių perkopusių, čempionato dalyvių pastangų. Po dalyvių registracijos ir LSŽF federacijos prezidento Naručio Dzimido palinkėjimų 19 poledinio meškeriojimo meistrų pradėjo pirmąjį čempionato turą. Greitai tapo aišku, kad visuose trijuose amžiaus sektoriuose seklumų ešeriukai neaktyvūs ir, siekiant geresnio rezultato, reikia giliau ieškoti baltos žuvies. Jeigu gaudant ešerius daug ką lemia taktika ir meistriškumas, tai baltos žuvies žvejyboje dar labai svarbus jaukinimas. Tinkamai pajaukinus, neblogai kibo kuojos ir visiškai malonūs traukti karšiukai. Prirankiojo meškeriotojai ir ešeriukų, pasitaikė vienas kitas pūgžliukas, bet rezultatus lėmė balta žuvis.
Apie sportą ir vaikus
Pirmam turui pasibaigus vyrai analizavo rezultatus, ruošėsi kitos dienos „kovai“ ir turėjo laiko pabendrauti bei aptarti rūpimus klausimus. Tarp čempionato dalyvių buvo tikrai daug žūklės sportui nusipelniusių meistrų. Tarp jų praeityje garsus Lietuvos dviratininkas Vytautas Paškauskas, Alytaus miesto žūklės klubo „Meškerės broliai“ vadovas. Įdomus šio visą gyvenimą sportui paskyrusio žmogaus kelias į gamtą ir meškeriojimą.
„Būdamas Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininku organizuodavau meškeriojimo varžybas. Po vienų draugai davė meškerę ir pasiūlė pabandyti. Pabandžiau ir, būdamas trisdešimties, užkibau, – atviravo vienas iš žinomiausių Lietuvos meškeriotojų. – Kai aktyviai sportavau, meškerioti nebuvo kada. Atsisveikindamas su dviračių sportu, dvejus metus dirbau su dviračių sporto Lietuvos rinktine, paskui nuo dviračių atitrūkau ir pradėjau meškerioti, dalyvauti varžybose. Esu du kartus tapęs Lietuvos čempionu ir įvairių varžybų prizininku. Dalyvauju varžybose ir vasarą, bet man arčiau „dūšios“ poledinė žūklė. Aš sportininkas visą gyvenimą ir man būti gamtoje, dalyvauti varžybose – malonu. Kol buvau didžiajame dviračių sporte, su gamta bendrauti nebuvo kada. Vis viešbučiai, kelionės, miestai, šalys. Vasarą ir žiemą vien varžybos ir nieko daugiau. Tik vėliau su šeima pradėjome keliones į gamtą. Su palapinėm išvažinėjom Karpatus, Gruziją ir kitas šalis, ilsėjomės prie Alytaus ežerų. Čia turime pamėgtas vietas poilsiui ir meškeriojimui. Mano 35 metų sūnus Renaldas taip pat meškerioja, bet jam labiau rūpi ne poledinė ir plūdinė, bet spiningas.“
V. Paškauską jaudina, kad šiuo metu į nepigų žūklės sporą sunku pritraukti naujus narius. Daugelis dabar sportuojančių meškeriojimo ir gamtos pažinimo pagrindus įgijo papildomo ugdymo užsiėmimuose ir į sporto klubus stojo žinodami, jog šioje sporto šakoje tikrai „užkibs“. Dabar ugdyti jaunimą tenka patiems sporto klubams.
„Pritraukti vaikus treniruotis ir dalyvauti varžybose sudėtinga. Jiems reikia meškerių, pašarų, įvairaus brangaus inventoriaus ir visiškai neaišku, ar vaikas, taip kaip mes, pamėgs meškeriojimą visam gyvenimui, ar taps tikru sportininku, ar pabandęs viską mes?“ – klausia ir abejoja „Meškerės brolių“ vadovas.
Apie aukšles ir „kulkosvaidį“
Kaip anksčiau buvo dirbama su jaunaisiais žvejais? Apie tai puikiai žinojo ir galėjo papasakoti su manimi kartu Lietuvos vaikų ir jaunimo centre dirbęs Steponas Pučinskas. Mudviem pavyko paruošti daug gamtą ir meškeriojimą pamėgusių mokinių, tarp kurių yra pasukusių į meškeriojimo sportą. Jaunimo problema nesvetima ir kitam garsiam Lietuvos meškeriotojui ir kastingo meistrui Pranui Vaitoškai. Su vaikais ir jaunimu darbas buvo apleistas, o dabar viską pradėti iš naujo trūksta ne tik pinigų, bet ir vaikų bei jaunimo noro per žūklę geriau pažinti gamtą. S. Pučinskas ir P. Vaitoška nuo senų laikų yra geri draugai ir poledinės žūklės, ir plūdinės meškerės varžovai. Taip jau yra, kad dažnai plūdininkų „duona“ yra paprastosios aukšlės. Šios sidabražvynės labiau paplitusios nei upių sraunumose aptinkamos ir visai meškeriotojų nedominančios srovinės aukšlės. Kaip tik paprastosios dažnai lemia plūdininkų varžybų rezultatus. Apie jas stropiai medžiagą renka knygų „Mėgėjiška ir sportinė žūklė“, „Šiuolaikinė žūklė“ autorius S. Pučinskas. Anot jo, didžiausia aukšlių koncentracija yra Šiaurės Normandijos kanaluose. Prancūzų sportininkai jas gaudo geriausiai.
