Vacys PAULAUSKAS
Garbės žvejys

Lašiša

Gyvosios gamtos paveldas

Iš muselininko Edgaro Martyno Stankevičiaus archyvo: su lašišos patele

Žuvų gaudymas ir vartojimas maistui reikšmingas nuo neatmenamų laikų, o žuvų išteklių turtinimas ir apsauga bei tausojantis meškeriojimas tapo neatskiriama Lietuvos gamtos paveldo ir išsivysčiusios kultūros dalimi. Mūsų šalies vandenyse sutinkama daug vertingų, savo gyvensena įdomių žuvų, tarp kurių ypač svarbi vieta tenka lašišinėms žuvims. Nors lašiša užauga jūroje ir į mūsų upes migruoja neršti, ji itin svarbi ir gerbiama žvejų mėgėjų, verslininkų ir žuvies produktų vartotojų. Savo paklausa lašišoms mažai nusileidžia jų artimiausi gentainiai šlakiai ir lašišiniuose upeliuose žūklaujančius meškeriotojus džiuginantys margieji upėtakiai. Nors globos vertos visos lašišinių šeimos žuvys, ypatingą pagarbą pelno savo dydžiu ir reikšme nepralenkiama lašiša. Ne veltui nuo 2002 m. rengiama kasmetė aplinkosauginė akcija „Lašiša“. Šiemet ji vykdoma nuo rugpjūčio 3 d. ir truks iki gruodžio 1 d.

Karališkoji senbuvė

„Lašišines žuvis prie Baltijos gyvenę žmonės maistui naudojo maždaug prieš 6000 metų. Šios nepaprastai vertingos karališkos žuvys ant mūsų stalo patenka sūdytos, džiovintos, karštai apdorotos rūkant ar paruoštos pagal daugybę įmantriausių receptų“, – aprašant lašišą teigiama Žymanto Morkvėno ir Dariaus Daunio sudarytame leidinyje „Jūros knyga Baltijos jūros pasauliai“ (Baltijos aplinkos forumas 2015 m). Šioje knygoje ne tik supažindinama su Baltijos jūros ekosistemos organizmais, bet taip pat su gamtosaugos principais ir priemonėmis, nurodoma saugomų jūrinių teritorijų Lietuvoje reikšmė.

„Lietuvos saugomose teritorijose saugomas ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldas, todėl darnus žmogaus ir gamtos sugyvenimas čia yra ypatingai svarbus“, – teigia „Jūros knygos“ sudarytojai.

Apie žuvų paruošimą maistui, o tuo pačiu ir reikšmę kulinariniam paveldui įdomu atsiversti 2014 m. Vilniuje išleistą leidinį „Uždarosios akvakultūros sistemos“. Jame autorių kolektyvas, teigdamas, kad šiose sistemose užaugintos žuvys savo skoninėmis savybėmis niekuo nesiskiria nuo užaugintų kitais būdais, aprašo nuo seno žinomus žuvies gaminimo būdus. Tarp lašišos ir upėtakio paruošimo įmantriausių receptų paminėtas vienas populiariausių ir seniausių – „Šviežiai sūdyta lašiša“.

Įdomų pastebėjimą aptikau studijuodamas rusų mokslininko, žymaus meškeriotojo Leonido Pavlovičiaus  Sabanejevo (1844-1898) veikalą „РЫБЫ РОССИИ. Жизнь и ловля (уженье) наших пресноводных рыб“ („RUSIJOS ŽUVYS. Gyvenimas ir gaudymas (meškeriojimas) mūsų gėlavandenių žuvų“) 1892 m. antrąjį leidimą.

„Neršto metu lašiša labai liesėja, dėl to galva atrodo palyginti didelė, ir žuviena įgauna balsvą spalvą, tampa vandeninga ir beskone“, – perspėja spalio 10 d.  prieš 175 metus gimęs kapitalinio veikalo autorius. Ten pat jis mini 1852 m. pagautą 2 pūdų 15 svarų lašišą bei Nemune ir Vilijoje (Neryje) papuolančias 90 svarų lašišas (pūdas = 40 svarų = 16,38 kg; 1 rusiškas svaras = 409,51 g).

„Lašišos gali užaugti labai didelės – iki 46,8 kg, nors vidutinis svoris yra apie 4-5 kg, o ilgis maždaug 50-100 cm. Lašišos gyvena iki 10 metų, bet dažniausiai 4-6 metus“, – teigia „Jūros knygos“ tekstų autoriai ir įvardija lašišą karališkąja jūrų žuvimi.

Didžiules lašišas ir kitas žuvis Neryje savo 2010 m. išleistoje pirmoje knygoje „NERIS 2007 METŲ EKSPEDICIJA“ mini šios ekspedicijos vadovas dr. Vykintas Vaitkevičius.  Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkai, 28 dienas tyrinėdami Nerį ir jos krantus, pakartojo 1857 m. vasarą Vilniaus archeologinės komisijos nario grafo Konstantino Tiškevičius surengtą mokslinę ekspediciją Nerimi.

„Pradėjęs rašyti knygą vis aiškiau suvokiau surinktų duomenų svarbą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo ir visų mūsų etninės kultūros tyrimams, todėl Neries ekspediciją pirmą kartą drįstu vadinti lituanistine. Tai ir yra didžioji ekspedicijos rezultatų vertė“, – įsitikinęs šios reikšmingos ekspedicijos vadovas. Knygoje gausu daug vertingų duomenų apie Neries upės istoriją ir jos ichtiofauną.

„Viačeslavas Markevičius, gimęs 1935 m., teigia jaunystėje savo akimis matęs žeberklais nudurtą 30 kg lašišą, o 20 kg lašišos ir lydekos, 5 kg unguriai nebuvę didelė retenybė“, – cituoja Neries pakrantės gyventojo pasakojimą  V. Vaitkevičius. Ir ne vien šis ekspedicijos pašnekovas mini trisdešimties kilogramų lašišas ir kitas, po dvylika, šešiolika kilogramų ir pūdą sverdavusias ir nieko nestebinusias, žuvų rūšis. Dr. Rimantas Repečka (1952-2013) savo  2011 m. darbų ataskaitoje teigia, jog 1991 m. rugsėjo mėn. Kuršių mariose sužvejotas 125 cm ilgio ir 26,7 kg svorio lašišos patinas.

„Rugsėjo pabaigoje Lietuvą apskriejo žinia, kad Šventosios upės žiotyse prie Jonavos sugauta milžiniška – 136 cm ilgio ir 25,6 kg – lašiša“, – 2012 m. informavo Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus.

Senovinė lašišų žvejyba

Knygoje „Neris“ gausu žinių apie žūklės istoriją. Aprašant įvairius seniau naudotus žuvavimo būdus, be tinklinių įrankių panaudojimo, minimas žuvų luokijimas naktimis ir žeberklų naudojimas.

„Apie žeberklų universalumą byloja ne vien jų naudojimas upėse ir ežeruose nuo akmens amžiaus iki naujausių laikų, bet ir platus geografinis arealas, apimantis visą Europą ir nusitęsiantis toliau į Azijos  šalis. Jie žinomi ir Lietuvos archeologinėje  medžiagoje“, – primena ekspedicijos Nerimi vadovas ir įdomiai aprašo visą naktinių žūklių, pasišviečiant deginamais smalėkais, procesą ir jo romantiką.