„Vienai aukšlei ištraukti užtrunkama apie 6,1 sekundės, tad per vieną valandą sportininkas sugauna apie 600 žuvų, – patikino S. Pučinskas. – Prancūzai aukšles gaudo specialiomis 1,8 m ilgio meškerėmis. Valo ir meškerykočio ilgiai vienodi, plūdelė labai maža ir jautri, tik vienas svarelis ir be užkarpėlės kabliukas. Tokia meškerė vadinama mitrailleuse, o tai reiškia kulkosvaidį. Sportininkai ryši prijuostę. Ja į krūtinę atsimušusi žuvis automatiškai atsikabina ir nuslysta į skiaurę.“
LSŽF prezidentas N. Dzimidas patikslino, kad Lietuvos rekordas, pasiektas tarp Varėnos ir Alytaus rajonų telkšančiam Ilgio ežere, yra tik 690 žuvų per tris valandas. Taigi nuo prancūzų sportininkų atsiliekam, bet aukšlių turime ir jos sėkmingai meškeriojamos. Tai patvirtino ir P. Vaitoška bei pasidalijo patirtimi gaudant aukšles dirbtine musele.
Pagarba vyriausiam dalyviui
Sportinė konkurencija tarp veteranų akivaizdi tik varžybų metu, o šiaip jie tarpusavyje labai draugiški. Štai panevėžietis Vytautas Šidlauskas supažindino mane su vyriausiu, 1932 m. gimusiu ir sėkmingai varžybose dalyvaujančiu panevėžiečiu Romualdu Labanausku.
„Prisimenu, kaip prieš kokį 30 metų mus, jaunesnius meškeriotojus, Romualdas mokė gaudyti aukšles. Visas išsibaltinęs kreida gamino baltą debesėlį skleidžiantį jauką, – taip daugkartinio poledinės, plūdinės meškerės ir kastingo čempiono mokslus prisimena dabar vienas iš stipriausių meškeriotojų. – Į 83 metus įkopęs Romualdas į visas varžybas suspėja. Ir vasarą, ir žiemą per veteranų varžybas susitinkame. Mes iš garbaus meškeriotojo kažkada mokėmės. O dabar jam patalkinam, tai kabliuką ar avižėlę pririšam, kitaip padedam.“
Pats R. Labanauskas maloniai prisimena Širvėnos ežere vykusias rudeninės žūklės žvejų-mėgėjų varžybas „Širvėnos plėšrūnė 2014“, kur pagavęs dvi lydekas laimėjo bronzos medalį.
Nugalėjo draugystė
Sekmadienis išaušo ūkanotas, bet tai nepagadino išsirikiavusių antram turui meškeriotojų nuotaikos. Nors visus 3 sektorius varžybų šeimininkai įrengė naujose, nemeškeriotose vietose, kiekvienas dalyvis turėjo pasirengęs jau iš vakaro numatytą strategiją. Geriausiai meškerioję pirmame ture stengėsi neišleisti iš akių savo pagrindinių varžovų ir apgaudyti vienas kitą. Amžius daro savo, tai visiškai nenuostabu, kad svariausi laimikiai buvo „jauniklių“ iki 59 metų amžiaus meškeriotojų. Štai senais laikais pas R. Labanauską aukšlių gaudymo mokslus ėjęs V. Šidlauskas per abu turus sugavo 5,454 kg žuvų ir iškovojo varžybų auksą. Antrą vietą su 4,698 kg laimikiu užėmė Henrikas Miškinis, o bronzos medaliu pasidabino 4,506 kg žuvų prigaudęs Raimundas Ignatavičius. Grupės iki 69 m. amžiaus rezultatai taip pat puikūs. Auksą iškovojusio Zigmanto Kontauto 5,804 kg laimikis pranoko net V. Šidlausko rezultatą. O V. Paškauskui, pagavusiam 4,621 kg žuvų, atiteko varžybų sidabras. Bronzos medalį su 3,911 kg žuvų laimėjo Valerijus Kuzminych. Šiek tiek kuklesni perkopusių 70 metų meškeriotojų rezultatai. Šioje grupėje auksą iškovojo Algirdas Venckūnas, sidabro medalį laimėjo Liudvikas Kuodis, o bronzos – S. Pučinskas.
Individualaus starto meškeriojimo varžybos labai skiriasi nuo komandinių. Šį skirtumą, pasak žymaus meškeriojimo meistro kėdainiečio Izidoriaus Uniko, lemia tai, kad individualiai startuojantis atsako tik už save ir turi laisvę eksperimentams. Siekiant komandinio rezultato atsakomybė didesnė, nes tenka atsižvelgti į komandos pasirinktą strategiją ir taktiką. Nors kiekvienas meškeriotojas turi žvejybinių paslapčių, tačiau veteranai nėra pavyduoliai. Pasiseka laimėti – gerai, bet dar svarbiau visiems susitikti, kartu pabūti gamtoje, pabendrauti, pasidalinti prisiminimais ir patirtimi. Tokiose varžybose pralaimėjusių nėra, nes jose nugali draugystė. Išsiskirdami žūklės sportui ištikimi meškeriotojai dėkojo LSŽF prezidentui N. Dzimidui už renginį, medalius ir prizus, o kėdainiškiams ir varžybų sekretorei Danguolei Unikienei – už gerą varžybų organizavimą.
Vacio Paulausko nuotraukos