„Žeberklais gaudytos įvairios žuvys, bet pasakojimuose ir Neries aukštupyje, ir vidurupyje dažniausiai minimos lydekos ir lašišos. Beje, pastarosios, prasidėjus luokijimo sezonui, rugsėjo-spalio mėnesiais neršia. Žemiau Kernavės labai dažnai minimas ūsorius, kartais dar vėgėlė“, – pasakoja apie Trapalavos kaime (Jonavos r. savivaldybėje buvęs kaimas 10 km nuo Pašilių) gautas žinias apie luokijimą Neryje V. Vaitkevičius. Mokslininkas taip pat mini žuvų gaudymą plukdomuoju tinklu – vedėja. Nors šis būdas naudotas įvairių žuvų rūšių žvejybai, papuldavo į tinklą ir lašišų. Žeberklais irgi nudurdavo įvairias žuvis, tačiau labiausiai kentėdavo neršti migruojančios lašišos. Užsimindamas apie tai L. Sabanejevas  tarp lašišų žvejybai naudotų įrankių aprašo perkalas. Česlovas Kudaba knygoje „Nerimi“ (Mintis, 1985), skyriuje „Nuo Naručio žiočių iki Ašmenos ir Strėčios santakos“, minėdamas Ribokų kaimą rašo: „Ne vienas pakrantės smiltynuose glūdėjęs kaimas, šalia žemės verslų, seniau palaikė savo egzistavimą ir žvejyba. XVI a. paskelbti potvarkiai, draudžiantys Vilijos ir Neries pertvėrimus, perkalas“. Šis žūklės būdas minimas ir Ekologijos instituto, Aplinkos ministerijos Žuvų išteklių departamento, Klaipėdos universiteto specialistų knygoje BALTIJOS lašiša LIETUVOJE (2000 m. Vilnius).

„Dokumentuose, išlikusiuose iš XV-XVII amžių, minima, kad lašišas gaudydavo Nemuno deltos atšakose pertverdami perkalais su gaudyklėmis jų tarpuose. Vien  Atmatoje tokių perkalų kasmet būdavo įrengiama po du tris. Mažesnėse upėse lašišų žvejybai, be perkalų, įrengdavo dar užtvankas. Tokie žvejybos būdai buvo praktikuojami iki pat XVIII amžiaus“, – rašoma šios knygos pratarmėje.

Greta jau minėtų ir kitokių žūklės būdų buvo žvejojama ir meškerėmis. Tam tiko gilios atvajomis vadintos duobės. Jos turėjo arčiausiai gyvenančių žvejų pavadinimus. Tuo metu naudota meškere sugauti lašišą buvo sunku.

„Pagauti lašiša meškere – tai tokia pati garbė kaip medžiotojui sumedžioti  liūtą“, – cituodamas savo laikų žymų ichtiologą P. Terleckį teigė L. Sabanejevas ir smulkiai aprašė lašišų, šlakių ir margųjų upėtakių meškeriojimui naudojamus būdus, įrankius, dirbtinius ir gyvus masalus. Tarp jų minimos stambios musės, drugeliai, sparnuoti vabzdžiai. Iš masalinių žuvelių rekomenduojamos gyvos ir negyvos, netgi sūdytos, aukšlės ir kitokia smulkmė. Be žvejybos blizgėmis, rekomenduojama naudoti rištas museles ir pateikiami jų pavyzdžiai.

Artimi gentainiai

Lašišų visais metų laikais aptinkama jūroje ties Lietuvos pakrante, o subrendusios plaukia neršti į vidaus vandenis. Ši žuvis vertingiausia iš visų praeivių žuvų, sužvejojamų jūroje. Prieškaryje šios žuvies Kuršių mariose ir Nemune buvo gana gausu. Po karo versliniai šios žuvies laimikiai palaipsniui mažėjo ir vėliau oficialioje statistikoje, pasak dr. Kazio Gaigalo (1928-2014), jų imta nebenurodyti. Darant išvadą, kad Kuršių marių ir Nemuno baseino upėse gyvenančių lašišų visumos nebėra, 1981 m. lašiša (Salmo salar) ir šlakys (Salmo truta truta) buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Šlakys, tos pačios genties labai panaši į lašišą praeivė, svarbi verslinė žuvis. Nuo lašišos skiriasi šiek tiek aukštesniu uodegos stiebeliu, arčiau snukio galo esančiomis akimis, kūno dėmėtumu ir uodeginio peleko iškirpte. Pasilikę gyventi upėse patinai beveik nesiskiria nuo margųjų upėtakių (Salmo truta fario). Šlakių nerštas  sutampa su lašišų nerštu. Po neršto jie migruoja į jūrą ir per trejus – ketverius metus užauga iki 50-60 cm.

Sugavimų statistikoje šlakiai figūruoja labai nežymiais kiekiais, nes dalis Baltijoje sužvejotų šlakių įvardijami lašišos pavadinimu arba visiškai neregistruojami.

„Lašišų ištekliai pastebimai pradėjo mažėti, kai XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Klaipėdoje ir Tilžėje buvo pastatyti popieriaus fabrikai ir suintensyvėjo vandenų tarša. Nemuno upyno tarša buvo itin suintensyvėjusi 1960-1990 metais, kai lašišų ištekliai buvo katastrofiškai sumažėję ir šią žuvį teko įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Išteklių sumažėjimui didelę įtaką turėjo ir Nemuno patvenkimas Kauno hidroelektrinės užtvanka“, – knygoje „BALTIJOS lašiša LIETUVOJE“ teigia prof. Juozas Virbickas (1939-2006).

„Baltijos lašiša ir šlakys nuo seno yra laikomos vertingomis žuvimis, be to, tai svarbūs verslo objektai visose Baltijos jūrą supančiose valstybėse. Šių rūšių  išteklių būklė tiesiogiai priklauso nuo natūralios reprodukcijos efektyvumo nerštinėse upėse. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio tenka skirti natūraliai reprodukcijai“, – pristatydami Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities kaimynystės programą, teigia knygos „Pasienio žuvų išteklių atkūrimas“ autorių kolektyvas (Vilnius, 2008).

Lietuvoje yra per 180 lašišinių upių. Gausiausiai jose paplitę margieji upėtakiai.  Pasak dr. Vytauto Kesmino ir dr. Tomo Virbicko, šlakiai gyvena 76 upėse, lašišos – 14-16 šio tipo upių.

Iš Raudonosios knygos „išplaukusios“

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Baltijos lašišų išlikimu susirūpinta ir tarptautiniu mastu. Siekiama atkurti laukinių lašišų populiacijas upėse, kuriose gali būti tinkamos sąlygos joms veistis. Lietuvoje karališkų žuvų ištekliai atsigavo pradėjus Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto lėšomis įgyvendinti lašišų ir šlakių atkūrimo programas. Vykdant jas, 1998 m. pradėtas šių žuvų veisimas ir paauginimas, sustiprinta nerštaviečių apsauga. Įrengiant žuvitakius gerėjo praeivių žuvų migracijos sąlygos, reikšmės turėjo vandenų taršos ir brakonieriavimo sustiprinta kontrolė. Tai lėmė, jog 1998 m. Iš Lietuvos raudonosios knygos buvo išbrauktas šlakys. 2011 m. lašiša išbraukta iš „Lietuvos respublikos saugojamų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo“, o 2014 m. – iš Lietuvos raudonosios knygos. 1998 m. rudenį Baltijos jūroje ir Lietuvos vidaus vandens telkiniuose pradėta vykdyti licencinė lašišų ir šlakių žvejyba, o nuo 2012 m. organizuota ir vykdoma šių žuvų limituota žvejyba. Meškeriotojams nebereikia belstis į „pasaulio kraštą“ norint pasigalynėti su karališkomis žuvimis. Dauguma jų pagautas lašišas ir šlakius įamžinę nuotraukose paleidžia toliau augti ir veistis. Principo „pagavai-paleisk“ taikymas tampa neatskiriama meškeriotojų kultūros paveldo dalimi. Vėlai rudenį upių rėvose žvyrėtame dugne „lizduose“ užkasti lašišinių žuvų oranžiniai ikreliai vystosi iki ankstyvo pavasario. Išsiritusios jaunos lašišaitės upėse maitinasi įvairiais bestuburiais – vandens vabzdžiais, moliuskais, vėžiagyviais ir žuvimis. Jaunos lašišaitės tais pačiais arba po 2-6 metų išplaukia į jūrą, kur ima intensyviai maitintis ir sparčiai augti.

Nors lašišų ir šlakių populiacija sėkmingai atkuriama, ji dar lieka lengvai pažeidžiama ir reikalauja tolesnių stiprinimo priemonių.  Tam tarnauja kasmetė akcija „Lašiša“, aktyvi meškeriotojų ir draugingų gamtai žmonių pagalba saugant vertingas gamtos ir kultūros paveldo žuvis.